George Martin - Karalių kova

Prasibrovusi pro riterių, ginklanešių ir turtingų miestelėnų minią, Sansa atsidūrė priešakinėje galerijos eilėje kaip tik tada, kai trimitų garsai paskelbė, jog atvyksta lordas Taivinas Lanisteris.

Jis atjojo raitas per visą menę ir nulipo nuo žirgo prieš Geležinį sostą. Tokių šarvų Sansa niekada nebuvo mačiusi; vien raudonas poliruotas plienas su paauksuotais raižiniais ir papuošimais. Krūtinės šonuose žėrėjo saulės pavidalo diskai, ant šalmo keteros riaumojo liūtas su rubinų akimis, o ant pečių tupinčios liūtės laikė auksu ataustą apsiaustą, tokį ilgą ir sunkų, kad jis krito ir ant žirgo strėnų. Paauksuoti buvo net arklio šarvai, juos dengė tamsiai raudono šilko gūnios su išsiuvinėtu Lanisterių liūtu.

Kasterlių Uolos lordas atrodė taip įspūdingai, kad visi išsižiojo, kai jo žirgas čia pat prie sosto dribtelėjo mėšlo krūvą. Džofriui, lipant nuo sosto apkabinti senelio ir paskelbti jo Miesto išgelbėtoju, teko atsargiai ją peržengti. Sansa net užsidengė burną slėpdama baikščią šypseną.

Džofas pabrėžtinai iškilmingai kreipėsi į senelį prašydamas valdyti kraštą, ir lordas Taivinas taip pat iškilmingai pareiškė priimąs tą atsakomybę, „kol jo malonybė sulauks pilnų metų“. Tada ginklanešiai nuėmė jam šarvus, o Džofas ant kaklo užsegė karaliaus rankos pareigas žyminčią grandinę. Lordas Taivinas atsisėdo prie tarybos stalo greta karalienės. Žirgas buvo išvestas, jo pagarbos ženklas pašalintas. Sersėja, linktelėjusi galva, liepė tęsti ceremoniją.

Kiekvieną didvyrį, žengiantį pro didžiules ąžuolines duris, griausmingai sveikino vario trimitų gausmas. Šaukliai visiems skelbė jo vardą ir atliktus žygdarbius, o kilmingi riteriai ir aukštuomenės damos audringai džiūgavo lyg galvažudžiai gaidžių peštynėse. Didžiausia pagarba buvo skirta Meisui Taireliui, Haigardeno lordui, kadaise galingam, dabar jau sustorėjusiam, bet vis dar patraukliam vyrui. Jam iš paskos įžengė jo sūnūs: seras Loras ir jo vyresnysis brolis seras Garlanas Narsusis. Visi trys buvo apsirengę vienodai — sabalo kailiukais apkraštuotu žaliu aksomu.

Karalius, suteikdamas ypatingą garbę, dar kartą nulipo nuo sosto jų pasveikinti. Kiekvienam apie kaklą jis užsegė iš minkšto geltono aukso nukaltą rožių grandinę, ant kurios kybojo aukso diskas su rubinais papuoštu Lanisterių liūtu.

— Rožės palaiko liūtą taip, kaip Haigardeno galia palaiko karalystę, — paskelbė Džofris. — Jeigu norėtumėte manęs prašyti kokios malonės, tai prašykite ir ji bus jūsų.

Štai dabar ir prasideda , pagalvojo Sansa.

— Jūsų malonybe, — tarė seras Loras, — maldauju garbės tarnauti jūsų karališkojoje sargyboje ir ginti jus nuo priešų.

Džofris pakėlė Gėlių riterį nuo grindų ir pabučiavo į skruostą.

— Taip ir bus, broli.

Lordas Tairelis nulenkė galvą.

— Nėra didesnės malonės, negu tarnauti karaliui. Jeigu pasirodyčiau esąs tinkamas būti jūsų karališkojoje taryboje, nerastumėte ištikimesnio ir teisingesnio už mane.

Džofas uždėjo ranką lordui Taireliui ant peties ir, šiam atsistojus, pabučiavo.

— Jūsų noras įvykdytas.

Seras Garlanas Tairelis, penkeriais metais vyresnis už serą Lorą, į savo jaunesnį ir labiau pagarsėjusį brolį buvo labai panašus, tik aukštesnis ir barzdotas. Platesnės krūtinės ir pečių, gana dailaus veido, bet anaiptol ne toks pribloškiantis gražuolis kaip seras Loras.

— Jūsų malonybe, — karaliui priėjus prie jo, tarė Garlanas, — turiu netekėjusią seserį, Mardžerę, ji — mūsų giminės džiaugsmas ir pasididžiavimas. Kaip žinote, ji buvo sutuokta su Renliu Barateonu, bet lordas Renlis išėjo į karą taip ir neįgyvendinęs santuokos, tad ji liko nekalta. Mardžerė girdėjo daugybę pasakojimų apie jūsų išmintį, narsą ir taurumą ir net nemačiusi įsimylėjo jus. Maldauju, liepkite jai atvykti ir imkite jos ranką, ir tegu mano ir jūsų giminės susijungia amžiams.

Karalius Džofris apsimetė didžiai nustebęs.

