George Martin - Karalių kova

— Ką, šitokiu metu? Sakai, arklių? — Jis sumirksėjo žiūrėdamas į ženklą ant jos tunikos. — Kam jam tų arklių tokioje tamsoje?

— Lordas Boltonas nepratęs, kad tarnai jį klausinėtų. — Arija susidėjo rankas ant krūtinės.

Arklininkas tebežiūrėjo į žmogų be odos. Jis žinojo, ką tai reiškia.

— Sakai, trijų?

— Vienas — du — trys. Trijų. Tinkamų medžioklei. Greitų ir patikimų.

Arija padėjo jam sutvarkyti kamanas ir balnus, kad nereikėtų žadinti kitų. Ji vylėsi, kad šitam arklininkui paskui nenutiks nieko bloga, bet nujautė, kad tikriausiai bus kitaip.

Sunkiausia buvo vesti arklius per pilį. Ji stengėsi kiek įmanoma laikytis sienos šešėlyje, kad sienų viršumi vaikštantys sargybiniai galėtų pamatyti ją nebent pažvelgę vos ne stačiai žemyn. O jei ir pamatys, kas iš to? Aš — paties milordo taurininkė. Naktis buvo rudeniškai drėgna ir šalta. Iš vakarų lekiantys debesys užstojo žvaigždes, Raudų bokštas gedulingai užkaukdavo sulig kiekvienu vėjo gūsiu. Kvepia lietumi. Arija nežinojo, ar jų pabėgimui lietus padės, ar pakenks.

Niekas jos nepastebėjo ir ji pati nieko nematė, tik pilkai baltą katę, sėlinančią dievų giraitės sienos viršumi. Ta katė stabtelėjo ir sušnypštė, žadindama prisiminimus apie Raudonąją pilį, tėvą ir Sirijų Forelį.

— Galėčiau tave pagauti, jei tik norėčiau, — tyliai pasakė ji katei, — bet man reikia eiti.

Katė vėl sušnypštė ir nubėgo.

Iš penkių didžiulių Harenholo bokštų Vaiduoklių bokštas buvo labiausiai apgriuvęs. Tamsus ir apleistas jis slėpėsi už septos griuvėsių, kur jau beveik tris šimtus metų melstis rinkdavosi tik žiurkės. Ten ji ir laukė spėliodama, ar ateis Gendris su Pyragėliu. Regis, palaukti jai teko ilgokai. Arkliai pešė žoles, dygstančias tarp suskaldytų akmenų, debesys prarijo paskutines žvaigždes. Arija išsitraukė durklą ir ėmė jį galąsti, kad rankos būtų kuo nors užimtos. Ilgais sklandžiais judesiais, kaip ją mokė Sirijus. Tas garsas teikė ramybės.

Juos ateinant Arija išgirdo kur kas anksčiau, negu pamatė. Pyragėlis sunkiai dūsavo, o kartą tamsoje kluptelėjęs ir nusibrozdinęs koją nusikeikė taip garsiai, kad galėjo pažadinti pusę Harenholo. Gendris elgėsi tyliau, bet jo nešami kalavijai einant žvangėjo.

— Aš čia, — ji atsistojo. — Tyliau, kas nors gali išgirsti.

Per išsivarčiusius akmenis vaikinai užsiropštė iki jos. Gendris po apsiaustu vilkėjo aliejumi išteptus žiedmarškinius, už nugaros turėjo pasikabinęs savąjį kalvio kūjį. Apvalus rausvas Pyragėlio veidas kyščiojo iš po gobtuvo. Jam ant dešinės rankos tabalavo maišas su duona, po kaire pažastimi jis laikė paspaudęs didelį apvalų sūrį.

— Prie tų vartelių budi sargybinis, — tyliai tarė Gendris. — Juk sakiau, kad jis ten bus.

— Laukite čia prie arklių, — pasakė Arija, — aš jo atsikratysiu. Kai pašauksiu, tučtuojau ateikite.

Gendris linktelėjo.

— Ūktelk kaip pelėda, kai mums reikės eiti, — tarė Pyragėlis.

— Aš — ne pelėda, — atšovė Arija. — Aš — vilkė. Sustaugsiu.

Palikusi juos, ji viena nėrė pro Vaiduoklių bokšto šešėlį. Ėjo greitai, kad nepasivytų jos pačios baimė, ir atrodė, kad šalia jos žingsniuoja ir Sirijus Forelis, ir Jorinas, ir Džakenas Hagaras, ir Jonas Snou. Ne, ji dar nepasiėmė Gendrio atnešto kalavijo. Šį kartą durklas tiko labiau. Buvo geras ir aštrus. Šie varteliai buvo mažiausi iš visų Harenholo vartų — siauros ir tvirtos ąžuolinės durys, apkaltos geležinėmis vinimis, įtaisytos sienos kampe po gynybiniu bokštu. Jas saugojo tik vienas žmogus, bet Arija žinojo, kad bokšte sargybinių yra daugiau, kiti netoliese vaikšto ant sienos. Kad ir kas nutiktų, ji turi veikti tyliai tarsi šešėlis. Negalima leisti jam surikti. Pabiro paskiri lietaus lašai. Vienas tekštelėjo jai į kaktą ir lėtai nuriedėjo per nosį žemyn.

