George Martin - Karalių kova

— Nen, ar aš tau leidau klausinėti?

— Ne, milorde, — ji nuleido akis.

— Vadinasi, tu neturėjai prabilti? Ar taip?

— Taip, milorde.

Akimirką atrodė, kad tai jį pralinksmino.

— Atsakysiu tau, bet tik šį kartą. Grįždamas į šiaurę, ketinu palikti Harenholą lordui Vargui. Tu liksi čia, su juo.

— Tačiau aš ne… — buvo besakanti ji. Boltonas ją nutraukė:

— Nesu pratęs, Nen, kad tarnai mane klausinėtų. Gal turėčiau nupjauti tau liežuvį?

Ji žinojo, kad jis galėtų tai padaryti taip lengvai, kaip kitas žmogus paspiria šunį.

— Ne, milorde.

— Vadinasi, daugiau iš tavęs šito nebegirdėsiu?

— Ne, milorde.

— Tuomet eik. Šį akiplėšiškumą aš užmiršiu.

Arija išėjo, bet gulti dar nesirengė. Žengiant į kiemo tamsą, sargybinis prie durų linktelėjo jai galva ir tarė:

— Audra ateina. Užuodi, kaip oras kvepia?

Pūtė gūsingas vėjas, draskydamas liepsnų sūkurius nuo deglų, sukaišiotų ant sienos greta eilėmis prismaigstytų galvų. Pakeliui į dievų giraitę ji praėjo Raudų bokštą, kur anksčiau gyveno bijodama Vyzės. Harenholui kritus, jį sau pasiėmė Frėjai. Pro langą sklido pikti balsai, vienu metu kalbėjo ir ginčijosi daug žmonių. Lauke ant laiptelių vienišas sėdėjo Elmaras.

— Kas nutiko? — paklausė Arija, išvydusi ant jo skruostų blizgančias ašaras.

— Mano princesė, — sušniurkščiojo Elmaras. — Einis sako, kad suteršta mūsų garbė. Paukštis atskrido iš Dvynių. Mano lordas tėvas sako, kad turėsiu vesti kažkokią kitą arba tapti septonu.

Kvaila princesė , pagalvojo Arija, nėra čia ko verkti.

— Mano broliai gali būti mirę, — prisipažino ji.

Elmaras pažvelgė į ją su panieka.

— Niekam nerūpi kažkokios tarnaitės broliai.

Šitai išgirdus buvo sunku susivaldyti jam nevožus.

— Tikiuosi, kad tavo princesė mirs, — metė ji ir nukūrė, kad tas nespėtų jos sugriebti.

Dievų giraitėje ji iš slėptuvės išsitraukė savo šluotkočio kalaviją ir nusinešė prie širdmedžio. Ten atsiklaupė. Šiureno raudoni lapai. Raudonos akys žvelgė jai į širdį. Dievų akys.

— Jūs, dievai, sakykite, ką man daryti, — meldėsi Arija.

Ilgokai nebuvo nieko girdėti, tik vėjas, vanduo, lapai, šakų girgždesys. Bet paskui kažkur be galo toli, už dievų giraitės ir apkerėtų bokštų, už milžiniškų akmeninių Harenholo sienų, iš nepasiekiamo pasaulio atsklido vienišas vilko kauksmas. Šiurpas nubėgo Arijai per nugarą, ir akimirką ji pasijuto lyg apsvaigusi. Tada vos girdimai suskambo, regis, tėvo balsas.

— Kai krinta sniegas ir pučia baltieji vėjai, vienišas vilkas miršta, bet gauja išlieka gyva, — kalbėjo jis.

— Bet gaujos nebėra, — sušnibždėjo ji burtmedžiui. Branas ir Rikonas mirę, Sansa Lanisterių rankose, Jonas iškeliavęs prie Sienos. — Net ir aš — jau nebe aš, o Nen.

— Tu — Arija iš Vinterfelo, šiaurės duktė. Sakei man, kad gali būti stipri. Tavyje teka vilko kraujas.

— Vilko kraujas, — dabar Arija prisiminė. — Būsiu stipri kaip Robas. Pasakiau ir būsiu.

Ji giliai atsikvėpė, abiem rankomis paėmusi šluotkotį iškėlė ir trenkė sau į kelį. Garsiai triokštelėjęs, pagalys lūžo, ir ji nusviedė abu medgalius šalin. Aš — didvilkė, ir gana tų medinių dantų.

Tą naktį ji gulėjo savo siauroje lovoje ant kūną badančių šiaudų laukdama patekant mėnulio ir klausydamasi, kaip šnabžda ir ginčijasi gyvųjų ir mirusiųjų balsai. Dabar ji pasitikėjo tik šitais balsais. Girdėjo savo pačios alsavimą ir vilkų, dabar jau visos rujos, staugimą. Jie arčiau negu tas, kurį girdėjau dievų giraitėje , pagalvojo ji. Jie šaukiasi manęs.

