George Martin - Karalių kova

— Jojam prie Purvo vartų! — įsakė Tirionas.

— Prie Purvo vartų! — riktelėjo seras Mendonas. Ir visas būrys nulėkė toliau.

— Karaliaus Uostas! — nedarniai šaukė jo žmonės. — Pusvyris! Pusvyris!

Kas juos šitaip išmokė , nusistebėjo Tirionas. Pro šalmo plieną ir minkštą pošalmį jis girdėjo baimingus klyksmus, alkaną ugnies traškesį, trūkčiojančius ragų balsus, varinių trimitų aidą. Visur siautė liepsnos. Dievai maloningiausieji, nenuostabu, kad Skalikas persigandęs. Jį šiurpina šita ugnis…

Visą Juodųjų Vandenų srovę sudrebino trenksmas, klaikiai sutraškėjo lūžtantis medis — tai akmuo didumo sulig arkliu pataikė tiesiai į vienos galeros denio vidurį. Mūsų ar jų? Per kamuoliais virstančius dūmus nieko nebuvo matyti. Jo pleištas suiro, dabar kiekvienas kovojo pats už save. Verčiau būčiau grįžęs , galvojo jis jodamas tolyn.

Kirvis jo rankoje apsunko. Saujelė vyrų vis dar sekė iš paskos, kiti tikriausiai žuvo ar pabėgo. Eržilo galvai laikyti atsuktai į rytus reikėjo nemažų pastangų. Stambiam karo žirgui ugnis nepatiko lygiai kaip ir Sandorui Kligeinui, tik žirgą priversti buvo lengviau.

Žmonės šliaužė iš upės apdegę, kruvini, žiaukčiodami spjaudė vandenį, svyrinėjo. Dauguma merdėjo. Tirionas vedė savo būrį tarp jų, teikdamas tiems, kurie dar pajėgė stovėti, greitesnę ir ne tokią skausmingą mirtį. Karas susitraukė iki antveidžio plyšio. Ūgiu jį dvigubai lenkiantys riteriai mėgino sprukti ar stovėjo ir laukė mirties. Atrodė menki ir persmelkti baimės.

— Lanisteriai! — rėkė jis žudydamas. Ranka buvo iki alkūnės raudona, blizgėjo nuo upės sklindančioje šviesoje. Kai žirgas vėl atsistojo piestu, jis papurtė kirvį iškėlęs į žvaigždes ir išgirdo jas šaukiant: „Pusvyris! Pusvyris!“ Tirionas jautėsi apsvaigęs.

Mūšio karštinė. Niekada nemanė pats ją patirsiąs, nors Džeimis jam ne kartą apie tai pasakojo. Apie išblėstantį laiką, kuris lėtėja ir net apskritai sustoja, apie išnykstančias praeitį ir ateitį, kol pagaliau lieka tik dabarties mirksnis, apie dingstančią baimę, mintis, net kūną. „Tada nebejauti žaizdų, nuo šarvų svorio skaudančios nugaros ar į akis varvančio prakaito. Liaujiesi jautęs, galvojęs, buvęs savimi, lieka tik kova, priešas, šitas vyras, paskui kitas, dar vienas ir dar, ir dar, ir žinai, kad jie bijo, kad jie pavargę, o tu — ne, tu gyvas, visur aplinkui mirtis, bet jų kalavijai juda taip lėtai, kad nardai pro juos kvatodamas.“ Kovos karštinė. Aš pusvyris, apgirtęs nuo žudynių, ir tegu jie pamėgina mane nužudyti, jei tik sugebės!

Jie pamėgino. Jam priešais atbėgo dar vienas ietininkas. Tirionas, sukdamas apie jį ratu, nurėžė jo ieties viršūnę, paskui jo plaštaką, paskui visą ranką. Lankininkas, kažkur praradęs lanką, dūrė į jį strėle tarsi peiliu. Žirgas spyrė jam į šlaunį, ir tas vyras krito paslikas, o Tirionas šiurkščiai nusikvatojo. Jodamas pro vėliavą, įbestą į dumblą — vieną tų liepsnojančių Stanio širdžių, vienu kirvio mostu perkirto jos kotą pusiau. Tarsi iš niekur išdygęs riteris didžiuliu dvirankiu kalaviju kirto į skydą, paskui dar ir dar kartą, kol galų gale kažkas jam prie pat pažasties suvarė durklą. Tikriausiai vienas iš Tiriono vyrų. Jis nė nepastebėjo.

— Sere, pasiduodu, — toliau pakrantėje šūktelėjo kitas riteris. — Pasiduodu. Sere riteri, pasiduodu jums. Štai, štai čia mano ženklas.

Tas vyras gulėjo juodo vandens baloje ir tiesė savo šarvų pirštinę. Tirionui teko pasilenkti, kad ją pasiektų. Tą akimirką virš galvos sprogo laukinės ugnies puodas, į visas puses taškydamas žalią liepsną. Staiga blykstelėjusioje šviesoje Tirionas pamatė, kad ta bala ne juoda, o raudona. Pirštinėje tebebuvo riterio plaštaka. Jis sviedė ją atgal.

— Pasiduodu, — beviltiškai, prarasdamas paskutines jėgas, sudejavo gulintis žmogus. Tirionas atšlijo.

