George Martin - Karalių kova

Tačiau nei jos dailumas, nei riterio stotas ir jėga nedarė įspūdžio žmonėms, kurių laivų jiems reikėjo.

— Prašote perplukdyti šimtą dotrakių su visais žirgais, jus, šitą riterį ir dar tris drakonus? — pasitikslino didžiulio kogo „Uolusis draugas“ kapitonas, o paskui nuėjo šalin kvatodamas.

Lysiečiui „Trimitininke“ ji pasakė esanti Daneiris Gimusi Audroje, Septynių Karalysčių karalienė, bet šis tik bukai vyptelėjo ir atšovė:

— Taigi, o aš — lordas Taivinas Lanisteris ir kas naktį privarau naktipuodį aukso.

„Šilkinės dvasios“ krovimui vadovaujantis pirklys iš Myro pareiškė, kad drakonai jūroje būtų labai pavojingi, nes netyčia kvėptelėję ugnimi galėtų padegti burių virves. „Lordo Faro pilvo“ šeimininkas dėl drakonų neprieštaravo, bet jam netiko dotrakiai.

— Na jau ne, į savo „Pilvą“ tokių bedievių laukinių nė už ką nepriimsiu.

Du vienodus tarsi dvyniai laivus „Gyvsidabris“ ir „Skalikas“ valdantys broliai, regis, susidomėjo tuo, ką pasakojo Dani, ir pakvietė juos į kajutę išgerti po taurę raudonojo vyno iš Arboro. Jie elgėsi taip pagarbiai, kad Dani jau puoselėjo šiokią tokią viltį, bet galų gale tie du broliai užsiprašė kainos, kuri Dani buvo ne pagal kišenę. Tokios tikriausiai nebūtų pajėgęs sumokėti net ir Ksaras. „Žnaibikas Petas“ ir „Stirnakojė“ buvo per maži, „Valio“ ruošėsi plaukti į Nefrito jūrą, o žiūrint į „Magistrą Manolą“ kilo abejonė, ar ilgai jis išsilaikys vandens paviršiuje.

Jiems žingsniuojant į kitą prieplauką, seras Džora uždėjo ranką jai ant juosmens.

— Jūsų malonybe, jus kažkas seka. Ne, neatsigręžkite.

Jis švelniai pasuko ją prie varinių indų pardavėjo.

— Puikus darbas, karaliene, — garsiai paskelbė jis, kilstelėdamas prieš ją didelę lėkštę. — Ar matote, kaip tviska saulėje?

Varis buvo nušveistas iki žvilgesio. Dani matė jame savo atspindį, o serui Džorai pakreipus indą dešinėn, ji galėjo pasižiūrėti, kas yra jai už nugaros.

— Matau storą tamsiaodį žmogų ir senį su lazda. Kuris iš tų dviejų?

— Abu, — atsakė seras Džora. — Jie mus seka nuo pat „Gyvsidabrio“.

Gaubtas vario paviršius nepažįstamuosius atspindėjo iškraipytus, vienas atrodė aukštas ir liesas, kitas nepaprastai kresnas ir plačiapetis.

— Puikiausias varis, garbioji ponia, — šūktelėjo pirklys. — Švyti tarsi saulė! O Drakonų Motinai kainuos tik trisdešimt garbinų.

Lėkštė buvo verta ne daugiau kaip trijų.

— Kur mano sargyba? — sunerimo Dani. — Šis žmogus ketina mane apiplėšti!

Prislopinusi balsą, ji bendrąja kalba tarė serui Džorai:

— Gal jie nelinki man nieko pikta. Nuo neatmenamų laikų vyrai spokso į moteris, gal ir čia ne kitaip.

Vario pardavėjas į jų šnabždesius nekreipė dėmesio.

— Trisdešimt? Nejaugi sakiau trisdešimt? Koks aš kvailys. Juk kaina — dvidešimt garbinų.

— Visas čia sukrautas varis nevertas dvidešimties garbinų, — pareiškė jam Dani, tyrinėdama atspindžius. Senis buvo panašus į atvykėlį iš Vesteroso, o tamsiaodis tikriausiai svėrė dvidešimt stonų. Grobikas skelbė padarysiąs lordu tą, kuris nužudys mane, o šie du atsibastę labai toli nuo namų. O gal jie — burtininkų išperos, turintys užklupti mane netikėtai?

— Dešimt, chalise, nes jūs tokia graži. Turėkite ją kaip veidrodį. Tik toks puikus varis gali deramai atspindėti jūsų grožį.

— Kaip naktipuodis gal ir tiktų. Jeigu išmestum ją, gal ir pasiimčiau, su sąlyga, kad tik nereikėtų pasilenkti. Bet dar ir mokėti? — Dani kyštelėjo lėkštę pirkliui atgal į rankas. — Tau pro nosį prišliaužė kirminų ir sugraužė protą.

— Aštuoni garbinai, — sušuko jis. — Žmonos mane apstumdys ir išvadins kvailiu, bet tavo rankose esu bejėgis kaip vaikas. Nagi, aštuoni, tai mažiau negu jis vertas.