Ėjo nesislapstydama, žengė prie sargybinio atvirai, tarsi ją būtų siuntęs pats lordas Boltonas. Tas smalsiai žiūrėjo į ją — kas gi per pačią nakties tamsą atveda čionai pažą? Prisiartinusi pamatė, kad jis — šiaurietis, labai aukštas ir liesas, susisupęs į apdriskusį kailinį apsiaustą. Tai buvo blogai. Ji galėjo apkvailinti kokį Frėjų ar Smarkųjį Vyruką, bet Dredforto vyrai Ruzui Boltonui tarnavo visą gyvenimą ir jį pažinojo geriau už ją. O jeigu pasakyčiau, kad esu Arija Stark, ir liepčiau pasitraukti nuo vartų… Ne, ji nedrįso. Tas sargybinis — šiaurietis, bet ne iš Vinterfelo. Jis — Boltono žmogus.

Priėjusi praskleidė plačiau apsiaustą, kad jis pamatytų žmogų nulupta oda ant jos krūtinės.

— Mane atsiuntė lordas Boltonas.

— Tokiu metu? Ko gi dabar?

Po kailiu ji matė blykčiojant plieną ir nebuvo tikra, ar jai pakaks jėgos perdurti žiedmarškinius. Jo gerklė, reikia taikyti į gerklę, bet jis per daug aukštas, niekaip nepasieksiu. Akimirką ji nežinojo, ką sakyti. Staiga vėl tapo maža, išsigandusi mergaitė, o lietaus lašai ant veido atrodė lyg ašaros.

— Jis liepė visiems sargybiniams už gerą tarnybą duoti po sidabrinį pinigą, — žodžiai, atrodė, radosi tarsi iš niekur.

— Sakai, sidabrinį? — Jis nepatikėjo, bet norėjo patikėti, galų gale sidabras yra sidabras. — Ką gi, duokš jį.

Jos ranka pasislėpė po tunika ir vėl išnėrė spausdama tarp pirštų Džakeno duotą pinigėlį. Tamsoje geležis galėjo pasirodyti kaip apsiblausęs sidabras. Ji ištiesė ranką… ir moneta išslydo pro pirštus.

Tyliai keiktelėjęs, vyras priklaupė ant vieno kelio, apgraibomis ieškodamas ant žemės pinigo, ir jo kaklas atsidūrė tiesiai prieš Ariją. Ji išsitraukė durklą ir perbraukė jam per gerklę, lygią ir švelnią tarsi vasariškas šilkas. Karštas kraujas pliūptelėjo jai ant rankų, sargybinis dar mėgino riktelėti, bet ir burna jau buvo pilna kraujo.

— Valar morgulis, — jam mirštant sušnibždėjo Arija.

Kai vyras sustingo, ji susirado monetą. Už Harenholo sienų garsiai ir pratisai sustaugė vilkas. Ji pakėlė vartų skersinį, atrėmė į sieną ir atidarė sunkias ąžuolines duris. Kai vesdami arklius atėjo Pyragėlis ir Gendris, lijo kaip iš kibiro.

— Tu nužudei jį! — aiktelėjo Pyragėlis.

— O ką, tavo nuomone, turėjau daryti?

Pirštai buvo lipnūs nuo kraujo, jos kumelė baidėsi to kvapo. Nesvarbu , galvojo Arija, šokdama į balną. Lietus juos nuplaus, ir vėl bus švarūs.

Sosto menė atrodė tarsi brangakmenių, kailių ir ryškių drabužių jūra. Lordai ir ledi rinkosi jos pakraščiuose, stoviniavo po aukštais langais, stumdydamiesi lyg žvejų žmonos prieplaukoje.

Džofrio dvariškiai šiandien stengėsi pranokti vienas kitą. Džalabaras Kso atėjo visas apsikaišęs plunksnomis, tokiu keistu ir neįtikėtinu apdaru, kad, atrodė, tuoj pakils skristi. Krištolinė aukštojo septono karūna, kaskart jam pajudinus galvą, tvyksčiojo vaivorykštėmis. Prie tarybos stalo karalienė Sersėja žibėjo auksu atausta suknia, pro kurios iškarpas švietė raudono vyno spalvos aksomas, šalia jos bruzdėjo ir maivėsi alyviniais brokatais pasipuošęs Veiris. Mėnuliukas ir seras Dontosas apsirengė naujus margus, švarius tarsi pavasario rytas juokdarių apdarus. Gražios atrodė net ir ledi Tanda su dukterimis, vilkinčios suderintas žalsvai melsvas sukneles su voverių kailiukais, o lordas Džailsas kosėjo į skaisčiai raudoną, auksiniais nėriniais apkraštuotą šilko skepetaitę. Karalius Džofris sėdėjo tarp Geležinio sosto smaigų ir geležčių iškilęs virš visų. Buvo apsivilkęs tamsiai raudono šilko liemenę ir juodą, rubinais nusagstytą mantiją, ant galvos turėjo sunkią auksinę karūną.