George Martin - Karalių kova

Niekas neišgirdo. Neatėjo. Vienas tamsoje jis vėl nugrimzdo į šlapimu pradvokusį miegą. Sapnavo, kad prie jo lovos stovi sesuo, o greta — susiraukęs jų lordas tėvas. Tai turėjo būti sapnas, nes lordas Taivinas juk už tūkstančio mylių kariavo su Robu Starku. Pasirodydavo, paskui dingdavo ir kiti. Veiris žvelgė žemyn į jį ir dūsavo, o Mažasis Pirštas kažką šmaikštavo. Prakeiktas niekšas, išdavikas , tūždamas pagalvojo Tirionas, pasiuntėme tave prie Karčiojo tilto, o tu taip ir negrįžai. Kartais girdėdavo juos kalbant tarpusavyje, bet žodžių nesuprato. Jų balsai ūžė ausyse tarsi širšės po storu veltiniu.

Jis norėjo paklausti, ar mūšis laimėtas. Tikriausiai taip, kitaip būčiau tik galva ant smaigo. Jeigu esu gyvas, vadinasi, laimėjome. Nežinojo, kas jam teikia daugiau džiaugsmo, pergalė ar tai, kad sugebėjo padaryti tokią išvadą. Protas po truputį ėmė grįžti, tegu ir labai lėtai. Tai gerai. Protas — tai visa, ką jis turi.

Kai pabudo kitą kartą, užuolaidos buvo atitrauktos, virš jo su žvake stovėjo Podrikas Peinas. Pamatęs Tirioną atsimerkiant, jis pabėgo. Ne, neišeik, padėk man, padėk , mėgino šaukti Tirionas, bet pasigirdo tik dusli dejonė. Neturiu burnos. Pakėlė ranką prie veido, nors liesti galėjo tik apgraibom ir nuo bet kokio judesio smaigstė skausmai. Ten, kur turėjo būti oda, lūpos, dantys, pirštai apčiuopė tik sukietėjusį audeklą. Jo veido apatinė dalis buvo standžiai sutvarstyta, tarsi su tvirto tinko kauke, turinčia skyles kvėpuoti ir maitintis.

Netrukus vėl pasirodė Podas. Šį kartą su juo atėjo nepažįstamas vyras, meisteris su grandine ir deramu apdaru.

— Milorde, privalote gulėti ramiai, — murmėjo tas žmogus. — Jūs sunkiai sužeistas. Galite sau labai pakenkti. Gal norėtumėt gerti?

Tirionas pajėgė nerangiai linktelėti. Į maitinti skirtą angą meisteris įstatė lenktą varinį piltuvėlį, ir į gerklę ėmė lėtai lašėti skystis. Tirionas rijo beveik nejausdamas skonio. Kai suprato, kad tai aguonų pienas, buvo jau vėlu. Meisteriui ištraukus piltuvėlį, jis jau vėl grimzdo į miegą.

Šį kartą sapnavo esąs puotoje, pergalės pokylyje, kažkokioje didingoje menėje. Sėdėjo garbingoje vietoje, ant pakylos, žmonės kėlė taures ir šlovino jį kaip didvyrį. Buvo čia ir Mariljonas, dainininkas, keliavęs su juo per Mėnulio kalnus. Jis skambino medine arfa ir dainavo apie narsius Kipšo žygius. Pritardamas šypsojosi net ir jo tėvas. Nutilus dainai, iš savo vietos pakilo Džeimis, liepė Tirionui klauptis ir savo auksiniu kardu palietė pirma vieną, paskui kitą petį, tad jis atsistojo tapęs riteriu. Čia pat laukė Šaja, pasiruošusi jį apkabinti. Stvarstė už rankų juokdamasi ir erzindama, šaukdama Lanisterių milžinu.

Jis pabudo tamsoje, šaltame tuščiame kambaryje. Užuolaidos vėl buvo užtrauktos. Kažkas atrodė kitaip, tarsi perstatyta, nors pats negalėjo suprasti, kas čia ne taip. Vėl buvo vienas. Nustūmęs antklodes, pamėgino atsisėsti, bet pervėrė toks skausmas, kad liko gulėti vos atgaudamas kvapą. Labiausiai kankino ne veidas. Visa dešinė kūno pusė buvo viena kančia, vos kilstelėjus ranką, krūtinę tarsi persmeigdavo durklo dūris. Kas man nutiko? Net ir mūšis atrodė vykęs lyg sapne, kai mėgino apie jį galvoti. Mane sužeidė sunkiau, negu maniau. Seras Mendonas…

Prisiminus jam pasidarė baisu, bet Tirionas prisivertė išlaikyti tą vaizdą, sukiojo jį mintyse, stengėsi įsižiūrėti. Taip ir yra, jis bandė mane nužudyti. Būtų perkirtęs pusiau, jei Podas ne… Podas, kur Podas?

