George Martin - Karalių kova

— Negalime leisti, kad lordas Taivinas užspeistų mus čia, Harenhole, — Arijai pilant vandenį į praustuvą, kalbėjo seras Einis Frėjus. Ne vyras, o žilas susikūprinęs milžinas pavandenijusiomis raudonomis akimis ir didžiulėmis gumbuotomis rankomis. Seras Einis atvedė į Harenholą pusantro tūkstančio kareivių, bet kartais atrodydavo, jog jis nepajėgia vadovauti net savo broliams. — Pilis tokia didelė, kad jai išlaikyti reikia ištisos kariuomenės, o jei būsime apsupti, tokios kariuomenės neišmaitinsime. Be to, nėra jokios vilties sukaupti pakankamai atsargų. Kraštas virtęs plėnimis, kaimuose siaučia vilkai, derlius sudegęs arba išgrobstytas. Ruduo jau čia pat, o maisto sandėliai tušti ir nieko nepasėta. Gyvename tuo, ką atsigabename iš apylinkių, ir jei Lanisteriai ims trukdyti, nespės nė mėnulis pasikeisti, kai mums teks pereiti prie žiurkių ir batų odos.

— Čia apgulties laukti neketinu, — Ruzas Boltonas kalbėjo taip tyliai, kad kitiems teko įtempti ausis norint išgirsti, todėl jo kambariai visada būdavo keistai nuščiuvę.

— Tai ką darysime? — panoro žinoti Džeredas Frėjus, liesas, praplikęs vyras raupuotu veidu. — Negi Edmuras Tulis taip apsvaigo nuo savo pergalės, kad nori stoti su lordu Taivinu į atvirą mūšį?

Jei stos, tai ir sumuš , pagalvojo Arija. Sumuš taip, kaip sumušė prie Raudonosios Šakos, pamatysite. Niekam neužkliūdama ji atsistojo šalia Kiburno.

— Lordas Taivinas — už daugelio mylių nuo čia, — ramiai tarė Boltonas. — Kol kas jam dar liko daug reikalų Karaliaus Uoste. Kol išsiruoš žygiuoti į Harenholą, praeis nemažai laiko.

— Jūs nepažįstate Lanisterių taip, kaip mes, milorde, — užsispyręs purtė galvą seras Einis. — Karalius Stanis taip pat manė, kad lordas Taivinas — už tūkstančio mylių, ir šitai jį sužlugdė.

Blyškusis vyras lovoje, dėlėms tebesiurbiant jo kraują, vos vos šyptelėjo.

— Aš nesu tas, kuris leidžiasi sužlugdomas.

— Net jeigu Riveranas sutelks visas pajėgas ir Jaunasis Vilkas prasiverš iš vakarų, nesugebėsime skaičiumi prilygti kariuomenei, kurią prieš mus pasiųs lordas Taivinas. Ateidamas jis bus kur kas galingesnis negu prie Žaliosios Šakos. Primenu, kad Džofrio pusėn stojo Haigardenas!

— Aš nepamiršau.

— Kartą jau buvau lordo Taivino nelaisvėje, — įsiterpė seras Hostinas, augalotas vyras keturkampiu veidu, pasak kalbų, iš visų Frėjų stipriausias. — Neturiu nė menkiausio noro dar sykį patirti Lanisterių vaišingumą.

Seras Haris Heigas, Frėjus iš motinos pusės, smarkiai linksėjo galva pritardamas:

— Jei lordui Taivinui pavyko nugalėti tokį užsigrūdinusį žmogų kaip Stanis Barateonas, tai ko prieš jį gali tikėtis mūsų karalius berniukas? — Vildamasis palaikymo jis pažvelgė į brolius bei pusbrolius, ir kai kurie pritardami kažką sumurmėjo.

— Kas nors privalo turėti drąsos tai pasakyti, — vėl prašneko lordas Hostinas. — Karas pralaimėtas. Reikia atverti karaliui Robui akis.

Ruzas Boltonas nukreipė į jį blyškų žvilgsnį.

— Kiek tik jo malonybei teko mūšio lauke susidurti su Lanisteriais, visada juos sumušdavo.

— Jis prarado šiaurę, — nenusileido Hostinas Frėjus. — Prarado Vinterfelą. Jo broliai negyvi…

Akimirką Arija liovėsi kvėpavusi. Negyvi? Branas ir Rikonas negyvi? Ką jis nori pasakyti? Ką jis čia kalba apie Vinterfelą, Džofris niekaip negalėjo Vinterfelo paimti, jokiu būdu, Robas niekada nebūtų jam leidęs. Paskui prisiminė, kad Robo Vinterfele nėra. Jis išvykęs į vakarus, Branas sužalotas, o Rikonui — tik ketveri. Ji iš visų jėgų stengėsi tvardytis, tylėti ir stovėti ramiai, taip, kaip ją mokė Sirijus Forelis, — stovėti tarsi būtum baldas. Jautė akyse besitvenkiančias ašaras, bet prisivertė jas nuryti. Tai netiesa, negali būti tiesa, tai dar vienas Lanisterių melas.