— Kam man tas apsiblausęs varis, jeigu Ksaras Ksoanas Daksas man duoda valgyti iš auksinių lėkščių?

Gręždamasi eiti ji ištaikė akimirką ir nužvelgė nepažįstamuosius. Tamsusis buvo beveik toks platus, kaip atrodė lėkštėje, tviskančia plika galva ir lygiais eunucho skruostais. Užkištas už geltonos šilkinės, nuo prakaito dėmėtos juostos, styrojo ilgas lenktas arachas. Aukščiau tos juostos buvo nuogas, tik užsimetęs juokingai mažutę, geležimi kaustytą liemenę. Storas tarsi medžio kamienai rankas, galingą krūtinę ir didžiulį, balkšvą, palyginti su ruda kaip riešutas oda, pilvą vagojo daugybė senų randų.

Antrasis vilkėjo kelioninį nedažytos vilnos apsiaustą su atgal atmestu gobtuvu. Ilgi žili plaukai krito ant pečių, veido apačią dengė puri balta barzda. Ėjo visu svoriu remdamasis į kietmedžio lazdą aukštumo sulig juo pačiu. Tik kvailys, turėdamas piktų kėslų, spoksotų taip atvirai. Vis dėlto būtų protingiau grįžti prie Džogo ir Ago.

— Senis neturi kalavijo, — vesdama Džorą į šalį, tarė ji bendrąja kalba.

Jiems iš paskos atšokavo vario pirklys.

— Penki garbinai, už penkis bus jūsų, juk ji jums skirta.

— Kietmedžio lazda gali perskelti kaukolę ne prasčiau už bet kokią buožę, — tarė seras Džora.

— Keturi! Juk žinau, kad nori jos! — pirklys šokinėjo priešais, atkišęs lėkštę jiems į veidus ir traukdamasis atbulas.

— Jie eina iš paskos?

— Pakelk tą indą truputį aukščiau, — tarė riteris pirkliui. — Taip. Senis apsimeta apžiūrinėjantis puodžiaus dirbinius, bet rudasis nenuleidžia nuo tavęs akių.

— Du garbinai! Du! Du! — gavęs bėgti atbulas, pirklys duso neatgaudamas kvapo.

— Sumokėk jam, kol jis neužsimušė, — tarė Dani serui Džorai galvodama, ką reikės veikti su milžiniška varine lėkšte. Riteriui siekiant monetų, ji atsigręžė ketindama baigti šitą apgailėtiną žaidimą. Nedera, kad drakono kraują turguje ganytų žilas senis ir nutukęs eunuchas.

Staiga jai priešais žengė kvartietis.

— Drakonų Motina, čia jums.

Jis priklaupė ir tiesiai jai į veidą atkišo brangakmeniais aptaisytą dėžutę.

Dani paėmė ją beveik nemąstydama. Dėžutė buvo medinė, puošta raižiniais, perlamutrinis dangtelis inkrustuotas jaspiu ir karneoliu.

— Tai labai dosni dovana.

Ji atidarė dėžutę. Viduje tviskėjo žalias, iš onikso ir smaragdo išraižytas skarabėjas. Labai g ražus , pagalvojo ji. Bus lengviau apmokėti kelionę. Dani kišant pirštus į dėžutę, kvartietis ištarė: „Man labai gaila“, bet ji beveik negirdėjo.

Skarabėjas sušnypštė ir išsirietė.

Dani spėjo pastebėti baisų, juodą, vos ne žmogišką veidą ir lanku iškeltą uodegą, nuo kurios lašėjo nuodai… bet tą akimirką dėžutė išlėkė jai iš rankų ir, subyrėjusi į gabalus, nuskriejo vartydamasi tolyn. Pirštus staiga nudiegė skausmas. Ji riktelėjusi suspaudė plaštaką kita ranka, vario pirklys užklykė nesavu balsu, suspiegė kažkokia moteris, staiga aplinkui kvartiečiai susistumdė ir ėmė rėkauti. Seras Džora puolė pro ją, ir Dani kluptelėjo ant vieno kelio. Ir vėl išgirdo šnypščiant. Senis iš visų jėgų dūrė lazdos galu į žemę. Agas pavarė žirgą per kiaušinių pardavėjo prekystalį ir šoko iš balno žemėn, virš galvos čiaukštelėjo Džogo rimbas. Seras Džora varine lėkšte vožė eunuchui per galvą, jūreiviai, kekšės ir prekijai rėkė ar bėgo šalin…

— Jūsų malonybe, tūkstantį kartų atsiprašau, — tarė senis priklaupęs. — Ji nebegyva. Ar nesulaužiau jums rankos?

Dani raukydamasi sugniaužė pirštus.

— Atrodo, kad ne.

— Turėjau ją numušti, — prabilo senis, bet daugiau nespėjo ištarti nė žodžio, nes ant jo užgriuvo jos kraujo raiteliai. Agas nuspyrė jo lazdą, Džogas stvėrė už pečių, pargriovė ant kelių ir prispaudė jam prie gerklės durklą.