George Martin - Karalių kova

— Nebus jokios apsiausties. Galbūt jie vieną kitą dieną sugaiš gamindami kopėčias ir rišdami prie kablių virves. Bet, šiaip ar taip, netrukus jie lips per sienas dešimtyse vietų. Gal vidinę tvirtovę pajėgsi ginti ilgiau, bet pilis kris per valandą. Būtų kur kas geriau, jei atidarytum vartus ir paprašytum…

— Ko — pasigailėti? Žinau, kaip jie pasigailės.

— Yra išeitis.

— Aš gimęs geležies žmogum, — priminė jam Teonas. — Mano kelias aiškus. Ar jie paliko man galimybę rinktis? Ne, nesakyk nieko, tavo patarimų prisiklausiau kiek gana. Eik ir pasiųsk tuos paukščius, kaip liepiau, dar pasakyk Lorenui, kad ateitų. Taip pat ir Veksui. Tegu švariai nuvalo mano grandininius marškinius ir surenka kieme įgulą.

Akimirką jam atrodė, kad meisteris nepaklus. Tačiau Luvinas vis dėlto šaltai nusilenkė.

— Kaip įsakysi.

Jų susirinko apgailėtinai menkas būrelis; geležies žmonių buvo mažai, o kiemas didelis.

— Šiauriečiai bus čia dar iki sutemstant, — tarė jiems Teonas. — Seras Rodrikas Kaselis ir visi tie lordai, atsiliepę į jo kvietimą. Aš nuo jų nebėgsiu. Paėmiau šitą pilį ir ginsiu ją, tad būsiu Vinterfelo princas iki galo, gyvas ar miręs. Tačiau nė vienam neliepsiu mirti kartu su manimi. Jeigu pasitrauktumėte dabar, kol dar mūsų neapsiautė pagrindinės sero Rodriko pajėgos, galėtumėte ištrūkti į laisvę. — Jis išsitraukė savo ilgąjį kalaviją ir žemėje nubrėžė ilgą brūkšnį. — Kas nori pasilikti ir kautis, tegu žengia priekin.

Niekas nepratarė nė žodžio. Vyrai, apsitaisę grandininiais šarvais, kailiais, kietinta oda, stovėjo sustingę tarsi iš akmens. Keli susižvalgė. Urzenas pamindžikavo. Dikas Harlas atsikrenkštė ir nusispjovė. Lengvas vėjelis pašiaušė ilgus šviesius Endeharo plaukus.

Teonas pasijuto lyg skęstų. Ko gi aš stebiuosi? — niūriai pagalvojo jis. Jį tėvas apleido, dėdės, sesuo, net tas atgrasus padaras Dvokas. Kodėl šitie vyrai turėtų pasirodyti ištikimesni? Nebeliko žodžių, nebebuvo ką daryti. Jis galėjo tik stovėti su kalaviju rankoje prie šitų didingų pilkų sienų po slegiančiu baltu dangum ir laukti, laukti…

Pirmasis brūkšnį peržengė Veksas. Trys skubrūs žingsneliai, ir jis jau susigūžęs stovėjo greta Teono. Berniuko sugėdintas pirmyn žengė Juodasis Lorenas, visas susiraukęs.

— Kas dar? — griežtai paklausė jis.

Išėjo Raudonasis Rolfas. Kromas. Verlagas. Timoras su broliais. Ulfas Piktasis. Haragas Avių Vagis. Keturi Harlai ir du Botliai. Paskutinis perėjo Kenetas Banginis. Iš viso septyniolika.

Urzenas liko tarp tų, kurie nekrustelėjo, dar Stigas, ir visi dešimt Ašos atvestų iš Gūdmiškio.

— Tuomet eikite, — tarė jiems Teonas. — Bėkite pas mano seserį. Ji jus visus priglobs, nė trupučio tuo neabejoju.

Stigui bent jau užteko sąžinės atrodyti susigėdusiam. Kiti nieko nesakydami išsiskirstė. Teonas atsigręžė į septyniolika pasilikusiųjų.

— Grįžkite ant sienų. Jei dievai mūsų pasigailės, prisiminsiu kiekvieną iš jūsų.

Visiems išsivaikščiojus, Juodasis Lorenas pasiliko.

— Vos prasidėjus mūšiui, pilies žmonės stos prieš mus.

— Žinau. Ką siūlai daryti?

— Nudėti juos, — atsiliepė Lorenas. — Visus iki vieno.

Teonas papurtė galvą.

— Kilpa paruošta?

— Taip. Ketini ją panaudoti?

— Žinai kokį geresnį būdą?

— O kaipgi. Pasiimsiu kirvį, atsistosiu ant to pakeliamojo tilto, ir tegu jie eina. Po vieną, po du, po tris, nesvarbu. Nė vienas nepereis per griovį, kol neišleisiu paskutinio kvapo.

Jis nori mirti , pagalvojo Teonas. Ne pergalės jis trokšta, o giesmės verto galo.

— Imsime kilpą.

— Kaip pasakysi, — su panieka akyse atsiliepė Lorenas.

