George Martin - Karalių kova

Pats Tirionas žudė nerangiai. Vieną vyrą, kai tas atsuko jam nugarą, pribaigė dūręs jam į inkstus, kitą stvėrė už kojos ir nuvertė į vandenį. Aplink galvą, vis barkšteldamos į šarvus, švilpė strėlės. Viena įsmigo į plyšį tarp antkrūtinio ir peties plokštės, bet jis nieko nepajuto. Ant denio lyg iš dangaus nukrito nuogas žmogus, jo kūnas sprogo kaip iš bokšto numestas moliūgas. Tirionui pro šalmo antveidį tykštelėjo kraujo. Aplinkui iš viršaus pasipylė akmenys, kiaurai skrosdami denius, iš žmonių palikdami vien košę, pagaliau visas tiltas sudrebėjo, smarkiai pakrypo po kojomis ir nuvertė Tirioną ant šono.

Staiga jam į šalmą pasipylė vanduo. Tirionas jį nusiplėšė ir pamėgino šliaužti svyrančiu deniu aukštyn, kur vanduo siekė tik iki kaklo. Ore pasklido baisus girgždesys ar dejonė, tarsi prieš mirtį riaumotų koks milžiniškas žvėris. Laivas , spėjo pagalvoti Tirionas, šitas laivas tuojau atitrūks. Sudaužytos galeros byrėjo į gabalus, ir tiltas trūkinėjo. Vos tik Tirionas tai suvokė, staiga kažkas kurtinamai tarsi griaustinis triokštelėjo, denis po juo apsivertė, ir Tirionas nuslydo atgal į vandenį.

Dabar galeros denis kyšojo taip stačiai, kad jam teko iš paskutiniųjų, colis po colio, kabarotis aukštyn įsikibus į nuplyšusį lyną. Akies kraštu jis matė, kad anksčiau greta buvęs laivas lėtai sukasi srovės nešamas, o žmonės iš jo šokinėja į vandenį. Kai kurie turėjo ant drabužių liepsnojančią Stanio širdį, kiti — Džofrio elnią ir liūtą, treti — dar kitus ženklus, bet tai, regis, niekam neberūpėjo. Ir aukščiau, ir žemiau pilies siautė ugnis. Vienoje pusėje Tirionas matė verdant mūšį, virš besikaunančių žmonių jūros plaikstėsi gausybė ryškių vėliavų, rikiavosi, griuvo ir vėl rikiavosi skydų sienos, raiti riteriai veržėsi pro minią, per dulkes ir purvą, per dūmus ir kraują. Kitoje pusėje aukštai ant kalvos, spjaudydama ugnimi, dunksojo Raudonoji pilis. Tačiau iš tiesų viskas turėjo būti atvirkščiai. Akimirką Tirionui pasirodė, kad jis kraustosi iš proto, kad Stanis ir pilis susikeitė vietomis. Kaip galėjo Stanis persikelti į šiaurinį krantą? Tik po valandėlės jis susigaudė, kad sukasi kartu su deniu, ant kurio atsidūręs, todėl pilis ir mūšis susipainiojo. Pala, mūšis, koks mūšis, jei Stanis nepersikėlė, tai su kuo jis kaunasi? Tirionas nebeturėjo jėgų aiškintis, ką visa tai reiškia. Siaubingai skaudėjo petį. Pamėginęs ranka patrinti tą vietą, aptiko strėlę, tada prisiminė aną šūvį. Turiu greičiau nešdintis iš šito laivo. Pasroviui laukė vien ištisa ugnies siena, ir jeigu šitos nuolaužos atitrūks, srovė jį nuneš tiesiai į tą pragarą.

Per mūšio triukšmą jam pasirodė, kad kažkas vos girdimai šaukia jį vardu. Tirionas mėgino atsiliepti:

— Čionai! Čionai, aš čia, padėkite!

Jo balsas skambėjo taip silpnai, kad beveik negirdėjo pats savęs. Jis pamėgino dar prisitraukti aukštyn per įstrižai pasvirusį denį ir įsikabino į jo kraštą. Laivas trinktelėjo į kitą galerą ir atšoko taip smarkiai, kad Tirionas vos išsilaikė nenusiritęs į vandenį. Kur dingo visos jo jėgos? Dabar jis išgalėjo tik laikytis įsikibęs.

— Milorde! Imkite mano ranką! Milorde Tirionai!