Sukandęs dantis čiupo lovos užuolaidą ir trūktelėjo. Audeklas atitrūko nuo baldakimo viršuje ir krito žemyn, dalis ant nendrių, dalis ant jo paties. Net nuo tokio menko veiksmo iš karto apsvaigo galva. Kambarys ėmė suktis aplinkui, vien plikos sienos, tamsūs šešėliai ir vienintelis siauras langas. Jis pamatė savo turėtą skrynią, netvarkingai į krūvą sumestus drabužius, aplankstytus šarvus. Tai ne mano miegamasis , suvokė jis. Net ir ne Rankos bokštas. Kažkas jį pernešė. Piktai riktelėjęs, jis tik dusliai sudejavo. Jie perkėlė mane čia, kad numirčiau , pagalvojo liaudamasis kovoti ir vėl užsimerkęs. Kambarys buvo drėgnas ir šaltas, o jis pats degė.

Susapnavo malonesnę vietą, jaukų mažą namelį ant saulėlydžio nutviekstos jūros kranto. Sienos buvo pakrypusios ir suskilinėjusios, grindys — tik suplūkta žemė, bet ten jam visada buvo šilta, net jeigu jie pamiršdavo ugnį ir ši užgesdavo. Ji mane dėl to vis erzindavo , prisiminė jis. Man neateidavo į galvą pakurstyti ugniakurą, tai visada būdavo tarnų darbas. „Mes neturime tarnų“, — primindavo ji, o aš atsakydavau: „Tu turi mane, aš tavo tarnas“, — ji atšaudavo: „Tingus tarnas. Milorde, ką Kasterlių Uoloje daro tingiems tarnams?“ — tada jis sakydavo: „Bučiuoja juos.“ Tai išgirdusi ji visada kikendavo. „Ne, ne. Galvą guldau, juos muša“, — nenorėdavo sutikti ji, tačiau jis tvirtindavo: „Tikrai bučiuoja, štai taip. — Ir čia pat parodydavo. — Iš pradžių bučiuoja jiems pirštus, po vieną, paskui riešus, taip, ir alkūnės vidinę pusę. Tada bučiuoja jų juokingas ausis, visi mūsų tarnai ten juokingomis ausimis. Nesijuok! Paskui pereina prie skruostų ir nosyčių su juokingais gūbreliais, taip, štai tokiais, aha, šitaip, bučiuoja jų mielas kaktas, plaukus ir lūpas, jų… mmmm… burnas… taip…“

Jie bučiuodavosi valandų valandas, ištisas dienas nieko kita neveikdavo, tik tvarsydavosi lovoje klausydami bangų mūšos ir glamonėdami vienas kitą. Jos kūnas buvo jam tarsi stebuklas, o ji, regis, taip pat mėgavosi Tirionu. Kartais jam dainuodavo. Mergelė mano mylima graži kaip vasarėlė, švelnius jos plaukus puošia saulutės spindulėliai. „Myliu tave, Tirionai, — šnibždėdavo prieš jiems užmiegant vakare. — Myliu tavo lūpas. Myliu tavo balsą ir žodžius, kuriuos man sakai, ir pirštus, mane švelniai liečiančius. Myliu tavo veidą.“

„Mano veidą?“

„Taip. Taip. Myliu tavo rankas ir kaip tu mane lieti. Ir tavo gaidžiuką, myliu tavo gaidžiuką, man patinka, kai jis manyje.“

„Jis tave taip pat myli, mano ledi.“

„Man patinka tarti tavo vardą. Tirionas Lanisteris. Gražiai dera su mano. Ne, ne Lanisteris, kita dalis. Tirionas ir Tiša. Tiša ir Tirionas. Tirionas. Mano lordas Tirionas…“

Melas , pagalvojo jis, vien apsimetinėjimas, viskas dėl aukso, ji buvo kekšė, Džeimio kekšė, Džeimio dovana, melų ledi. Jos veidas tarsi nublanko, ištirpo už ašarų šydo, tačiau, net ir jai dingus, jis tebegirdėjo tolimą, silpną jos balso aidą, šaukiantį jį vardu.

— …milorde, ar girdite mane? Milorde? Tirionai? Milorde? Milorde?

Pro aguonų pieno ūkanas jis įžiūrėjo švelnų rausvą veidą, palinkusį virš jo. Vėl gulėjo drėgname kambaryje su nudraskytomis lovos užuolaidomis ir veidas buvo ne tas, ne jos, per daug apvalus, su rudu barzdos puslankiu.

— Ar norite gerti, milorde? Turiu jums pieno, to gerojo pienelio. Ne, nesipriešinkite, nebandykite judėti, jums reikia ilsėtis.

Vienoje drėgnoje rausvoje rankoje jis laikė varinį piltuvėlį, kitoje — plokščią buteliuką.

Jam palinkus arčiau, Tiriono pirštai slystelėjo po jo grandine iš daugelio metalų, pastvėrė ją ir trūktelėjo. Buteliukas išsprūdo meisteriui iš rankų, aguonų pienas išsitaškė ant lovos. Tirionas suko grandinę, kol pajuto, kaip grandys įsirėžia į storą to žmogaus kaklą.

— Ga-na, — krioktelėjo jis taip kimiai, kad nebuvo tikras, ar apskritai ką nors pasakė. Tačiau, matyt, žodis suskambėjo, nes meisteris atsakydamas išstenėjo: