George Martin - Karalių kova

— O kaip tos moterys, kur išėjo melstis?

— Jos pačios nuo manęs pasitraukė. Tegu meldžiasi, tikriausiai jas apgins dievai. Kur mano sūnus?

— Pilies vartų bokšte. Jis norėjo vadovauti arbaletininkams. Ten, už vartų, stūgauja minia, pusė jos — auksiniai apsiaustai, atbėgę jam iš paskos, kai pasitraukėme nuo Purvo vartų.

— Tuoj pat atvesk jį į Meigorą.

— Ne! — Lanselis taip įširdo, kad užsimiršęs ėmė šaukti. Visi tuoj pat sužiuro į juos. — Purvo vartus privalome atkovoti. Tegu pasilieka ten, kur jis dabar, jis juk karalius…

— Jis mano sūnus, — Sersėja Lanister atsistojo. — Regis, tu, pusbroli, taip pat priklausai Lanisteriams, tai įrodyk šitai. Osfrydai, ko stovi? Gal nesupranti, ką reiškia tuoj pat?

Osfrydas Ketlblekas išskubėjo iš salės, kartu su juo ir brolis. Pro duris puolė ir daugelis viešnių. Kai kurios moterys verkė, kitos meldėsi. Buvo ir tokių, kurios liko sėdėti prie stalo ir pareikalavo dar vyno.

— Sersėja, — neatlyžo maldauti seras Lanselis, — jeigu prarasime pilį, juk pati supranti — Džofris vis tiek bus nužudytas. Tegu jis pasilieka, būsiu šalia jo, prisiekiu…

— Šalin iš kelio! — Sersėja delnu pliaukštelėjo jam tiesiai per žaizdą.

Seras Lanselis riktelėjo iš skausmo ir vos nenualpo, o karalienė neatsigręždama išėjo iš menės. Į Sansą ji nesiteikė net žvilgtelėti. Pamiršo mane. Seras Ilinas mane nužudys, o ji apie tai nė nesusimąstys.

— Ak, dievai, — aimanavo senyva moteris, — pražuvome, mūšis pralaimėtas, ji pabėgo.

Keli vaikai pravirko. Jie užuodžia baimę. Sansa apsižiūrėjo viena sėdinti ant pakylos. Ką jai dabar reikėtų daryti — pasilikti čia ar bėgti paskui karalienę ir maldauti, kad jos nežudytų?

Sansa pakilo, nors pati nesuprato, kodėl.

— Nebijokite, — garsiai tarė ji visiems. — Karalienė įsakė pakelti tiltą. Čia pati saugiausia vieta visame mieste. Storos sienos, griovys su smaigais…

— Kas ten dedasi? — tiesiai paklausė jai šiek tiek pažįstama moteris, vieno smulkaus lordo žmona. — Ką jai sakė Osnis? Karalius sužeistas? Miestas jau paimtas?

— Sakykite greičiau, — pritarė daugiau balsų. Viena moteris norėjo sužinoti apie savo tėvą, kita — apie sūnų.

Sansa iškėlė rankas prašydama tylos.

— Džofris grįžo į pilį. Jis nesužeistas. Kova tebevyksta, tik tiek ir žinau, visi narsiai kaunasi. Karalienė netrukus sugrįš. — Tai buvo melas, bet ji jautė privalanti nuraminti šitas moteris. — Mėnuliuk, prajuokink mus, — ji pastebėjo pasieniais stoviniuojančius juokdarius.

Mėnuliukas persivertė kūliu ir užšoko ant stalo. Stvėręs keturias taures, ėmė jomis žongliruoti. Viena kuri taurė vis išsprūsdavo ir kaukšteldavo jam per galvą. Menėje kai kas neramiai nusijuokė. Priėjusi prie sero Lanselio, Sansa atsiklaupė. Po karalienės smūgio jo žaizda kraujavo smarkiau.

— Beprotybė, — Lanselis duso iš susijaudinimo. — Dievai, Kipšas neklydo, tikrai neklydo…

— Padėkite jam, — paliepė Sansa dviem tarnams. Vienas tik dėbtelėjo į ją ir nubėgo su visu ąsočiu. Kiti tarnai taip pat spruko iš menės, tačiau jų sulaikyti Sansa negalėjo. Kartu su antruoju tarnu ji pakėlė riterį ir pastatė jį ant kojų.

— Nuveskite jį pas meisterį Frenkeną.

Lanselis buvo vienas iš jų, bet Sansa kažkodėl nepajėgė linkėti jam mirties. Esu silpna, neryžtinga ir kvaila — taip Džofris ir sako. Turėčiau ne gelbėti jį, o nužudyti.

Deglai po truputį jau blėso, vienas kitas ir užgeso. Niekas nesirūpino jų pakeisti. Sersėja negrįžo. Visiems spoksant į kitą juokdarį, ant pakylos užkopė seras Dontosas.

— Grįžkite į savo miegamąjį, mieloji Džonkvile, — sušnibždėjo jis. — Užsirakinkite, ten jums bus saugiau. Mūšiui pasibaigus, ateisiu jūsų.

