George Martin - Karalių kova

Paskui atėjo eilė keturiems kovoje pasižymėjusiems menkesnės kilmės vyrams: į salę žengė vienaakis riteris seras Filipas Futas, dvikovoje užmušęs lordą Braisą Karoną; laisvasis raitelis Lotoras Brunas, prasimušęs pro pusšimtį Fosovėjų, paėmęs į nelaisvę serą Džoną iš žaliojo obuolio, nukovęs serą Brianą bei serą Edvidą iš raudonojo ir šitaip pelnęs sau Lotoro Obuolėdžio vardą; Vilitas, senas žilas serui Hariui Sviftui tarnaujantis karys, ištraukęs savo šeimininką iš po dvesiančio arklio ir gynęs jį nuo tuzino puolančių priešų; ginklanešys Džosminas Pekldonas su ką tik ant skruostų sužėlusiais pūkeliais, nukovęs du riterius, trečiąjį sužeidęs, nors pats vargu ar vyresnis negu keturiolikos. Vilitas atvyko neštuvuose, taip sunkiai jis buvo sužeistas.

Seras Kevanas sėdėjo šalia savo brolio lordo Taivino. Šaukliams baigus skelbti visų šių didvyrių žygius, jis pakilo.

— Jo malonybė pageidauja, kad šiems puikiems vyrams būtų atlyginta už jų narsą. Jo įsakymu seras Filipas nuo šiol bus lordas Filipas iš Futų giminės ir jam pereina visos Karonų giminės žemės, teisės ir pajamos. Lotoras Brunas bus įšventintas į riterius ir, karui pasibaigus, gaus upių krašte žemių ir pilį. Džosminui Pekldonui skiriamas kalavijas ir šarvai, karo žirgas iš karališkųjų arklidžių jo paties pasirinktas, o sulaukęs pilnų metų bus įšventintas į riterius. Pagaliau ištikimajam Vilitui dovanojama ietis sidabru kaustyta rankena, nauji žiedmarškiniai ir šalmas su antveidžiu. Be to, šio kario sūnūs bus paimti tarnauti Lanisteriams Kasterlių Uoloje, vyresnysis ginklanešiu, jaunesnysis pažu, ir turės galimybę tapti riteriais, jeigu tarnaus uoliai ir ištikimai. Visa tai patvirtina karaliaus ranka ir mažoji taryba.

Toliau buvo pagerbti karaliaus karo laivų „Tyrų vėjas“, „Princas Eimonas“ ir „Upės strėlė“ kapitonai, taip pat kai kurie jūreiviai iš „Dievų malonės“, „Ieties“, „Šilko damos“ ir „Smaigalio“. Kiek Sansa pajėgė suprasti, svarbiausias jų nuopelnas buvo tas, kad jie per mūšį upėje liko gyvi, nes šitaip pasisekė nedaugeliui. Halinas Piromantas ir alchemikų gildijos vyresnieji taip pat sulaukė karaliaus padėkos, o Halinas gavo lordo titulą, nors Sansa pastebėjo, kad prie to vardo nepridėta nei žemių, nei pilies, tad alchemikas tapo tokiu pat netikru lordu, kaip ir Veiris. Kur kas reikšmingesnis titulas buvo skirtas serui Lanseliui. Džofris dovanojo jam žemes, pilis ir teises, priklausiusias Darių giminei, nes per kovas upių žemėse žuvo paskutinis jų lordas, dar vaikas, „nepalikęs teisėto Darių kraujo įpėdinio, tik pavainikį pusbrolį“.

Seras Lanselis dovanos priimti neatvyko; pasak kalbų, dėl savo žaizdos jis galįs netekti rankos, o gal ir gyvybės. Kipšas esą taip pat vadavosi mirtimi po siaubingo kirčio į galvą.

Šaukliui riktelėjus: „Lordas Petiras Beilišas!“ — šis išėjo priekin švytėdamas rausvais ir slyvų atspalviais, strazdais siuvinėtu apsiaustu. Klaupdamasis prieš Geležinį sostą, jis šypsojosi. Atrodo toks patenkintas. Sansa negirdėjo, kad Mažasis Pirštas mūšyje būtų nuveikęs ką nors itin didvyriška, bet, regis, jo vis tiek laukė apdovanojimas.

Vėl atsistojo seras Kevanas.

— Maloningasis karalius pageidauja, kad jo ištikimas patarėjas Petiras Beilišas būtų apdovanotas už uolią tarnybą kraštui ir karūnai. Tebūnie žinoma, kad lordui Beilišui skiriama Harenholo pilis su visomis jai priklausančiomis žemėmis ir pajamomis, ten jis nuo šiol gyvens ir valdys kaip aukštasis Trišakio lordas. Petiras Beilišas, jo sūnūs ir anūkai turės šias teises ir jomis naudosis iki amžių pabaigos, ir visi Trišakio lordai privalės jam prisiekti kaip teisėtam jų valdovui. Karaliaus ranka ir mažoji taryba visiškai pritaria.

