George Martin - Karalių kova

— Chalise, matėme, kaip jis tau smogė. Ar parodyti, kokios spalvos jo kraujas?

— Paleiskite jį, — Dani atsistojo. — Pažiūrėkite, mano raiteliai, kas ant jo lazdos galo.

Tuo tarpu eunuchas partrenkė serą Džorą. Dani šoko tarp jų, nes ir arachas, ir kalavijas jau švystelėjo iš makštų.

— Nuleiskite ginklus! Liaukitės!

— Jūsų malonybe, — seras Džora tik vos vos nuleido kalavijo smaigalį, — šie žmonės jus puolė.

— Jie gynė mane, — Dani pakratė ranką, kad skausmas pirštuose greičiau atsileistų. — Čia buvo kitas, kvartietis. — Ji apsidairė, bet tas žmogus jau buvo dingęs. — Jis — iš Gailiųjų. Toje puošnioje dėžutėje, kurią jis man davė, tūnojo mantikora. Šis vyras išmušė ją man iš rankų.

Vario pirklys tebesivoliojo ant žemės. Dani priėjusi padėjo jam atsikelti.

— Ar tau įgėlė?

— Ne, geroji ponia, — atsakė tas drebėdamas, — kitaip jau būčiau negyvas. Bet ji palietė mane, ak, iškritusi iš dėžutės pataikė tiesiai man ant rankos.

Dani matė, kad jis apsidergęs, — nieko nuostabaus, kai dedasi tokie dalykai. Davė jam sidabrinį pinigą už vargus ir liepė eiti, o tada atsigręžė į senį balta barzda.

— Kas tu, kuriam esu skolinga už gyvybę?

— Nieko man nesate skolinga, jūsų malonybe. Aš vardu Arstanas, nors keliaujant čionai Belvasas praminė mane Žilabarzdžiu.

Džogas jau paleido jį, bet senis tebeklūpojo. Agas pakėlė jo lazdą, apvertė kitu galu aukštyn, patyliukais nusikeikė dotrakių kalba, ant akmens nukrapštė mantikoros liekanas ir grąžino seniui.

— O kas toks Belvasas? — paklausė Dani.

Stambusis rudaodis eunuchas išdidžiai žengė priekin kišdamas į makštį savo arachą.

— Belvasas — tai aš. Mirino kautynių duobėse mane vadina Stipruoliu Belvasu. Niekada nesu pralaimėjęs, — jis pliaukštelėjo sau per randuotą pilvą. — Kiekvienam leidžiu man kartą įkirsti, o tada jau pribaigiu. Suskaičiuokite randus ir sužinosite, kiek žmonių Stipruolis Belvasas yra nužudęs.

Skaičiuoti jo randų Dani nereikėjo, vos pažvelgus buvo matyti, kad jų daugybė.

— Kas atvedė tave čionai, Stipruoli Belvasai?

— Iš Mirino mane pardavė į Kohorą, paskui į Pentosą, tada patekau pas storulį saldžiai dvokiančiais plaukais. Štai jis ir pasiuntė Stipruolį Belvasą atgal per jūrą, o kartu ir senąjį Žilabarzdį, kad šiam tarnautų.

Storulis saldžiai dvokiančiais plaukais…

— Ilyrijus? — paklausė ji. — Jus pasiuntė magistras Ilyrijus?

— Taip, jūsų malonybe, — atsiliepė senasis Žilabarzdis. — Magistras maldauja atleisti, kad siunčia mus, užuot keliavęs pats, bet jis jau nebegali sėdėti ant žirgo kaip jaunystėje, o keliaujant jūra jam labai sutrinka virškinimas, — anksčiau šnekėjęs valyrietiškai, dabar jis prabilo bendrąja kalba. — Apgailestauju, kad jus išgąsdinome. Tiesą sakant, nebuvome tikri, tikėjomės išvysti moterį tarsi na… labiau…

— Labiau karališką? — nusijuokė Dani. Drakono su savimi ji neturėjo, o jos apdaras nė iš tolo nepanėšėjo į karalienės. — Gerai moki bendrąją kalbą, Arstanai. Esi kilęs iš Vesteroso?

— Taip. Gimiau Dorno pakraštyje, jūsų malonybe. Jaunystėje tarnavau ginklanešiu lordo Svono dvare, — ilgą lazdą jis laikė šalia savęs stačią lyg ietį, kuriai tik trūksta vėliavos. — O dabar esu Belvaso ginklanešys.

— Amžiumi, sakyčiau, lyg būtum ir per senas. — Prie Dani pro minią prasispraudė seras Džora, nepatogiai po pažastimi suspaudęs varinę lėkštę. Po susidūrimo su Belvaso galva ji buvo gerokai įlinkusi.

— Dar ne toks senas tarnauti savo valdovui, lorde Mormontai.

— Tu ir mane pažįsti?

— Kartą ar du mačiau jus kaunantis. Lanisporte, kur jūs vos neišvertėte iš balno Karalžudžio. Taip, ir dar Paike. Neprisimenate, lorde Mormontai?