Veksas padėjo apsirengti mūšiui. Po juodu švarku ir auksine mantija blizgėjo gerai sutepti žiedmarškiniai, po jais — standžios kietintos odos sluoksnis. Apsišarvavęs ir apsiginklavęs Teonas užkopė į sargybos bokštą rytinės ir pietinės sienų kampe, norėdamas pažvelgti, kaip artėja jo lemtis. Šiauriečiai skleidėsi supdami pilį. Jų mažiausiai tūkstantis, o gal ir dukart daugiau. Prieš septyniolika. Atsigabeno strėlių svaidykles ir katapultas. Karališkajame kelyje nebuvo matyti ridenamų apgulties bokštų, bet Vilkų girioje nestigo medienos, kad jų išdygtų tiek, kiek reikia.

Pro meisterio Luvino iš Myro atsigabentą vamzdį su lęšiais Teonas apžiūrėjo jų vėliavas. Kur bepažvelgsi, narsiai plevėsavo Servinų kovos kirvis, buvo matyti ir Tolhartų medžiai, ir Baltojo Uosto jūržmogiai. Rečiau pasitaikydavo Flintų ir Karstarkų ženklų. Šen bei ten net šmėkšteldavo Hornvudų briedis. Tačiau nė vieno Gloverio, jais pasirūpino Aša, nėra Boltonų iš Dredforto, iš Sienos šešėlio nepasirodė Amberiai. Nelabai jų ir reikėjo. Po valandėlės prie vartų atsirado berniukas Klėjus Servinas su taikos vėliava ant ilgo koto ir paskelbė, kad seras Rodrikas Kaselis nori derėtis su Teonu Išverstakailiu.

Išverstakailis. Tas žodis buvo kartus lyg tulžis. Taip, jis prisiminė — juk iškeliavo į Paiką vesti tėvo laivų prieš Lanisportą.

— Netrukus išeisiu, — šūktelėjo žemyn. — Vienas.

Juodasis Lorenas tam nepritarė.

— Kraują gali nuplauti tik kraujas, — pareiškė jis. — Riteriai su kitais riteriais gal tų paliaubų ir paiso, tačiau susidūrę su tais, kuriuos laiko nusikaltusiais, savo garbės taip nežiūri.

— Aš — Vinterfelo princas ir Geležies salų įpėdinis, — pasišiaušė Teonas. — Dabar eik, surask tą merginą ir padaryk, kaip sakiau.

Juodasis Lorenas nutvilkė jį žudančiu žvilgsniu.

— Taip, prince.

Ir jis prieš mane , suvokė Teonas. Pastaruoju metu jam atrodydavo, kad net ir Vinterfelo akmenys nusiteikę prieš jį. Jeigu teks žūti, mirsiu be draugų ir visų apleistas. Ką tuomet gali rinktis, jei ne gyvenimą?

Su karūna ant galvos jis nujojo prie vartų bokšto. Moteris iš šulinio sėmė vandenį, o virėjas Geidžas stovėjo virtuvės tarpduryje. Savo neapykantą jie slėpė po akmeniniais veidais ir niūriais žvilgsniais, bet Teonas ją jautė ir taip.

Nusileidus pakeliamajam tiltui, per griovį ūžtelėjo žvarbus vėjas. Jo persmelktas Teonas suvirpėjo. Tai tik šaltis, daugiau nieko , tarė sau, virpu juk, o ne drebu. Virpa net ir narsūs vyrai. Jis išjojo tiesiai tam vėjui į nasrus, po vartų grotomis per pakeliamąjį tiltą. Išnėręs kitapus sienos, tarsi jautė, kaip tuščiomis, jau be akių likusiomis akiduobėmis jį stebi tie berniukai.

Seras Rodrikas laukė turgaus aikštėje raitas ant savo obuolmušio. Šalia ant karties, kurią laikė jaunasis Klėjus Servinas, plaikstėsi Starkų didvilkis. Aikštėje žmonių daugiau nebuvo, nors ant aplinkinių namų stogų Teonas matė lankininkus, dešinėje buvo pasirengę ietininkai, kairėje — raitų riterių greta po Manderlių giminės jūržmogiu ir trišakiu. Visi jie trokšta mano mirties. Su kai kuriais iš tų vaikinų buvo gėręs, lošęs kauliukais, net vaikščiojęs pas mergas, bet pakliuvus į jų rankas tai nebūtų jo išgelbėję.

— Sere Rodrikai, — Teonas timptelėjo vadeles ir sustojo. — Liūdna, kad tenka susitikti kaip priešams.

— O mane slegia, kad turiu dar lukterti, kol galėsiu tave pakarti, — senasis riteris nusispjovė ant klampios žemės. — Teonas Išverstakailis.

— Aš — Greidžojus iš Paiko, — priminė jam Teonas. — Ant vystyklų, kuriais mane supo tėvas, buvo krakenas, o ne didvilkis.

— Tu dešimt metų buvai Starkų globotinis.

— O aš sakau — įkaitas ir belaisvis.