Pagaliau ji išsmuko iš po antklodės, įsirangė į tuniką ir basa nutipeno laiptais žemyn. Ruzas Boltonas buvo atsargus žmogus, prie durų į Karaliaus Laužą dieną naktį budėjo sargyba, tad jai teko išlįsti pro siaurą rūsio langą. Kieme tvyrojo ramybė, didžiulė pilis skendėjo užkerėtuose sapnuose. Aukštai virš galvos Raudų bokšto sienose raudojo vėjas.

Kalvėje žaizdrai buvo užgesinti, durys užrakintos. Arija, kaip ir aną kartą, įšliaužė pro langą. Gendris miegojo kartu su kitais dviem pameistriais ant vieno čiužinio. Ji ilgokai tupėjo susirietusi ant aukšto, kol akys apsiprato su tamsa tiek, kad neabejojo — Gendris guli iš krašto. Tada užspaudė jam burną ir gnybtelėjo. Gendris atsimerkė. Tikriausiai nebuvo labai kietai įmigęs.

— Labai prašau, — sušnibždėjo ji. Nuėmusi delną jam nuo burnos, mostelėjo ranka žemyn.

Akimirką jai atrodė, kad Gendris nieko nesuprato, bet paskui jis išlindo iš po antklodės. Nuogas tyliai nužingsniavo per kambarį, užsimetė palaidą šiurkščios drobės tuniką ir nulipo paskui ją nuo aukšto žemyn. Kiti miegantys nė nekrustelėjo.

— Ko tau reikia šį kartą? — pusbalsiu piktai paklausė Gendris.

— Kalavijo.

— Juodapirštis visus ginklus saugo užrakinęs, šitai sakiau tau šimtą kartų. Ar čia Dėlių lordui?

— Man. Sudaužyk spyną kūju.

— O jie man sudaužys rankas, — burbtelėjo Gendris. — Ar padarys ką nors blogiau.

— Nesudaužys, jeigu pabėgsi kartu su manimi.

— Pabėgsi, o jie tave pagaus ir užmuš.

— Jie padarys dar blogiau. Lordas Boltonas atiduoda Harenholą Kruviniesiems Juokdariams, taip jis man sakė.

Gendris nusibraukė nuo akių juodus plaukus.

— Na ir kas?

Ji bebaimiu žvilgsniu žiūrėjo tiesiai jam į akis.

— Tas, kad Vargas Houtas, tapęs lordu, ketina visiems tarnams nupjauti kojas. Kad nepabėgtų. Taip pat ir kalviams.

— Čia tik pasakos, — paniekinamai atsiliepė Gendris.

— Ne, tai tiesa. Girdėjau, kaip Vargas Houtas šitai sakė, — sumelavo Arija. — Kiekvienam nupjaus po vieną pėdą. Kairę. Nueik į virtuvę ir pažadink Pyragėlį, jis padarys, ką tu jam liepsi. Mums reikės duonos ar avižinių papločių, ar dar ko nors. Tu gauk kalavijus, aš pasirūpinsiu arkliais. Susitiksime prie rytinės sienos vartelių, už Vaiduoklių bokšto. Ten niekas niekada nevaikšto.

— Žinau tuos vartus. Jie saugomi, kaip ir visi kiti.

— Tai kas? Juk kalavijų nepamirši?

— Aš apskritai nesakiau, kad ateisiu.

— Nesakei. Bet jei ateisi, kalavijų nepamirši?

Jis susiraukė.

— Ne, — ištarė pagaliau. — Manau, nepamiršiu.

Arija grįžo į Karaliaus Laužą tuo pačiu keliu, kaip ir išėjo, ir nusėlino įvijais laiptais klausydamasi, kaip aidi jos žingsniai. Atsidūrusi savo kambarėlyje nusirengė nuoga, tada rūpestingai apsivilko iš naujo — du sluoksnius apatinių, šiltas kojines ir pačią švariausią tuniką. Ši buvo lordo Boltono spalvų. Ant krūtinės puikavosi išsiuvinėtas jo ženklas, Dredforto žmogus nulupta oda. Ji užsirišo batus, ant liesų pečių užsimetė vilnonį apsiaustą ir suveržė po kaklu. Tyliai tarsi šešėlis vėl nusileido laiptais. Prie lordo menės durų stabtelėjo pasiklausyti, tada lėtai jas pravėrė. Viduje buvo tylu.

Avies odos žemėlapis gulėjo ant stalo greta lordo Boltono vakarienės likučių. Arija jį standžiai suvyniojo ir užsikišo už diržo. Lordas ant stalo buvo palikęs ir savo durklą, tad Arija pasiėmė ir jį, jei kartais Gendrio drąsa išgaruotų.

Jai įsmukus į tamsos gaubiamą arklidę, tyliai sužvingo vienas žirgas. Visi arklininkai miegojo. Ji koja tol judino vieną, kol tas galų gale apspangęs atsisėdo ir ištarė:

— A? Kas?

— Lordui Boltonui reikia trijų pabalnotų arklių.

Vaikinukas atsikėlė, purtydamas iš plaukų šiaudus.