— Tavo veidas atrodo pažįstamas, — suraukė kaktą seras Džora, — bet Lanisporte buvo šimtai žmonių, o Paike — tūkstančiai. Ir aš jau nebesu lordas. Meškų salą iš manęs atėmė. Dabar aš — tik riteris.

— Mano karališkosios sargybos riteris, — Dani spustelėjo jam ranką. — Mano ištikimas draugas ir išmintingas patarėjas.

Ji įdėmiai pažvelgė Arstanui į veidą. Jame švytėjo ypatingas orumas, tarsi nebyli jėga, tai Dani labai patiko.

— Kelkis, Arstanai Žilabarzdi. Būk pasveikintas, Stipruoli Belvasai. Serą Džorą jūs pažįstate. Ko Agas ir ko Džogas — tai mano kraujo broliai. Jie kartu su manimi įveikė raudonąją dykumą ir matė, kaip gimė mano drakonai.

— Arkliavaikiai, — plačiai nusišiepė Belvasas. — Kautynių duobėse Belvasas nudėjo jų ne vieną. Mirdami jie tilindžiuoja lyg varpeliai.

Ago rankoje žybtelėjo arachas.

— Dar niekada nepasitaikė užmušti storo rudaodžio. Belvasas bus pirmasis.

— Paslėpk aštrius ašmenis, mano kraujo raiteli, — sustabdė jį Dani. — Šis žmogus atvyko man tarnauti. Belvasai, mano žmonėms rodysi deramą pagarbą arba tau teks palikti mane anksčiau, negu norėtum, ir su daugiau randų, negu atkeliaujant čionai.

Švarplėta šypsena plačiame rudame milžino veide išblėso, užleisdama vietą suglumusiam ir piktam žvilgsniui. Regis, Belvasas nebuvo pratęs girdėti grasinimų ir iš vyrų, ką jau kalbėti apie triskart už jį smulkesnes merginas.

Sušvelnindama aštrius žodžius, Dani nusišypsojo jam.

— Dabar papasakokite, ko magistras Ilyrijus nori iš manęs, jeigu siunčia jus iš Pentoso į tokią tolimą kelionę.

— Jis nori drakonų, — šiurkščiai atsiliepė Belvasas, — ir tos merginos, kuri juos daro. Nori tavęs.

— Belvasas sako tiesą, jūsų malonybe, — pridūrė Arstanas. — Mums liepta surasti jus ir pargabenti atgal į Pentosą. Jūs reikalinga Septyniose Karalystėse. Robertas Grobikas mirė, kraštas plūsta krauju. Mums išplaukiant iš Pentoso, ten valdė keturi karaliai ir teisingumo negalėjai rasti nė su žiburiu.

Dani širdis pražydo džiaugsmu, bet ji pasistengė to neparodyti.

— Turiu tris drakonus, — tarė ji, — ir daugiau kaip šimtą chalasaro žmonių su visa jų manta ir arkliais.

— Tai nesvarbu, — sududeno Belvasas. — Paimsime visus. Savo sidabraplaukei karalienei storulis pasamdė tris laivus.

— Tai tiesa, jūsų malonybe, — pritarė Arstanas Žilabarzdis. — Didžiulis kogas „Saduleonas“ pririštas uosto pakraštyje, o galeros „Vasaros saulė“ ir „Džoso pokštas“ išmetusios inkarus stovi už bangolaužio.

Tris galvas turi drakonas , stebėdamasi pagalvojo Dani.

— Liepsiu savo žmonėms tuoj pat ruoštis į kelionę. Tačiau laivai, gabenantys mane namo, turi vadintis kitaip.

— Kaip pageidausite, — atsakė Arstanas. — Kokių norėtumėte jiems vardų?

— „Vagaras“, — tarė jam Daneiris. — „Meraksas“. Ir „Balerionas“. Užrašykite šituos vardus ant laivų, Arstanai, trijų pėdų aukščio aukso raidėmis. Noriu, kad kiekvienas juos pamatęs suprastų — drakonai grįžo.

Galvos buvo pamerktos į degutą, kad lėčiau pūtų. Kas rytą, eidama pasemti iš šulinio vandens Ruzui Boltonui praustis, Arija turėjo praeiti po jomis. Jos žvelgė į išorę, tad veidų ji nematė, tačiau mėgo galvoti, kad viena jų — Džofrio. Bandė įsivaizduoti, kaip jo dailus veidelis atrodytų pamirkytas į degutą. Jei būčiau varna, nutūpčiau ir išlesčiau jo kvailas storas ir putlias lūpas.

Lankytojų toms galvoms niekada nestigo. Dvėsena mintančios varnos suko ratus aplink vartų bokštą triukšmingai bardamosi, sutūpusios ant sienos viršaus pešdavosi dėl kiekvienos akies, klykdamos ir karkdamos, ir kildavo aukštyn, kai tik priartėdavo sienos viršumi vaikštantis sargybinis. Kartais į tą puotą atlėkdavo ir meisterio varnai, plačiais juodais sparnais atplasnodavo iš bokšto. Jiems pasirodžius, varnos tuoj išsisklaidydavo, bet, didiesiems paukščiams nuskridus, po akimirkos grįždavo.