George Martin - Karalių kova

Jam už nugaros stiebėsi apgriautas bokštas dantyta tarsi karūna viršūne, kurią kadaise suniokojo gaisras ir nuo ugnies susmuko viršutiniai aukštai. Saulei slenkant, kartu vis ilgėdamas slinko ir bokšto šešėlis, tarsi juoda ranka, besitiesianti į Teoną Greidžojų. Saulei pasiekus sieną, ta ranka jį galų gale apgobė. Jei pakarsiu tą mergaitę, šiauriečiai iš karto puls , galvojo leisdamas strėlę. Jei nepakarsiu, jie supras, kad tik tuščiai grasinau. Įstatė į lanką kitą strėlę. Jokios išeities, tiesiog jokios.

— Jei turėtum bent šimtą tokių lankininkų, koks esi pats, gal ir pajėgtum išlaikyti pilį, — tyliai suskambo balsas.

Atsigręžęs pamatė meisterį Luviną.

— Eik šalin, — suirzo Teonas. — Tavo patarimų man jau gana.

— O gyvenimo? Ar jo irgi gana, milorde prince?

Teonas kilstelėjo lanką.

— Dar žodis, ir šita strėle persmeigsiu tau širdį.

— Nepersmeigsi.

Teonas įtempė lanką pritraukdamas sau prie skruosto pilkas žąsies plunksnas.

— Gal norėtum eiti lažybų?

— Aš — tavo paskutinė viltis, Teonai.

Neturiu jokių vilčių , pagalvojo jis. Vis dėlto per colį nuleido lanką ir tarė:

— Niekur nebėgsiu.

— Bėgti nesiūlau. Vilkis juodai.

— Nakties sargyba? — Teonas lėtai atleido lanko templę ir nukreipė strėlę į žemę.

— Seras Rodrikas visą gyvenimą tarnauja Starkų giminei, o Starkai visada buvo Sargybos draugai. Jis sutiks. Atidaryk vartus, sudėk ginklus, priimk jo sąlygas, ir jis privalės leisti tau vilktis juodai.

Nakties sargybos brolis. Vadinasi, nebus karūnos, sūnų, žmonos… bet bus gyvenimas, ir dar išsaugojus garbę. Sargybą pasirinko paties Nedo Starko brolis, taip pat ir Jonas Snou.

Juodų drabužių turiu gausybę, pakaks tik krakenus nudraskyti. Net ir žirgas mano juodas. Sargyboje galėčiau iškilti aukštai — iki žvalgų vado, gal net ir lordo vado. Tegu Aša turi tas prakeiktas salas, jos tokios pat nykios kaip ir ji. Jeigu tarnaučiau Rytų sargyboje, galėčiau turėti savo laivą, be to, už Sienos galima puikiai pamedžioti. O dėl moterų… kuri tyržmogių moteris nenorės savo guolyje turėti princo? Jo veidu lėtai nuslinko šypsena. Juodo kailio nebeišversi. Būsiu ne prastesnis už bet kurį kitą…

— Prince Teonai! — staiga suskardėjęs riksmas išblaškė jo svajones. Per kiemą lėkė Kromas. — Šiauriečiai…

Staiga jį užplūdo šleikštus siaubas.

— Prasidėjo puolimas?

Meisteris Luvinas stvėrė jį už rankos.

— Laiko dar yra. Kelk taikos vėliavą ir…

— Jie kaunasi, — įsiterpė Kromas. — Atvyko dar daugiau žmonių, iš pradžių jie tarsi prisidėjo prie kitų. Bet dabar užpuolė juos.

— Ten Aša?

Nejaugi ji vis dėlto atvyko jo gelbėti?

Bet Kromas tik pakratė galvą.

— Ne. Sakau gi, šitie yra šiauriečiai. Su kruvinu žmogum ant vėliavos.

Nuluptas Dredforto žmogus. Iki nelaisvės, prisiminė Teonas, Dvokas priklausė Boltono Mergvaikiui. Buvo sunku patikėti, kad toks atgrasus padaras sugebėtų įtikinti Boltonus sulaužyti ištikimybę ir pakeisti aukštesnįjį lordą, bet kitokio paaiškinimo Teonas nerado.

— Turiu pamatyti pats, — tarė jis.

Meisteris Luvinas nusekė iš paskos. Jiems užkopus ant sienos, už vartų, turgaus aikštėje jau buvo pilna negyvėlių ir dvesiančių arklių. Mūšis vyko be jokios tvarkos, tik jo sūkuryje kilo ir krito vėliavos, švytravo ginklai. Šaltame rudeniškame ore skardėjo riksmai ir dejonės. Seras Rodrikas, regis, skaičiumi pranoko puolančiuosius, bet Dredforto žmonės turėjo smarkesnį vadą ir priešus užklupo nepasirengusius. Teonas žiūrėjo, kaip jie puola, atsitraukia ir vėl smogia, į kruvinus skutus draskydami gausesnes pajėgas, vis mėginančias susitelkti tarp namų. Jis girdėjo, kaip griausmingai į ąžuolinius skydus kerta geležiniai kirviai, o kažkur šalia siaubo apimtas trimituoja suluošintas žirgas. Netoliese liepsnojo smuklė.

