George Martin - Karalių kova

Jai pusryčiams valgant šaltos krevečių ir persimonų tyrės, Iri atnešė kvartietišką suknelę — lengvą ir dailų drabužį iš tankaus dramblio kaulo spalvos šilko, siuvinėtą smulkiais perliukais.

— Padėk ją atgal, — tarė Dani. — Uostas — netinkama vieta moteriškoms puošmenoms.

Jeigu pienžmogiai laiko ją tokia laukine, ji taip ir apsivilks. Eidama į arklides, jau vilkėjo išblukusias smėlinio šilko kelnes ir avėjo iš žolių pintus sandalus. Po įvairiomis spalvomis dažyta dotrakių liemene niekas nevaržė jos mažų krūtų, ant medalionais puošto diržo kybojo trumpas durklas. Džiki supynė jai plaukus kaip įprasta dotrakiams ir kaselės gale įrišo sidabrinį varpelį.

— Nesu laimėjusi jokių pergalių, — tam varpeliui švelniai tilindžiuojant, mėgino ji aiškinti kambarinei.

Džiki nenorėjo sutikti:

— Tu sudeginai burtininkus jų Dulkių rūmuose ir pasiuntei jų sielas į pragarą.

Tai Drogono pergalė, ne mano , jau ketino pareikšti Dani, bet prikando liežuvį. Jos plaukuose atsiradus vienam kitam varpeliui, dotrakiai ją dar labiau gerbs. Ji skimbtelėjo lipdama ant savo sidabrinės kumelės, varpelis pasigirsdavo sulig kiekvienu žingsniu, bet nei seras Džora, nei jos kraujo raiteliai apie jį neužsiminė. Saugoti jos žmones ir drakonus, kol bus išvykusi, Dani paskyrė Racharą. Džogas ir Agas turėjo joti su ja į pakrantę.

Palikę marmuro rūmus ir nuostabiais kvapais žavinčius sodus, jie patraukė per skurdesnę miesto dalį, kur kuklūs paprasti mūriniai namai stovėjo atgręžę į gatves aklinas sienas. Čia rečiau galėjai išvysti arklį ar kupranugarį, o palankinas buvo tikra retenybė, bet gatvėse knibždėjo vaikų, elgetų, perkarusių šviesiai rudų šunų. Blyškiaveidžiai vyrai stypsojo prie namų durų ir žiūrėjo jiems įkandin. Jie žino, kas aš, ir nemėgsta manęs , spėjo Dani iš jų žvilgsnių.

Seras Džora mieliau būtų ją saugiai paslėpęs už šilkinių palankino užuolaidų, tačiau Dani atsisakė. Per daug ilgai ji gulinėjo ant aksominių pagalvių, jaučių vežiojama tai šen, tai ten. Jodama ji bent jautė, kad kažkur keliauja.

Į pakrantę Dani sumanė vykti ne šiaip sau. Jai vėl reikėjo bėgti. Regis, visas jos gyvenimas — tai nuolatinis bėgimas. Prasidėjo jai pabėgus iš motinos įsčių ir niekada nesiliovė. Kiek kartų abu su Viseiriu spruko prisidengę nakties tamsa, vos žingsniu lenkdami Grobiko samdytus žudikus? Tačiau reikėjo rinktis — bėgti arba mirti. Ksaras sužinojo, kad Pijatas Prėjus telkia likusius žynius, siekdamas jai pakenkti.

Tai išgirdusi Dani tik nusijuokė.

— Argi ne tu man sakei, kad žyniai — tai tik nusenę kareiviai, tuščiai besigiriantys seniai užmirštais žygdarbiais ir kadaise turėta smagia ranka?

— Tuomet taip ir buvo, — Ksaras atrodė sunerimęs. — Bet dabar nebūčiau toks tikras. Kalbama, esą Uratono Naktinio namuose dega stiklo žvakės, kurių liepsnos niekas nematė bent šimtą metų. Geano sode sužėlė šmėklažolės, Burtų gatvėje žmonės matė vėžliukus vaiduoklius šliaužiojant su pranešimais nuo vieno belangio namo prie kito, o visos miesto žiurkės įnirtingai kramto sau uodegas. Matoso Malaravano žmona, kadaise pasityčiojusi iš vieno žynio, kad jo apsiaustas prastas ir sukapotas kandžių, dabar išsikraustė iš proto ir apskritai atsisako rengtis bet kokiais drabužiais. Net apsivilkusi ką tik išskalbtais šilkais, ji jaučiasi taip, lyg oda ropotų tūkstantis vabzdžių. O aklasis Sibasionas Akių Graužikas vėl praregėjo, bent jau taip prisiekinėja jo tarnai. Nori nenori tenka stebėtis, — atsiduso jis. — Keisti laikai prasidėjo Kvarte. O prekybai keisti laikai nepalankūs. Man liūdna taip sakyti, bet būtų geriausia, jei visiems laikams išvyktum iš Kvarto, ir kuo anksčiau, tuo geriau. — Ksaras ramindamas paglostė jai pirštus. — Tačiau vienai keliauti nebūtina. Dulkių rūmuose regėjai tamsių vaizdų, bet Ksaro sapnai šviesesni. Matau tave švytinčią iš laimės lovoje su mūsų kūdikiu prie krūtinės. Plauk su manimi aplink Nefrito jūrą, ir visa tai turėsime. Dar ne vėlu. Padovanok man sūnų, nuostabioji mano sielos daina!

