George Martin - Karalių kova

— Prieskonininkai — gal tūkstantį ir du ar tris šimtus. Brolija — ne daugiau kaip aštuonis šimtus.

— O kiek laivų Ašajuje, Bravose, Vasaros salose, Ibene ir visur kitur? Kiek jų turi visi žmonės, raižantys didžiąją sūriąją jūrą? Visi kartu?

— Didžiulę daugybę, — suirzęs tarė Ksaras. — Kokią tai turi reikšmę?

— Bandau nustatyti, kiek kainuoja vienas iš trijų pasaulyje gyvenančių drakonų, — maloniai nusišypsojo Dani. — Man regis, kad teisinga būtų prašyti trečdalio visų pasaulio laivų.

Ašaros ritosi Ksaro skruostais abipus brangakmeniais aptaisytos nosies.

— Juk įspėjau tave nekelti kojos į Dulkių rūmus? Šito aš ir baiminausi. Žynių šnabždesiai išvarė tave iš proto, kaip ir Malaravano žmoną. Trečdalį visų pasaulio laivų? Fe, fe. Tik tiek galiu pasakyti — fe.

Daugiau Dani Ksoano nebematė. Žinias nuo jo, vieną už kitą šaltesnes, perduodavo rūmų valdytojas. Ji privalanti palikti jo namus. Jos pačios ir jos žmonių jis nebeketinąs maitinti. Jis reikalaująs grąžinti jo dovanas, kurias ji negarbingai priėmusi. Dani guodėsi tik tuo, kad jai pakako sveiko proto už jo netekėti.

Burtininkai šnibždėjo apie tris išdavystes… vieną dėl kraujo, vieną dėl aukso ir vieną dėl meilės. Pirmoji išdavikė, be abejo, buvo Miri Maz Dur, nužudžiusi chalą Drogą ir jų negimusį sūnų iš keršto už savo gentį. Ar galėtų Pijatas Prėjus ir Ksaras Ksoanas Daksas būti antras ir trečias? Vargu. Pijatą Prėjų veikti skatino ne auksas, o Ksaras iš tiesų jos niekada nemylėjo.

Gatvės ištuštėjo, aplinkui dabar stovėjo niūrūs akmeniniai sandėliai. Agas jojo priekyje, Džogas užpakalyje, palikę šalia jos serą Džorą Mormontą. Tyliai skimbčiojo jos varpelis, ir Dani pasijuto mintimis vėl grįžtanti į Dulkių rūmus — taip liežuvis vis taikosi paliesti tą vietą, kur ką tik buvo dantis. Trijų vaikas , taip ten kalbėjo apie ją, mirties duktė, melo žudikė, ugnies nuotaka. Ir vis po tris. Trys laužai, trys žirgai, trys išdavystės.

— Drakonas turi tris galvas, — atsiduso ji. — Ką tai galėtų reikšti, Džora?

— Jūsų malonybe, Targarienų giminės ženklas yra trigalvis drakonas, raudonas juodame lauke.

— Šitai žinau. Tačiau trigalvių drakonų nebūna.

— Tos trys galvos buvo Eigonas ir jo seserys.

— Visenija ir Reinė, — prisiminė Dani. — Aš esu kilusi iš Eigono ir Reinės per jų sūnų Einį ir anūką Džaheirį.

— Iš mėlynų lūpų sklinda vieni melai, argi jums Ksaras nesakė? Kam kvaršinate sau galvą dėl to, ką šnibždėjo tie kerėtojai? Jiems rūpėjo tik viena — išsiurbti iš jūsų gyvybę, dabar juk jau žinote.

— Galbūt, — nenoriai atsiliepė ji. — Tačiau tai, ką ten regėjau…

— Negyvėlis laivo pirmagalyje, mėlyna rožė, kruvina puota… ką visa tai reiškia, chalise? Dar sakėte, vaidintojų drakonas. Kas gi yra mimų drakonas, meldžiu pasakyti?

— Skudurinis drakonas ant karties, — paaiškino Dani. — Aktoriai naudoja juos savo vaidinimams, kad didvyriai turėtų su kuo kautis.

Seras Džora susiraukė, bet Dani negalėjo nurimti.

— Jam skirta ledo ir ugnies giesmė , kalbėjo mano brolis. Esu tikra, ten buvo jis. Ne Viseiris, o Reigaras. Jis turėjo arfą su sidabro stygomis.

Seras Džora susiraukė dar labiau, net jo antakiai susiliejo.

— Princas Reigaras grodavo tokia arfa, — sutiko jis. — Matėte jį?

Dani linktelėjo.

— Lovoje gulėjo moteris, krūtimi maitinanti kūdikį. Brolis sakė, kad tas kūdikis — tai pažadėtasis princas, ir liepė pavadinti jį Eigonu.

— Princas Eigonas buvo Reigaro įpėdinis, kurio jis susilaukė su Elija iš Dorno, — tarė seras Džora. — Bet jeigu jis buvo pažadėtasis princas, tas pažadas buvo sulaužytas drauge su jo kaukole, kai Lanisteriai trenkė jį galva į sieną.