Kas nors tikrai ateis manęs , galvojo Sansa, tačiau gal tai būsite jūs, o gal ir seras Ilinas? Staiga jai šovė beprotiška mintis maldauti Dontosą ją ginti. Juk ir jis kadaise buvo riteris, mokėjo elgtis su kalaviju ir prisiekė ginti silpnuosius. Ne. Neturi jis nei narsos, nei gebėjimų. Tik jį patį pražudyčiau.

Jai prireikė sutelkti visas jėgas, kad pajėgtų ramiai išeiti iš Karalienės menės, nors troško lėkte lėkti. Pasiekusi laiptus, jau pasileido bėgti aukštyn, kol sustojo apsvaigusi ir visiškai uždususi. Belipant į ją atsitrenkė vienas iš sargybinių. Per pakopas barškėdamos nusirito brangakmeniais apsodinta taurė ir pora sidabrinių žvakidžių, kurias jis nešėsi susukęs į tamsiai raudoną apsiaustą. Sargybinis paskubom susirinko savo grobį, į Sansą nekreipdamas dėmesio, matyt, nusprendęs, kad ji nemėgins atimti šio turto.

Miegamajame buvo tamsu nors į akį durk. Sansa užrakino duris ir apgraibomis nusigavo iki lango. Atitraukus užuolaidas, jai akimirksniu užgniaužė kvapą.

Pietų pusėje dangus švytėjo sūkuriuojančiomis ir nuolat besimainančiomis spalvomis — tai atsispindėjo didžiuliai apačioje siaučiantys gaisrai. Grėsmingos žalios bangos laižė debesų papilves, oranžinės šviesos srautai sklido tolyn tai į vieną, tai į kitą pusę. Raudoni ir geltoni paprastų liepsnų atšvaitai galynėjosi su smaragdine ar švelniai žalsva žaluma, kiekviena spalva sušvisdavo ir paskui lėtai blėsdavo, virpantys šešėliai vos užgimę po akimirkos nusklisdavo į nebūtį. Žalios aušros pražysdavo ir beregint traukdavosi spaudžiamos oranžinių sutemų. Net ir oras kvepėjo lyg būtų sudegęs, taip kartais atsiduoda puodas su sriuba, jei lieka ant ugnies per ilgai ir visas skystis nuverda. Nakties ore tarsi jonvabalių spiečiai sklandė kibirkštys.

Atsitraukusi nuo lango, Sansa žengė prie lovos, kur tikėjosi pasijusti saugesnė. Užmigsiu , sakė ji sau, o kai nubusiu, jau išauš kita diena ir dangus vėl bus žydras. Mūšis baigsis, ir kas nors pasakys, kokia mano lemtis — gyventi ar mirti.

— Ledi, — šniurkštelėjo ji tyliai pagalvojusi, ar mirusi vėl pamatys savo vilkę.

Staiga kažkas jai už nugaros sujudėjo, iš tamsos kyštelėjo ranka ir griebė ją už riešo.

Sansa jau žiojosi klykti, bet kita ranka dusindama užspaudė burną ir visą veidą. Pirštai buvo šiurkštūs, pilni nuospaudų, lipnūs nuo kraujo.

— Mažoji paukštyte, žinojau, kad ateisi, — suskambo girtas gergždžiantis balsas.

Lauke smaragdinės šviesos sūkurys šovė į žvaigždes, pripildydamas kambarį žalsvo švytėjimo. Akimirką Sansa išvydo jį, visą juodą ir žalią, ant veido sukepusiu juodu lyg derva krauju. Staiga nušvitusiame kambaryje jo akys sublizgo lyg šuns. Bet šviesa tuoj pat išblėso, ir jis virto tik gremėzdiška tamsia dėme su purvinu baltu apsiaustu.

— Jeigu rėksi — nužudysiu. Gali tuo neabejoti, — jis atitraukė ranką jai nuo burnos. Sansa jau duso. Ant stalelio prie lovos Skalikas turėjo vyno ąsotį. Dabar gerokai iš jo gurkštelėjo. — Negi nenori paklausti, mažoji paukštyte, kas laimi mūšį?

— Kas? — atsiliepė ji, iš baimės nedrįsdama jam priešgyniauti.

— Žinau tik, kas pralaimėjo, — nusikvatojo Skalikas. — Aš.

Tokio girto dar nesu jo mačiusi. Miegojo mano lovoje. Ko jam čia reikia?

— Ką jūs pralaimėjote?

— Viską, — apdegusi jo veido pusė atrodė lyg išdžiūvusio kraujo kaukė. — Prakeiktas neūžauga. Geriau būčiau jį nužudęs. Prieš daug metų.

— Sako, jis žuvęs.

— Žuvęs? Ne. Kad jį kur! Nenoriu, kad jis žūtų. — Skalikas švystelėjo tuščią ąsotį šalin. — Noriu, kad jis sudegtų. Jeigu dievai bus maloningi, jį sudegins, bet aš šito jau nepamatysiu, nes manęs čia nebebus. Man laikas eiti.