— Jeigu Stanis būtų laimėjęs, viskas galėjo pasisukti kitaip, — susimąstęs pratarė Ronelis Riversas. Jis buvo vienas lordo Valderio mergvaikių.

— Bet Stanis pralaimėjo, — atšovė seras Hostinas. — Nuo mūsų ilgesingų norų niekas nepasikeis. Karaliui Robui reikia susitaikyti su Lanisteriais. Jis turi nusiimti karūną ir atsiklaupti, kad ir kaip jam tai nepatiktų.

— O kas gi jam apie tai pasakys? — nusišypsojo Ruzas Boltonas. — Puiku šiais neramiais laikais turėti tiek daug narsių brolių. Pagalvosiu apie visa, ką sakėte.

Ta šypsena buvo ženklas visiems išeiti. Frėjai atsisveikino ir patraukė pro duris, kambaryje liko tik Kiburnas, Voltonas Geležinė Koja ir Arija. Lordas Boltonas pamojo jai, kad prieitų.

— Jau užtektinai nukraujavau. Nen, gali nuimti dėles.

— Tuojau pat, milorde.

Visada vertėjo pasistengti, kad Ruzui Boltonui nereikėtų prašyti antrąkart. Arija norėjo paklausti, ką seras Hostinas norėjo pasakyti apie Vinterfelą, tačiau nedrįso. Paklausiu Elmaro , pagalvojo ji. Elmaras man pasakys. Ji rūpestingai skabė nuo lordo kūno lėtai besiraitančias dėles, jų blyškūs kūneliai palietus atrodė drėgni ir išpampę nuo kraujo. Čia tik dėlės , priminė ji sau. Jei sugniaužčiau delną, jos ištrykštų tarp pirštų.

— Atėjo laiškas nuo jūsų ledi žmonos. — Kiburnas iš rankovės ištraukė pergamento ritinį. Nors vilkėjo meisterio apdarą, grandinės ant kaklo jis nenešiojo; žmonės šnibždėjosi, esą prarado ją už tai, kad nevengė juodosios magijos.

— Skaityk, — tarė Boltonas.

Ledi Valda iš Dvynių rašė beveik kasdien, bet visi laiškai buvo vienodi. „Mano mieliausiasis lorde, meldžiuosi už jus rytą, dieną ir vakare, — rašė ji, — ir skaičiuoju dienas, kol jūs vėl aplankysite mano guolį. Grįžkite kuo greičiau pas mane, ir padovanosiu jums daug tikragimių sūnų, kurie atstos Domeriką ir valdys po jūsų Dredfortą.“ Arija įsivaizdavo lopšyje gulintį putnų rausvą kūdikį su daugybe prisisiurbusių storų rausvų dėlių.

Ji atnešė lordui Boltonui drėgną rankšluostį, kad jis galėtų nusišluostyti savo minkštą beplaukį kūną.

— Norėsiu pasiųsti laišką, — pasakė jis buvusiam meisteriui.

— Ledi Valdai?

— Serui Helmanui Tolhartui.

Sero Helmano pasiuntinys atjojo prieš dvi dienas. Tolharto žmonės paėmė Darių pilį, kurioje Lanisterių įgula po trumpos apsiausties nutarė pasiduoti.

— Liepk jam karaliaus įsakymu belaisvius nugalabyti, o pilį sudeginti. Tada tegu susijungia su Robeto Gloverio pajėgomis ir smogia į rytus Duskendeilo kryptimi. Ten turtingos, kovų beveik nepaliestos žemės. Laikas ir jiems pasismaginti. Gloveris prarado pilį, Tolhartas — sūnų. Tegu keršija Duskendeile.

— Paruošiu laišką jums antspauduoti, milorde.

Arija nudžiugo išgirdusi, kad Darių pilis bus sudeginta. Ten ją nuvežė sugavę po peštynių su Džofriu, ten karalienė privertė tėvą užmušti Sansos vilką. Taip jai ir reikia, tegu dega. Tačiau Arija būtų norėjusi, kad Robetas Gloveris ir seras Helmanas Tolhartas sugrįžtų į Harenholą. Jie išžygiavo labai greitai, jai dar nespėjus apsispręsti, ar gali patikėti jiems savo paslaptį.

— Šiandien medžiosiu, — paskelbė Ruzas Boltonas, kai Kiburno padedamas vilkosi pamuštą švarką.

— Ar tai saugu, milorde? — paklausė Kiburnas. — Vos prieš tris dienas septono Uto žmones užpuolė vilkai. Atėjo tiesiai į stovyklą, vos per penkis jardus nuo laužo, ir papjovė du arklius.

— Kaip tik vilkus ir ketinu medžioti. Jie taip staugia, kad naktį nebegaliu sumerkti akių. — Boltonas užsisegė diržo sagtį ir pasitaisė kalaviją bei durklą. — Pasakojama, esą šiaurėje kadaise didvilkiai lakstė gaujomis po šimtą žvėrių ir daugiau, nesibaidydami nei žmonių, nei mamutų, tačiau tai buvo labai seniai ir visai kituose kraštuose. Keista matyti, kad paprasti pietų vilkai šitaip suįžūlėjo.