— Atsimenu, — liūdnai tarė Dani. — Jie nužudė ir Reigaro dukterį, mažąją princesę. Ji buvo vardu Reinė, kaip Eigono sesuo. Visenijos ten nemačiau, bet jis sakė, kad drakonas turi tris galvas. Kas yra ledo ir ugnies giesmė?

— Niekada tokios giesmės negirdėjau.

— Ėjau pas burtininkus tikėdamasi išgirsti atsakymus, bet jie man paliko šimtą naujų klausimų.

Tuo metu žmonių gatvėse vėl pagausėjo.

— Kelią! — šaukė Agas, o Džogas įtariai uodė orą.

— Jau jaučiu jį, chalise, — šūktelėjo jis. — Tą nuodingąjį vandenį.

Dotrakiai nepasitikėjo jūra ir viskuo, kas juda jos paviršiumi. Su vandeniu, kurio arklys negeria, jie nenorėjo turėti nieko bendra. Įpras , nusprendė Dani. Aš įveikiau jų jūrą su chalu Drogu. Dabar jie galės įveikti manąją.

Kvartas buvo vienas didžiausių pasaulio uostų, gerai nuo bangų apsaugotose jo prieplaukose mirgėjo įvairiausios spalvos, ūžė daugiabalsis triukšmas, sklido neįprasti aromatai. Gatvėse ankštai rikiavosi vyninės ir lošimų namai, sandėliai ir pigūs viešnamiai, negirdėtų dievų šventyklos. Visur minioje šmižinėjo kišenvagiai, galvažudžiai, kerų žinovai, pinigų keitėjai. Per visą pakrantę tęsėsi vienas didelis turgus, prekyba ten nesiliovė nei dieną, nei naktį, pirkti ten kartais buvo galima už grašius, palyginti su miesto kainomis, jei tik pirkėjui nerūpėjo žinoti, kaip tos prekės čia atkeliavo. Suvytusios, į kuprą susimetusios senės pardavinėjo kvapiuosius vandenis ir ožkų pieną iš glazūruotų molinių ąsočių, kuriuos nešiojo prisirišusios ant pečių. Tarp prekystalių klajojo jūreiviai iš pusšimčio kraštų, ragavo gėrimus su prieskoniais ir skaldė juokus keistai skambančiomis kalbomis. Ore tvyrojo druskos ir kepamos žuvies, karštos dervos ir medaus, smilkalų ir sėklos kvapai.

Agas davė berniūkščiui varioką už iešmelį su meduje apkeptomis pelėmis ir jodamas jas kramsnojo. Džogas nusipirko visą saują stambių baltųjų vyšnių. Kitur jie pastebėjo parduodamus dailius bronzinius durklus, džiovintus aštuonkojus, raižytą oniksą, didelių galių stebuklingą eliksyrą, pagamintą iš nekaltos merginos pieno ir vakaro šešėlių, net drakono kiaušinius, kurie atrodė labai įtartinai ir priminė nudažytus akmenis.

Jojant pro ilgas akmenines prieplaukas, skirtas Trylikos laivams, Dani matė, kaip iš puošniojo Ksaro laivo „Skaistusis bučinys“ kraunamos dėžės su šafranu, smilkalais. Greta į „Žydrąją nuotaką“, besiruošiančią išplaukti su vakariniu potvyniu, lentiniais lieptais keliavo vyno statinės, rūgštlapių ryšuliai, ant padėklų sukrautos dryžuotos odos. Dar toliau aplink Prieskonininkų galerą „Saulėkaita“ būrėsi žmonės, ketinantys pirkti vergų. Visi puikiai žinojo, kad vergą pigiausia įsigyti tiesiai prie laivo, o ant stiebo plevėsuojančios vėliavos skelbė, kad „Saulėkaita“ ką tik atplaukė iš Astaporo Vergų įlankoje.

Nei iš Trylikos, nei iš Turmalino brolijos, nei iš Senosios prieskonių gildijos Dani pagalbos nebelaukė. Tad ji nesustodama jojo savo Sidabre kelias mylias pro jų krantines, prieplaukas ir sandėlius, tolyn į patį pasagos pavidalo uosto pakraštį, kur galėjo priplaukti laivai iš Vasaros salų, Vesteroso ir devynių laisvųjų miestų.

Ji nušoko nuo arklio šalia kovoms skirtos duobės, kurioje baziliskas į gabalus draskė stambų rudą šunį, o ratu apstoję jūreiviai juos ragino šauksmais.

— Agai, Džogai, saugosite mūsų arklius, kol aš ir seras Džora pasikalbėsime su kapitonais.

— Kaip įsakysite, chalise. Nenuleisime nuo jūsų akių.

Smagu vėl išgirsti žmones šnekant Valyrijos ir net bendrąja kalba, pagalvojo Dani, artindamasi prie pirmojo laivo. Ir jūreiviai, ir uosto darbininkai, ir pirkliai traukėsi jai iš kelio, nežinodami, ką manyti apie šitą grakščią jauną, dotrakių drabužiais vilkinčią merginą sidabriškai auksiniais plaukais, šalia kurios žingsniuoja riteris. Seras Džora, nepaisydamas kaitros, ant šarvinių marškinių vilkėjo savąjį žalios vilnos apsiaustą su juodu Mormontų lokiu, išsiuvinėtu ant krūtinės.