Kažkoks kareivis stvėrė jo žirgą už pavadžio ir smeigė durklu Tirionui į veidą. Šis numušė smaigalį šalin ir suvarė kirvį tam kareiviui į sprandą. Besistengdamas išlaisvinti ginklą, akies kraštu pamatė šmėstelint kažką balta. Grįžtelėjo tikėdamasis šalia vėl išvysti serą Mendoną Murą, bet baltasis riteris šį kartą pasirodė esąs kitas. Seras Beilonas Svonas dėvėjo tokius pačius šarvus, bet ant žirgo gūnios pešėsi juodos ir baltos jo giminės gulbės. Jis jau ne baltasis, o greičiau dėmėtasis riteris , dingtelėjo Tirionui kvaila mintis. Seras Beilonas nuo galvos iki kojų buvo apsitaškęs krauju, visas suodinas nuo dūmų. Iškėlęs buožę, mostelėjo upės link. Ginklo galva buvo apkibusi smegenų dribsniais ir kaulų nuolaužomis.

— Milorde, žiūrėkite!

Tirionas apsuko žirgą, kad galėtų pažvelgti tolyn į Juoduosius Vandenis. Tamsi srovė plūdo sparčiai, jos paviršiaus verpetuose maišėsi kraujas ir liepsnos. Danguje mainėsi raudoni, oranžiniai ir akinamai žali atšvaitai.

— Kur žiūrėti? — nesuprato Tirionas. Ir tuoj pat pamatė.

Iš sudužusios, į prieplauką atsitrenkusios galeros ropštėsi šarvuoti žmonės. Tiek daug, kaip jie čia atsirado? Prisimerkęs Tirionas pro dūmus ir ugnį nusekė akimis, iš kur jie ateina. Upėje susiplakusios į krūvą laikėsi dvidešimt galerų, gal ir daugiau, suskaičiuoti buvo sunku. Sukryžiavusios irklus, susikabinusios lynais, pasimovusios viena ant kitos smaigų, įsipainiojusios į nutrūkusių laivavirvių rezginius. Vienas didžiulis laivas plūduriavo tarp dviejų mažesnių dugnu aukštyn. Vien duženos, bet susigrūdusios taip arti viena kitos, kad galėjai peršokti nuo vieno denio ant kito ir šitaip pereiti per visą upę.

Šimtai drąsiausių Stanio Barateono karių taip ir darė. Vienas riteris — tikrai baisus kvailys — mėgino net joti, ragindamas persigandusį arklį lipti per laivų bortus ir irklus, žengti pakrypusiais, slidžiais nuo kraujo deniais, aplinkui traškant žalioms liepsnoms. Prakeikimas, padarėme jiems tiltą , sutrikęs pagalvojo Tirionas. Kai kurios tilto dalys grimzdo po vandeniu, kitos degė, visa ta sangrūda girgždėjo, siūbavo ir bet kurią akimirką galėjo suirti, bet besiropščiančių kareivių, regis, niekas negalėjo sustabdyti.

— Tikri narsuoliai, — susižavėjęs tarė jis serui Beilonui. — Eime, užmuškime juos.

Tirionas nuvedė saviškius, kartu ir sero Beilono vyrus per pakrantėje blėstančias liepsnas, suodžius ir pelenus. Jie nudundėjo ilga akmenine prieplauka. Prie jų prisidėjo ir seras Mendonas, iš jo skydo buvo likusios tik varganos nuolaužos. Ore sūkuriavo pelenai ir dūmai, priešai, išvydę juos puolant, išsigando, metėsi atgal į vandenį, griuvinėjo susidūrę su tebesiveržiančiais į krantą. Tilto pradžioje buvo pusiau paskendusi priešo galera su užrašu „Drakonų siaubas“ ant pirmagalio, ji užplaukė ant vieno iš laivų, kuriuos Tirionas nuskandino tarp prieplaukų, ir praplėšė savo dugną. Ietininkas su raudonu Seltigarų giminės krabu ant drabužių suvarė ginklo smaigalį Beilono Svono žirgui į krūtinę, ir seras Beilonas, nespėjęs nušokti žemėn, griuvo iš balno. Lėkdamas pro šalį Tirionas nurėžė tam kariui galvą, bet sustoti tuo metu jau buvo vėlu. Jo eržilas nuo prieplaukos galo šoko per suskaldytą laivo kraštą ir, iš išgąsčio žvengdamas, krito į negilų, iki kulkšnių vandenį. Tirionui iš rankos ištrūkęs kirvis sukdamasis nuskriejo į šalį, jam iš paskos nusirito ir pats Tirionas ir visu svoriu žnektelėjo ant iš kažkur atsiradusio laivo denio.

Prasidėjo beprotiška sumaištis. Jo žirgas krisdamas susilaužė koją ir klaikiai žvengė. Tirionas šiaip ne taip sugebėjo išsitraukti durklą ir vargšui gyvuliui perpjovė gerklę. Raudonu fontanu pliūptelėjo kraujas, iš karto permerkdamas Tirionui rankas ir krūtinę. Vargais negalais atsistojęs, jis nukepėstavo prie denio krašto ir vėl puolė į kovą sverdėdamas ir taškydamasis ant išsikraipiusių, vandens užlietų lentų. Jį pasitiko kažkokie vyrai. Vienus jis užmušė, kitus sužeidė, dar kiti spruko šalin, bet jų vis daugėjo. Kažkur dingo jo peilis, bet po ranka pasitaikė lūžusi ietis. Stvėrė ją ir visa gerkle keikdamas badė, kiek tik turėjo jėgų. Žmonės bėgo nuo jo, o jis vijosi, ropšdamasis nuo vieno laivo ant kito. Greta vis tebebolavo du šviesūs šešėliai — Beilonas Svonas ir Mendonas Muras su savo puikiais baltaisiais šarvais. Apsupti Velariono ietininkų, jie kovėsi surėmę nugaras, ir mūšis atrodė tarsi koks grakštus šokis.