George Martin - Karalių kova

— Baisiais laikais gimsta baisūs dalykai, milorde.

Boltonas pravėrė lūpas parodydamas dantis, tai tikriausiai turėjo reikšti šypseną.

— Nejaugi šie laikai tokie baisūs, meisteri?

— Vasara baigėsi, o krašte — keturi karaliai.

— Vienas karalius gali būti baisus, bet keturi? — jis gūžtelėjo pečiais. — Nen, mano kailinį apsiaustą.

Ji padavė jam tą drabužį.

— Man grįžus kambariai turi būti švarūs ir tvarkingi, — paliepė jai segdamasis apsiaustą. — Ir pasirūpink ledi Valdos laišku.

— Klausau, milorde.

Daugiau nė nežvilgtelėjęs į ją, lordas su meisteriu negaišdamas išėjo iš kambario. Paėmusi laišką, Arija įmetė jį į židinį, tada žarstekliu pajudino rąstus, kad ugnis įsidegtų iš naujo. Žiūrėjo, kaip pergamentas raitosi, juoduoja ir pagaliau užsiliepsnoja. Jeigu Lanisteriai ką nors padarys Branui ir Rikonui, Robas išžudys juos visus iki vieno. Jis niekada neatsiklaups, niekada, niekada, niekada. Jis nė vieno jų nebijo. Pelenų draiskalai sklęsdami kilo aukštyn į kaminą. Arija tupėjo prie ugnies, pro deginančių ašarų miglą žiūrėdama, kaip jie sūkuriuoja. Jeigu Vinterfelo iš tiesų nebėra, tai kur dabar mano namai? Ar aš vis dar Arija, o gal tik tarnaitė Nen, ir taip bus amžinai, amžinai, amžinai?

Kitas kelias valandas ji praleido tvarkydama lordo kambarius. Iššlavė senas nendres, paskleidė šviežių ir maloniai kvepiančių, į židinį prikrovė malkų, pakeitė paklodes, supureno pūkų čiužinį, į išvietės angą supylė naktipuodžius, paskui juos iššveitė, nutempė skalbėjoms didelį glėbį nešvarių drabužių, o viršun iš virtuvės atnešė dubenį puikių rudeninių kriaušių. Baigusi tvarkyti miegamąjį, nusileido per kelis laiptelius į menę, tuščią ir erdvų kambarį, prilygstantį daugelio mažesnių pilių didžiosioms menėms. Iš žvakių buvo likę tik galiukai, tad Arija jas pakeitė. Palei langus stovėjo milžiniškas ąžuolinis stalas, ant kurio lordas rašydavo laiškus. Ji sudėjo knygas į krūveles, pakeitė žvakes, tvarkingai surikiavo plunksnas, rašalus ir antspaudų vašką.

Ant popierių numesta gulėjo didelė avies oda nelygiais kraštais. Arija jau pradėjo vynioti ją į ritinį, bet jos akį patraukė ryškios spalvos: mėlyni ežerai ir upės, raudoni taškai ten, kur turi būti pilys ir miestai, žali miškai. Užuot padėjusi į šalį, Arija jį išskleidė. TRIŠAKIO ŽEMĖS — skelbė puošnus užrašas žemėlapio apačioje. Piešinys vaizdavo viską nuo Sąsmaukos iki Juodųjų Vandenų įlankos. Štai Harenholas prie didelio ežero , susigaudė ji, o kurgi Riveranas? Netrukus pamatė ir tą tašką. Ne taip jau ir toli…

Jai baigus visus darbus, diena buvo vos persiritusi į antrą pusę, tad Arija patraukė į dievų giraitę. Lordo Boltono taurininkės pareigos buvo lengvesnės negu pas Vyzę ar net Raudonakį, nors dabar jai teko rengtis pažo drabužiais ir praustis dažniau, negu ji būtų norėjusi. Medžiotojai turėjo grįžti tik po kelių valandų, tad jai liko laiko pasidarbuoti su šluotkočio „Adata“.

Arija kapojo beržų lapus, kol nulaužtasis šluotkočio galas pažaliavo ir tapo lipnus.

— Seras Gregoris, — iškvėpė ji. — Dunsenas, Poliveris, Rafas Meilutis.

Ji sukosi aplinkui, lakstė šuoliais, sustingdavo ant pirštų galų, vėl šokdavo tai vienon, tai kiton pusėn, be gailesčio taškydama į šalis kankorėžius.

— Kutulis, — šūktelėjo kartą. — Skalikas, — čia pat pridūrė. — Seras Ilinas, seras Merinas, karalienė Sersėja.

Prieš akis sudūlavo ąžuolo kamienas, ir Arija šoko priekin ketindama persmeigti jį kiaurai, drauge urgzdama:

— Džofris, Džofris, Džofris.