Šalia jo išdygęs Juodasis Lorenas valandėlę stovėjo tylėdamas. Saulė jau ritosi į vakarus palei pat žemę, švytinčiu raudoniu dažydama namus ir laukus. Pratisas, trūkčiojantis, skausmo kupinas riksmas nuaidėjo virš sienų, už degančių namų subaubė kovos ragas. Teonui bežiūrint, sužeistas vyras iš paskutiniųjų jėgų nuklibikščiavo per aikštę, jos purve palikdamas kruviną dryžį; jis stengėsi pasiekti turgaus viduryje kyšantį šulinį, bet mirė taip iki jo ir nenusigavęs. Vilkėjo odinę striukę ir kūgišką pusšalmį, bet neturėjo jokio ženklo, kuris parodytų, kieno pusėje jis kovėsi.

Melsvose sutemose kartu su vakaro žvaigždėmis pasirodė ir varnos.

— Dotrakiai tiki, kad žvaigždės — tai žuvusių narsuolių vėlės, — tarė Teonas. Kadaise, labai seniai, šitai jam pasakojo meisteris Luvinas.

— Dotrakiai?

— Arkliaganiai už Siaurosios jūros.

— Ak, tie, — Juodasis Lorenas susiraukė pro barzdą. — Laukiniai tiki visokiausiomis kvailystėmis.

Tirštėjant tamsai ir plintant dūmams buvo vis sunkiau susigaudyti, kas vyksta apačioje, bet plieno žvangesys ilgainiui aprimo, vietoj karingų šūksmų ir ragų pasigirdo gailios raudos ir aimanos. Galų gale iš kamuoliais virstančių dūmų pasirodė raitelių būrys. Jo priešakyje jojo riteris tamsiais šarvais. Grėsmingai blykčiojo apvalus tamsiai raudonas šalmas, ant pečių plevėsavo blyškiai rausvas apsiaustas. Prieš pagrindinius vartus jis įtempė vadeles, ir vienas jo vyrų šūktelėjo esantiems pilyje atidaryti vartus.

— Kas jūs — priešai ar draugai? — sududeno Juodasis Lorenas apačion.

— Nejaugi priešai neštų tokias puikias dovanas? — Raudonasis Šalmas mostelėjo ranka, ir prie vartų dunkstelėjo trys lavonai. Virš jų atsirado deglas, kad gynėjai ant sienų pamatytų negyvųjų veidus.

— Senasis pilies valdytojas, — tarė Juodasis Lorenas.

— Su Leobaldu Tolhartu ir Klėjum Servinu.

Mažajam lordui strėlė pataikė į akį, o serui Rodrikui kairė ranka buvo nukirsta iki alkūnės. Meisteris Luvinas tik aiktelėjo paklaikęs, nusigręžė nuo sienos ir suklupęs apsivėmė.

— Didžioji kiaulė Manderlis labai bijojo, todėl nedrįso išlįsti iš Baltojo Uosto, kitaip būtume atgabenę ir jį, — riktelėjo Raudonasis Šalmas.

Aš išgelbėtas , pagalvojo Teonas. Tačiau kodėl viduje jis jautėsi toks tuščias? Tai buvo pergalė, nuostabiausia pergalė, tikras išvadavimas, kurio jis meldė. Teonas žvilgtelėjo į meisterį Luviną. Tik pamanyk, dar žingsnis ir būčiau pasidavęs, apsivilkęs juodai…

— Atverkite vartus mūsų draugams.

Ko gero, šiąnakt Teonas galės miegoti nebijodamas sapnuoti.

Dredforto žmonės nujojo per griovį pro vidinius vartu. Teonas su Juoduoju Lorenu ir meisteriu Luvinu nusileido į kiemą jų pasitikti. Vienas kitas būryje turėjo ietis su blyškiai rausvomis gairelėmis, dauguma buvo ginkluoti kovos kirviais, kalavijais, skydais, kurie neretai jau buvo virtę vos ne šipuliais.

— Kiek vyrų praradote? — paklausė Teonas Raudonojo Šalmo, šiam nušokus nuo arklio.

— Dvi ar tris dešimtis.

Deglo šviesa atsispindėjo nuo apskaldyto jo antveidžio emalio. Šalmas ir apykaklė buvo nukalti kaip žmogaus veidas ir pečiai — be odos, kruvini, burna išsižiojusi, be garso šaukianti iš baimės.

— Seras Rodrikas turėjo žmonių penkiskart daugiau.

— Taigi, bet jis manė, kad mes — jo draugai. Dažna klaida. Kai tas senas kvailys ištiesė man ranką, užuot paspaudęs nurėžiau ją iki alkūnės. Tada parodžiau jam savo veidą, — tas vyras abiem rankomis suėmė šalmą ir, nusitraukęs nuo galvos, pakabino ant sulenktos rankos.