— Sere Garlanai, garsas apie jūsų sesers grožį sklinda per visas Septynias Karalystes, bet aš esu pasižadėjęs kitai. Karalius privalo laikytis savo žodžio.

Šiurendama sijonais, pakilo karalienė Sersėja.

— Jūsų malonybe, mažoji taryba mano, kad nebūtų nei išmintinga, nei teisinga vesti dukterį žmogaus, kuriam už išdavystę nukirsta galva, merginą, kurios brolis net šiuo metu atvirai maištauja prieš sostą. Valdove, jūsų patarėjai maldauja, kad dėl krašto gerovės Sansą Stark paliktumėte nuošalyje. Ledi Mardžerė bus jums kur kas tinkamesnė karalienė.

Lordai ir ledi menėje tarsi mokytų šunų gauja pritardami prapliupo šūkauti:

— Mardžerė! — rėkė jie. — Norime Mardžerės! Jokių karalienių išdavikių! Taireliai! Taireliai!

Džofris iškėlė ranką.

— Labai norėčiau patenkinti savo žmonių norus, motin, bet esu davęs šventą priesaiką.

Aukštasis septonas žengė žingsnį pirmyn.

— Jūsų malonybe, dievai saugo sužadėtuvių sutartį, tačiau jūsų tėvas, tebūnie palaimintas jo atminimas, karalius Robertas, sudarė šį susitarimą, kai Vinterfelo Starkai dar nebuvo atskleidę savo apgavikiškos prigimties. Kraštui padaryti jų nusikaltimai išlaisvina jus nuo bet kokių jiems duotų pažadų. Tikėjimo požiūriu tarp jūsų ir Sansos Stark teisėtos vedybų sutarties nėra.

Sosto menėje kilo džiugus sąmyšis, visur aplinkui nuaidėjo šauksmai: „Mardžerė, Mardžerė!“ Sansa palinko priekin, rankomis tvirtai įsikibusi į medinius galerijos turėklus. Žinojo, kas bus toliau, bet vis tiek bijojo, ką gali pasakyti Džofris, nuogąstavo, kad jis nepaleis jos net ir dabar, kai nuo santuokos priklauso visa jo karalystė. Sansa pasijuto tarsi vėl atsidūrusi ant Didžiosios Beiloro septos laiptų — tada laukė, kad jos princas suteiktų malonę jos tėvui, bet išgirdo tą princą šaukiant Iliną Peiną ir liepiant nukirsti tėvui galvą. Labai prašau , karštligiškai meldėsi ji, tegu jis pasako, tegu ištaria tai.

Lordas Taivinas žiūrėjo į anūką. Džofas niūriai žvilgtelėjo į jį, pamindžikavo ir padėjo serui Garlanui Taireliui atsikelti.

— Dievai be galo maloningi. Esu laisvas elgtis kaip trokšta mano širdis. Vesiu jūsų mieląją seserį, sere, ir su didžiausiu džiaugsmu.

Jis pabučiavo serą Garlaną į apžėlusį skruostą, o aplink pasipylė džiugūs šūksniai.

Sansai keistai susvaigo galva. Aš laisva. Jautė į ją smingančius žvilgsnius. Privalau nesišypsoti , priminė pati sau. Karalienė buvo ją įspėjusi — nesvarbu, ką ji jaučianti viduje, pasauliui jos veidas turi atrodyti prislėgtas.

— Neleisiu, kad mano sūnus būtų žeminamas, — pasakė Sersėja. — Gerai supratai?

— Taip. Tačiau jei netapsiu karaliene, kas manęs laukia?

— Šitai spręsime vėliau. Kol kas liksi čia, dvare, kaip mūsų globotinė.

— Aš noriu grįžti namo.

Tai išgirdusi karalienė suirzo.

— Jau turėtum žinoti, kad niekas iš mūsų negauna to, ko nori.

Bet aš juk gavau , pagalvojo Sansa. Esu laisva nuo Džofrio. Man nereikės jo nei bučiuoti, nei atiduoti jam savo mergystės, nei gimdyti jam vaikų. Tegu visa tai daro ta vargšė mergina, Mardžerė Tairel.

Džiaugsmo bangai nutilus, Haigardeno lordas jau įsitaisė prie tarybos stalo, jo sūnūs atsistojo prie kitų riterių ir lordvaikių po salės langais. Sansa stengėsi atrodyti vieniša ir nelaiminga, o į salę atlygio atsiimti buvo kviečiami kiti Juodųjų Vandenų mūšio didvyriai.

Paksteris Redvainas, Arboro lordas, atžygiavo per visą salę lydimas dvynių sūnų Horo ir Hoberio, pirmasis šlubavo dėl mūšyje gautos žaizdos. Po jų sekė lordas Matis Rovanas balta kaip sniegas liemene, ant jo krūtinės aukso siūlais buvo išsiuvinėtas medis; liesas ir praplikęs lordas Rendilas Tarlis su didžiuliu kalaviju brangakmeniais aptaisytoje makštyje už nugaros; seras Kevanas Lanisteris, jau plinkantis kresnas vyras trumpai kirpta barzdele; seras Adamas Marbrandas ant pečių krintančiais vario spalvos plaukais; galingi vakarų lordai Lidenas, Kreikholas ir Braksas.