Jos kojos ir rankos margavo nuo saulės ir lapų šešėlių. Kai stabtelėjo atsipūsti, ant odos blizgėjo prakaito lašeliai. Nubrozdintas dešinysis kulnas buvo kruvinas, tad ji ant vienos kojos sustojo prieš širdmedį ir iškėlusi savo kalaviją atidavė pagarbą.

— Valar morgulis, — tarė ji seniesiems šiaurės dievams. Jai patiko, kaip tariami skamba šitie žodžiai.

Eidama per kiemą pirties pusėn, Arija pastebėjo į meisterio bokštą besileidžiantį varną ir tuoj pat pagalvojo, iš kur jis atskrido ir kokią atnešė žinią. Gal jis nuo Robo, gal praneša, kad apie Braną ir Rikoną viskas netiesa. Pajutusi viltį, net ėmė kandžioti lūpą. Jei turėčiau sparnus, nuskrisčiau į Vinterfelą ir pasižiūrėčiau pati. Ir jei tai būtų tiesa, tiesiog skrisčiau tolyn, link mėnulio ir spindinčių žvaigždžių, išvysčiau visa tai, apie ką savo pasakose sekdavo senoji auklė, drakonus ir jūrų pabaisas, Bravoso milžiną, ir galbūt niekada nebeparskrisčiau, nebent labai užsimanyčiau.

Medžiotojų būrys grįžo visai vakarėjant ir pargabeno devynis nudobtus vilkus. Septyni buvo suaugę, stambūs, pilkšvai rudi žvėrys, galingi ir žiaurūs, ilgais geltonais dantimis priešmirtinio įniršio pražiodytuose nasruose. Tačiau du buvo dar tik vilkiukai. Lordas Boltonas liepė iš kailių pasiūti jam antklodę.

— Jauniklių kailis dar labai švelnus, milorde, — patarė vienas vyrų, — jums išeitų puiki šiltų pirštinių pora.

Boltonas žvilgtelėjo aukštyn į vėliavas, plevėsuojančias virš vartų bokštų.

— Kaip mums nuolat mėgsta priminti Starkai, žiema ateina. Siūkite pirštines.

Išvydęs Ariją, paliepė:

— Nen, norėsiu karšto vyno su prieskoniais, miške gerokai sužvarbau. Žiūrėk, kad nebūtų ataušęs. Vakarieniauti ketinu vienas. Miežinės duonos, sviesto, šernienos.

— Tučtuojau, milorde, — toks atsakymas visada būdavo geriausias.

Jai įžengus į virtuvę, Pyragėlis kepė avižinius papločius. Kiti trys virėjai darinėjo žuvį, o berniukas parankinis virš ugnies suko ant iešmo pamautą šerną.

— Milordas pageidauja vakarienės ir karšto vyno jai užgerti, — paskelbė Arija, — ir nori, kad jis būtų iš tiesų karštas.

Vienas virėjų nusiplovė rankas, susirado puodą ir pripylė tiršto saldaus raudonojo. Pyragėliui buvo liepta, kol vynas šyla, susmulkinti prieskonių. Arija ėmėsi jam padėti.

— Pats moku, — niūriai tarė jis, — man nereikia patarimų, kaip sutaisyti karštą vyną.

Jis taip pat manęs nekenčia, o gal bijo. Ji pasitraukė į šalį nesupykusi, veikiau nuliūdusi.

Paruošę maistą, virėjai uždengė jį sidabriniu dangčiu, o ąsotį apvyniojo storu rankšluosčiu, kad ilgiau išlaikytų šilumą. Lauke jau temo. Ant sienų varnos niurnėjo aplink galvas tarsi dvariškiai apie karalių. Vienas iš sargybinių atidarė Karaliaus Laužo duris.

— Tikiuosi, kad čia ne kiaunės sriuba, — pajuokavo jis.

Ruzas Boltonas, jai įėjus, sėdėjo prie židinio ir skaitė storą, oda įrištą knygą.

— Uždek žvakių, — paliepė versdamas puslapį. — Čia jau tamsoka.

Arija padėjo maistą jam prie alkūnės ir padarė kaip liepta. Kambarys prisipildė mirgančios šviesos ir gvazdikėlių kvapo. Lordas Boltonas pirštu pervertė dar keletą puslapių, paskui užvožė knygą ir atsargiai įkišo į ugnį. Žiūrėjo, kaip ją apima liepsna, o jo blyškiose akyse mirguliavo jos atspindžiai. Sena išdžiūvusi oda ūžtelėjusi įsidegė, geltoni lapai degdami sklaistėsi, lyg juos skaitytų koks vaiduoklis.

— Šį vakarą man tavęs nebereikės, — tarė Boltonas, taip ir nepažvelgęs į ją.

Ji turėjo išeiti tyliai tarsi pelė, bet kažkas jai nedavė ramybės.

— Milorde, — paklausė ji, — ar pasiimsite mane su savimi, kai išvyksite iš Harenholo?

Jis atsigręžė į ją tokiomis akimis, tarsi nuo lėkštės būtų prabilusi šerniena.