George Martin - Karalių kova

— Laikas eiti? — Sansa mėgino išsivaduoti, bet jo gniaužtai buvo tarsi plieniniai.

— Mažoji paukštytė ką išgirsta, tą ir kartoja. Taip, laikas eiti.

— Kur jūs eisite?

— Kur nors toliau nuo čia. Toliau nuo ugnies. Manau, išeisiu pro Geležinius vartus. Kur nors į šiaurę, bet kur.

— Iš pilies neištrūksite, — atsiliepė Sansa. — Karalienė uždarė Meigorą, be to, uždaryti ir miesto vartai.

— Tik ne man. Ant mano pečių — baltas apsiaustas. Ir dar turiu štai ką, — jis paplekšnojo per savo kalavijo rankeną. — Kas mane pamėgintų stabdyti, tas — jau lavonas. Nebent jis liepsnotų, — ir su kartėliu nusijuokė.

— Kodėl čia atėjote?

— Esi pažadėjusi man dainą, mažoji paukštyte. Nejaugi pamiršai?

Sansa nesuprato, ką jis turi galvoje. Negalėjo dainuoti jam čia, dabar, kai danguje blaškosi ugnies sūkuriai, o žmonės žūsta šimtais ir tūkstančiais.

— Negaliu, — tarė ji, — paleiskite. Jūs mane gąsdinate.

— Viskas tave gąsdina. Žiūrėk į mane. Žiūrėk!

Kraujo pluta slėpė baisiausius jo randus, bet baimę kėlė akys — baltos, išplėstos, grėsmingos. Apdegęs jo lūpų kamputis vis nesiliovė trūkčiojęs. Sansa užuodė jo kvapą — prakaito, rūgštaus vyno, senų vėmalų tvaiką, bet viską gožė kraujas, kraujas, kraujas.

— Galėčiau tave apsaugoti, — sugergždė Skalikas. — Jie visi bijo manęs. Niekas daugiau tavęs nenuskriaus, kitaip aš juos nužudysiu.

Jis trūktelėjo Sansą arčiau, ir akimirką ji pamanė, kad Skalikas nori ją pabučiuoti. Jis buvo pernelyg stiprus, kad Sansa galėtų jam priešintis. Ji užsimerkė laukdama, kada gi viskas pasibaigs, tačiau nieko nenutiko.

— Vis dar negali į mane žiūrėti, ar ne? — išgirdo jį sakant. Skaudžiai suktelėjęs jai ranką, apgręžė ir nustūmė ant lovos. — Dabar turiu išgirsti tą dainą. Apie Florianą ir Džonkvilę, sakei, — jo iš makšties ištrauktas durklas atsidūrė jai prie gerklės. — Dainuok, mažoji paukštyte. Dainuok, jei tau brangi tavo mažoji gyvybė.

Iš baimės Sansai perdžiūvo gerklė, žodžiai strigo burnoje, visos dainos, kurias žinojo, išgaravo iš atminties. Labai prašau, nežudykite manęs , norėjo klykti ji, nežudykite . Jautė, kaip jis, smarkiau spausdamas, pasuko durklo smaigalį, ir vėl buvo beužsimerkianti, bet staiga kažką prisiminė. Tai buvo ne daina apie Florianą bei Džonkvilę, tai buvo giesmė. Savas balsas jai pačiai pasirodė plonas, gailus ir virpantis.

Kitas eiles ji pamiršo. Sugiedojusi paskutinius žodžius ji liko sėdėti bijodama, kad dabar jis ją nužudys, bet po valandėlės Skalikas nieko nesakydamas atitraukė ašmenis nuo jos kaklo.

Kažkokios nuojautos paskatinta Sansa kilstelėjo ranką ir pirštais paglostė jam skruostą. Kambaryje buvo per daug tamsu, ji jo nematė, bet užčiuopė lipnų kraują ir dar kažką kita, šlapia.

— Mažoji paukštyte, — vėl pakartojo jis šiurkščiu ir gergždžiančiu balsu, tarsi plienas slystų per akmenį. Tada pakilo nuo lovos. Sansa išgirdo plyštant audeklą, paskui vis tyliau nukaukšėjo tolstantys žingsniai.

Kai po geros valandėlės ji drįso išlipti iš lovos, kambaryje nieko nebebuvo. Ant grindų rado jo baltos vilnos apsiaustą, grubiai susuktą, suglamžytą, išterliotą suodžiais ir krauju. Tuo metu dangus jau patamsėjo, tik kur ne kur dar tarp žvaigždžių šoko blyškiai žali vaiduokliai. Trankydamas langines pūtė žvarbus vėjas. Sansai pasidarė šalta. Ji papurtė suplyšusį apsiaustą, išskleidė ir, apsigaubusi juo, drebėdama susiraitė ant grindų.

Ji nežinojo, kiek laiko taip išgulėjo, bet pagaliau kažkur toli mieste išgirdo skambant varpą. Jis gaudė žemu sodriu žalvario balsu ir su kiekvienu dūžiu vis tankiau. Sansa nusistebėjo, ką tai galėtų reikšti, kai prabilo antras varpas, paskui trečias, jų balsai plaukė per kalvas ir slėnius, per bokštus ir skersgatvius į tolimiausius Karaliaus Uosto užkaborius. Sansa nusimetė apsiaustą ir priėjo prie lango.

Rytuose jau brėško pirmieji vos įžiūrimi aušros spinduliai. Dabar suskambo ir Raudonosios pilies varpai, įsiliedami į vis platėjančią garsų upę, kuri plūdo nuo septynių krištolinių Didžiosios Beiloro septos bokštų. Varpai skambėjo ir mirus karaliui Robertui, prisiminė Sansa, tačiau šįsyk buvo kitaip — ne sielvartingai lėti dūžiai, o džiaugsmo kupinas dundėjimas. Dar ji išgirdo, kaip gatvėse rėkauja žmonės — jie iš tiesų džiūgavo.

Tikrų žinių ji galų gale išgirdo iš sero Dontoso. Jis įsvirduliavo pro atviras duris, apkabino savo glebiomis rankomis ir puolė suktis su ja ratu po kambarį, kažką taip nerišliai šūkaudamas, kad Sansa nesuprato nė žodžio. Jis buvo toks pat pasigėręs kaip ir Skalikas, bet jo girta laimė tiesiog liejosi per kraštus ir varė jį šokti. Kai pagaliau ją paleido, Sansa niekaip negalėjo atgauti kvapo, jai svaigo galva.

— Kas? Kas nutiko? — ji įsikibo į lovos stulpą. — Sakykite greičiau!

— Viskas baigta! Baigta! Baigta! Miestas išgelbėtas. Lordas Stanis žuvo, lordas Stanis žlugo, niekas nežino, niekam nerūpi, jo kariuomenė sumušta, pavojus praėjo. Išžudyta, išblaškyta ar, sako, sutrypta. Ak, gražiosios vėliavos! Vėliavos, Džonkvile, vėliavos! Gal turi vyno? Tokią dieną turėtume išgerti, taip, tikrai. Tai reiškia, kad esate saugi, negi nesuprantate?

— Pasakykite pagaliau, kas atsitiko? — Sansa jį papurtė.

Seras Dontosas nusikvatojo ir toliau šokinėjo nuo vienos kojos ant kitos vos ne griūdamas.

— Upei degant, jie atžygiavo per pelenus. Ten, prie upės, Stanis buvo jau įbridęs į vandenį iki kaklo, o jie smogė iš užnugario. Ak, kad vėl būčiau riteris, kad būčiau ten dalyvavęs! Sako, jo paties žmonės beveik ir nesikovė. Dalis pabėgo, bet dauguma krito ant kelių ir perėjo į kitą pusę, šaukdami lordo Renlio vardą! Kažin ką Stanis galvojo šitai išgirdęs? Man pasakojo Osnis Ketlblekas, šis išgirdo iš sero Osmundo, bet dabar jau grįžo sero Beilono vyrai, jie pasakoja tą patį, ir jie, ir auksiniai apsiaustai. Mes išgelbėti, mieloji! Jie atžygiavo Rožių keliu ir palei upę, per visas tas Stanio sudegintas žemes, sulig kiekvienu žingsniu kilo pelenų debesys, nuo jų papilkėjo visi jų šarvai, tačiau — ak! — vėliavos tikriausiai plevėsavo skaisčios, auksinė rožė ir auksinis liūtas ir visos kitos, Marbrandų medis ir Rovanų, Tarlių medžioklis ir Redvainų vynuogės, ir ledi Oukhart lapai. Visi vakariečiai, visa Haigardeno ir Kasterlių Uolos galia! Pats lordas Taivinas vedė jų dešinįjį sparną šiaurine puse, Rendilas Tarlis vadovavo centrui, kairėje Meisas Tairelis, tačiau mūšį nulėmė priešakiniai būriai. Jie pervėrė Stanį tarsi ietis — moliūgą, visi staugdami lyg po plienu pasislėpę demonai. O ar žinote, kas vedė priešakinius būrius? Ar žinote? Nagi, ar žinote?

— Robas? — šito tikėtis buvo iš tiesų per daug, bet vis dėlto…

— Tai buvo lordas Renlis! Lordas Renlis su savo žaliaisiais šarvais, su aukso ragais, ant kurių atsispindėdamos žaižaravo liepsnos! Lordas Renlis, atstatęs savo ilgąją ietį! Sako, dvikovoje jis nukovė patį serą Gajardą Morigeną ir dar tuziną garsiausių riterių. Tai buvo Renlis, Renlis, tai buvo Renlis! Ak! Vėliavos, brangioji Sansa! Ak! Kad būčiau riteris!