Mažasis Pirštas tebeklūpodamas pakėlė akis į karalių Džofrį.

— Nuolankiai dėkoju, jūsų malonybe. Kaip suprantu, man reikia pasirūpinti, kad atsirastų sūnų ir anūkų.

Džofris nusijuokė, jam iš paskos nusikvatojo ir visas dvaras. Aukštasis Trišakio lordas , galvojo Sansa, ir dar Harenholo valdovas. Ji nesuprato, ko čia taip džiaugtis. Tie garbingi vardai tokie pat tušti, kaip Halinui Piromantui suteiktas titulas. Harenholas prakeiktas, visi tai žino, šiuo metu Lanisteriai jo net ir nevaldo. Be to, Trišakio lordai prisiekę Riveranui, Tulių giminei ir Šiaurės karaliui; jie niekada nepripažins Mažojo Piršto savo valdovu. Nebent būtų priversti. Nebent ir mano brolis, ir dėdė, ir senelis visi būtų nuversti ir nužudyti. Šitaip pagalvojusi Sansa išsigando, tačiau pati save sugėdino. Robas juos visada sumuša. Jei reikės, sumuš ir lordą Beilišą.

Tą dieną buvo įšventinta daugiau kaip šeši šimtai naujų riterių. Per visą naktį jie budėjo Didžiojoje Beiloro septoje, rytą ėjo per visą miestą į pilį basi, taip įrodydami savo širdies nuolankumą ir nusižeminimą. Dabar jie, vilkėdami nedažytos vilnos marškinius, žengė į priekį, kad būtų karaliaus sargybos įšventinti į riterius. Ceremonija užtruko ilgai, nes tai atlikti galėjo tik trys čia esantys Baltojo kalavijo broliai. Mendonas Muras žuvo mūšyje, Skalikas dingo, Aris Oukhartas su princese Mirsela buvo Dorne, o Džeimis Lanisteris — Robo nelaisvėje, tad iš karaliaus sargybos liko tik Beilonas Svonas, Merinas Trentas ir Osmundas Ketlblekas. Kiekvienas įšventintasis atsikeldavo, užsijuosdavo diržą su kalaviju ir stodavo prie kitų po langais. Kai kurie eidami per miestą susikruvino kojas, bet vis tiek, Sansos akimis, stovėjo išdidūs, iškėlę galvas.

Kol visi naujieji riteriai gavo savo „serus“, menė jau gerokai bruzdėjo, o visų labiausiai — Džofris. Kai kurie stovintys galerijoje patyliukais išsmukdavo lauk, bet kilmingieji apačioje, negalėdami išeiti be karaliaus leidimo, neturėjo kur dingti. Džofas akivaizdžiai nebenustygo Geležiniame soste ir, matyt, būtų mielai tokį leidimą davęs, bet tai dienai skirti darbai dar toli gražu nebuvo baigti. Atėjo eilė kitai kovojusiai pusei — į menę įvedė belaisvius.

Tame būryje taip pat buvo garsių lordų ir kilmingų riterių: rūstus lordas Seltigaras, Raudonasis Krabas; seras Boniferas Gerasis; lordas Estermontas, senesnis net ir už Seltigarą; lordas Varneris, jam buvo suskaldytas kelis, bet jis atklibikščiavo per visą menę pats, nė už ką nesutikdamas, kad jam padėtų; seras Markas Mulendoras papilkėjusiu veidu, be kairės rankos iki alkūnės; nuožmios išraiškos Raudonasis Ronetas iš Grifų Kalno; seras Dermotas iš Lietaus Girios; lordas Vilemas su sūnumis Džosua ir Eliju; seras Džonas Fosovėjus; seras Timonas Aštriakardis; Auranas, Driftmarko pavainikis; lordas Stedmonas, pravarde Pinigėlis; ir šimtai kitų.

Perbėgusiems į kitą pusę mūšyje užteko tik prisiekti ištikimybę Džofriui, tačiau kovojusieji už Stanį iki galo privalėjo kalbėti. Nuo jų žodžių priklausė jų likimas. Jeigu maldavo atleisti už išdavystę ir žadėjo nuo šiol ištikimai tarnauti, Džofris maloningai priimdavo atgal karaliaus globon ir grąžindavo visas jų žemes ir teises. Tačiau liko ir saujelė nenorinčių paklusti.

— Nemanyk, berniuk, kad taip viskas ir baigėsi, — pagrasino vienas, kažkurio Florento mergvaikis. — Karalių Stanį globoja Šviesos Valdovas, dabar ir visados. Visi tavo kalavijai ir visos gudrybės tavęs neišgelbės, kai ateis jo valanda.

— Tavo valanda jau atėjo! — Džofris mostelėjo serui Ilinui Peinui, kad išvestų tą vyrą ir nukirstų jam galvą.

Tačiau nespėjo išvilkti vieno, kai kitas atšiaurus riteris su liepsnojančia širdimi ant apsiausto riktelėjo:

— Tikrasis karalius — Stanis! Geležiniame soste sėdi baidyklė, kraujomaišos pagimdytas išsigimėlis!