Ant gretimo laivo denio, tiesdamas ranką virš platėjančio juodo vandens ruožo, stovėjo seras Mendonas Muras. Ant baltų jo šarvų atsispindėjo geltonos ir žalios liepsnos, nariuota šarvinė pirštinė buvo lipni nuo kraujo, bet Tirionas vis tiek siekė jos trokšdamas, kad jo paties rankos būtų ilgesnės. Tačiau pačią paskutinę akimirką, kai jų pirštai susilietė virš vandens, kažkas vis dėlto dilgtelėjo… Seras Mendonas laikė ištiesęs kairę ranką, kaip čia…

Ar dėl to jis ir atšlijo, o gal pagaliau pamatė kalaviją? Šito jis niekada nesužinos. Smaigalys pataikė vos žemiau akies, jis pajuto prisiliečiant kažką šalta ir kieta, bet viską tuoj pat užgožė nepakeliamas skausmas. Galva kryptelėjo, lyg jis būtų gavęs antausį. Tuoj pat sekė antras, dar smarkesnis antausis — tai nutvilkė šaltas vanduo. Tirionas blaškėsi mėgindamas ko nors įsitverti, jis žinojo — jei nugrims, tai į paviršių nebeiškils. Jo ranka atsitiktinai užčiuopė nulūžusio irklo galą. Suspaudė jį lyg galvą pametęs įsimylėjėlis ir pėda po pėdos ėmė sliuogti aukštyn. Jo akys buvo pilnos vandens, burna — kraujo, galvoje siaubingai tvinkčiojo. Dievai, suteikite man jėgų pasiekti denį… Aplink viskas prapuolė, tik irklas, vanduo, denis.

Galų gale jis persirito per kraštą ir liko gulėti paslikas ant nugaros neatgaudamas kvapo, visiškai išsekęs. Virš galvos, braukdami tarp žvaigždžių spalvotus ruožus, traškėjo žalių ir oranžinių liepsnų kamuoliai. Trumpą mirksnį jis spėjo pagalvoti, kaip tai gražu, bet dangų užstojo seras Mendonas — balto plieno šešėlis su tamsiomis akimis po šalmu. Nusilpęs Tirionas buvo tarsi skudurinė lėlė. Seras Mendonas prispaudė kalavijo smaigalį Tirionui prie gerklės ir abiem plaštakom tvirtai suėmė rankeną.

Bet staiga jį trūktelėjo kairėn, ir jis griuvo ant turėklų. Medis skilo, ir seras Mendonas riktelėjęs dingo, tik kažkas pūkštelėjo į vandenį. Po akimirkos laivai vėl susidaužė, ir taip smarkiai, kad denis, regis, net šoktelėjo. Kažkas suklupęs šalia žiūrėjo į jį.

— Džeimi? — sukriokė jis springdamas krauju, kurio buvo pilna burna. Kas gi kitas galėjo jį išgelbėti, jei ne brolis?

— Nejudėkite, milorde, jūs smarkiai sužeistas.

Berniuko balsas, kažkas čia ne taip , pagalvojo Tirionas. Ir labai panašus į Podo.

Kai seras Lanselis Lanisteris pasakė karalienei, kad mūšis pralaimėtas, ji pasukiojo rankose tuščią vyno taurę ir tarė:

— Praneškite tai mano broliui, sere.

Jos balsas skambėjo abejingai, tarsi ta žinia jos visiškai nedomintų.

— Jūsų brolis tikriausiai žuvęs. — Sero Lanselio apsiaustas buvo permirkęs krauju, besisunkiančiu iš žaizdos po pažastimi. Išvydusios jį įeinant į salę, kai kurios viešnios net suspigo. — Atrodo, kad jis kovėsi ant tilto iš laivų, kai tas tiltas sutrūkinėjo. Matyt, bus prapuolęs ir seras Mendonas, be to, niekas neberanda Skaliko. Tebus dievai prakeikti, Sersėja, kodėl liepėte jiems parvesti Džofrį atgal į pilį? Auksiniai apsiaustai meta ietis ir bėga tiesiog šimtais. Pamatę karalių išeinant, jie visiškai nukabino nosį. Visa upė pilna sudaužytų laivų, visur ugnis ir lavonai, bet būtume atsilaikę, jeigu…

Jį į šalį nustūmė Osnis Ketlblekas.

— Jūsų malonybe, kova dabar vyksta abiejose upės pusėse. Gal tarpusavyje susikibo kai kurie iš Stanio lordų, visiškai neįmanoma susigaudyti, ten didžiausia sumaištis. Skalikas dingęs, niekas nežino, kur jis, o seras Beilonas atsitraukė į miestą. Jie užėmė visą pakrantę. Karaliaus vartus vėl daužo taranu, ir seras Lanselis sako tiesą, jūsų žmonės bėga nuo sienų ir žudo savo vadus. Prie Geležinių ir prie Dievų vartų susirinkusios minios mėgina veržtis lauk, visas Blusynas pasigėręs ir apimtas riaušių.

Dievai maloningiausieji , pagalvojo Sansa, štai ir prasidėjo, Džofris neteko galvos, o kartu su juo ir aš. Ji apsidairė, kur seras Ilinas, tačiau karaliaus budelio niekur nebuvo matyti. Vis dėlto jaučiu, kad jis čia. Jis kažkur netoliese, neištrūksiu iš jo nagų, nukirs jis man galvą.

Keistos ramybės apimta karalienė atsigręžė į jo brolį Osfrydą.

— Pakelkite tiltą ir užremkite visas duris. Niekas neįžengs į Meigorą ir neišeis iš jo be mano leidimo.