Padovanok man drakoną — taip tu nori pasakyti.

— Aš netekėsiu už tavęs, Ksarai.

— Tada keliauk, — jo veidas iš karto tapo šaltas.

— Kurgi man keliauti?

— Kuo toliau nuo čia.

Ko gero, laikas išvykti iš tiesų jau buvo pribrendęs. Jos chalasaro žmonės džiaugėsi galimybe atsigauti po raudonosios dykumos kančių, tačiau dabar juos, vėl atsiganiusius ir pailsėjusius, suvaldyti būdavo vis sunkiau. Dotrakiai nepratę ilgai gyventi toje pačioje vietoje. Jie — karinga tauta, nesutverta miestams. Tikriausiai ji, susiviliojusi Kvarto patogumais ir grožybėmis, per ilgai čia užgaišo. Šitas miestas, atrodė jai, visada daugiau žada, negu gali duoti, ir viešnagė jame nebeteikė džiaugsmo, kai, sukėlę milžinišką ugnies ir dūmų debesį, sugriuvo Nemirtingųjų rūmai. Jau kitą rytą kvartiečiai prisiminė, kad drakonai gali būti pavojingi. Miesto žmonės liovėsi lenktyniavę, kieno dovana jai dosnesnė. Priešingai, Turmalino brolija atvirai paragino ją išvaryti, o Senoji prieskonių gildija reikalavo mirties bausmės. Trylika nuo tokių dalykų pavyko sulaikyti tik Ksaro pastangomis.

Tačiau kur dabar man pasukti? Seras Džora siūlė vėl traukti į rytus, toliau nuo jos priešų Septyniose Karalystėse. Jos kraujo raiteliai būtų mieliau grįžę į savo plačiąją žolės jūrą, net jeigu dėl to reikėtų vėl įveikti raudonąją dykumą. Pati Dani ne kartą mąstė, kad jie galėtų įsikurti Vais Tolore, ten jos drakonai paaugtų ir sustiprėtų. Bet jos širdį kamavo abejonės. Kažkodėl ir viena, ir kita, ir trečia atrodė klaidinga… tačiau net ir nusprendus, kur reikia keliauti, tebeslėgė klausimas — kaip ten nusigauti.

Dabar Dani jau žinojo, kad Ksaras Ksoanas Daksas jai nepadės. Nors nepaliaudamas šnekėjo, koks esąs jai atsidavęs, jis taip pat gudravo, ne itin skirdamasis nuo Pijato Prėjaus. Tą vakarą, kai Dani išgirdo pasiūlymą išvykti, ji nuolankiai paprašė suteikti jai vieną paskutinę paslaugą.

— Prašysi kariuomenės? — paklausė Ksaras. — Aukso pilnos skrynios? O gal galeros?

Dani išraudo. Ji nekentė maldauti malonės.

— Taip, laivo.

Ksaro akys sublizgo ne prasčiau už brangakmenius jo nosyje.

— Chalise, aš — pirklys. Tad gal nebekalbėkime apie dovanas ir verčiau imkimės mainų. Už vieną savųjų drakonų gausi dešimt geriausių mano laivų. Tik tark vieną malonų žodelį.

— Ne, — atsiliepė ji.

— Deja, — suaimanavo Ksaras, — ne tokį žodį norėjau išgirsti.

— Ar prašytum motinos, kad parduotų vieną iš savo vaikų?

— O kodėl ne? Ji visada gali pagimdyti dar vieną. Motinos pardavinėja savo vaikus kasdien.

— Tik ne Drakonų Motina.

— Net ir už dvidešimt laivų?

— Net ir už šimtą.

Ksaro lūpų kampučiai nulinko žemyn.

— Šimto aš neturiu. Tačiau tu turi tris drakonus. Atiduok man vieną už visa, ką esu tau padaręs gera. Tau juk dar du liks, be to, ir trisdešimt laivų.

Trisdešimties laivų pakaktų išlaipinti nedidelei kariuomenei ant Vesteroso kranto. Tačiau aš neturiu nedidelės kariuomenės.

— Ksarai, kiek iš viso tu turi laivų?

— Aštuoniasdešimt tris, jeigu neskaičiuotume mano pramoginės laivės.

— O kiti iš tavųjų Trylikos?

— Visi kartu — gal kokį tūkstantį.

— O Prieskonininkai ir Turmalino brolija?

— Jų niekingų laivynų neverta nė skaičiuoti.

— Vis dėlto, — neatlyžo Dani, — pasakyk.