George Martin - Karalių kova

— Šlovė dievams, — beprasmiškai pakartojo Tirionas. Mieliausias tėtušis, tas prakeiktas Mažasis Pirštas ir dar Renlio šmėkla? — Pašauk… — O ką pašaukti? Rausvajam Balabarui jis negalėjo liepti atvesti Šajos. Ką jis galėjo pasikviesti, kuo galėjo pasikliauti? Veiriu? Bronu? Seru Džeislinu? — … mano ginklanešį, — užbaigė pagaliau. — Podą. Peiną.

Ten, ant tilto iš laivų, buvo Podas, tas vaikinas išgelbėjo man gyvybę.

— Tą berniuką? Tokį keistą?

— Tokį keistą. Podriką Peiną. Tu eik. Atsiųsk jį.

— Kaip įsakysite, milorde, — meisteris Balabaras linktelėjo galva ir išskubėjo lauk. Tirionas jautė, kaip belaukiant senka jėgos. Mėgino suvokti, kiek laiko jis čia miegojo. Sersėja norėtų, kad užmigčiau amžinai, bet toks paslaugus aš nebūsiu.

Podrikas Peinas įžengė į miegamąjį tyliai tarsi pelytė.

— Milorde? — jis ant pirštų galų prislinko prie lovos. Kaip vaikinas, mūšyje toks drąsus, ligonio kambaryje gali būti toks išsigandęs? — nusistebėjo Tirionas. — Norėjau būti šalia jūsų, bet meisteris liepė išeiti.

— Pats liepk jam išeiti. Klausyk. Man sunku kalbėti. Noriu miegvynio. Ne aguonų pieno, o miegvynio. Eik pas Frenkeną. Frenkeną, ne Balabarą. Kai gamins, stovėk šalia. Tada atnešk.

Podas metė žvilgsnį į Tiriono veidą ir tuoj pat nusisuko. Na, negalėčiau jo dėl to kaltinti.

— Man reikia, — vėl tarė Tirionas, — mano sargybos. Brono. Kur Bronas?

— Jis pakeltas į riterius.

Skausmas nusmelkdavo net susiraukus.

— Surask jį. Atvesk.

— Kaip įsakysite, milorde. Broną.

Tirionas čiupo vaikiną už riešo.

— Seras Mendonas?

Berniukas susigūžė.

— Aš vi-visai nenorėjau jo u-u-už…

— Negyvas? Tikrai žinai? Negyvas?

Podas mindžikavo susigėdęs.

— Nuskendo.

— Gerai. Niekam nesakyk. Apie jį. Apie mane. Apie visa tai. Nieko.

Ginklanešiui išėjus, Tirioną paliko ir paskutinės jėgos. Jis atsilošė ir užsimerkė. Gal vėl pavyks susapnuoti Tišą. Kažin kaip jai dabar patiktų mano veidas , su kartėliu pagalvojo jis.

Korinui Pusrankiui liepus parinkti šakų laužui, Jonas suprato, kad galas jau arti.

Bus gera vėl pajusti šilumą, tegu ir neilgam , kalbėjo jis sau, kapodamas plikas šakas nuo sauso medžio. Vaiduoklis, atsitūpęs ant užpakalinių kojų, stebėjo jį, kaip visada nebylus. Ar jis kauks manęs, kai būsiu miręs, kaip Brano vilkas kaukė, jam nukritus? — svarstė Jonas. O ar kauks Gauruočius kažkur toli Vinterfele, ir Pilkasis Vėjas, ir Naimirija, kad ir kur jie dabar?

Jonui durklu skeliant iš titnago kibirkštis, už vieno kalno kilo mėnulis, už kito leidosi saulė. Pagaliau iš laužo ėmė rūkti dūmelis. Kai pirma liepsnelė suvirpėjo virš medžio žievės drožlių ir spyglių krūvos, Korinas atsistojo ir priėjo prie laužo.

— Drovi kaip mergelė pirmąją naktį po vestuvių, — švelniai pratarė aukštaūgis žvalgas, — ir beveik tokia pat daili. Žmonės kartais pamiršta, kokia graži gali būti ugnis.

Iš tokio vyro vargu ar galėjai tikėtis kalbų apie mergeles ir vestuvių naktis. Kiek Jonas buvo girdėjęs, Korinas Sargyboje praleido visą gyvenimą. Ar jam kada nors teko mylėti merginą, ar buvo vedęs? Klausti nederėjo. Todėl jis tik pakurstė ugnį. Kai įsidegusi liepsna jau linksmai traškėjo, nusitraukė sukietėjusias pirštines, atkišo pasišildyti rankas ir atsiduso galvodamas, ar bučinys būtų irgi toks malonus. Šiluma sklido per pirštus tarsi tirpstantis sviestas.

Pusrankis įsitaisė ant žemės ir sėdėjo prie ugnies sukryžiavęs kojas, ant jo kampuoto veido mirguliavo liepsnų atšvaitai. Iš penkių žvalgų, kurie traukėsi nuo Aidžiosios perėjos atgal į melsvai pilkus Speigilčių tyrus, liko tik jiedu.

Iš pradžių Jonas vylėsi, kad Ginklanešys Dalbridžas sugebės tyržmogiams užtverti kelią. Tačiau kažkur toli pasigirdus ragui, visi jie suprato, kad ginklanešys žuvo. Vėliau jie prietemoje pastebėjo erelį, išskėtusį plačius melsvai pilkus sparnus ir sklandantį danguje. Akmenžaltis čiupo lanką, bet tas paukštis nutolo jam nespėjus nė įtempti templės. Ebenas nusispjovė ir piktai keiktelėjo vilkolakius bei persivertėlius.

Kitą dieną jie matė erelį dar du kartus ir girdėjo užpakalyje nuo kalnų ataidint medžioklės ragą. Kaskart jis aidėjo tartum vis garsiau ir truputį arčiau. Sutemus Pusrankis liepė Ebenui imti ginklanešio arklį kartu su savuoju ir joti kiek įkabina į rytus pas Mormontą, atgal tuo pačiu keliu, kuriuo jie atėjo. Kiti turėjo atitraukti persekiotojų dėmesį.

— Siųsk Joną, — pasiūlė Ebenas. — Jis joja nė kiek ne lėčiau negu aš.

— Jonui skirtas kitoks vaidmuo.

— Jis dar beveik berniukas.

— Ne, — tarė Korinas, — jis Nakties sargybos vyras.

Patekėjus mėnuliui, Ebenas atsisveikino. Akmenžaltis šiek tiek nujojo kartu su juo, tada grįžo atgal, kad susipainiotų pėdsakai, ir jie trise patraukė į pietus.

Paskui visos dienos ir naktys susiliejo ir nebesiskyrė viena nuo kitos. Jie miegojo nelipdami iš balno, stabteldami tik pašerti ir pagirdyti arklių, tada tuoj pat jodavo toliau. Keliavo per atšiaurias uolas, niūrius pušynus, seno sniego sąnašas, apledėjusias keteras, brido sekliomis bevardėmis upėmis. Kartais Korinas ar Akmenžaltis grįždavo lanku atgal, stengdamiesi sumėtyti pėdas, bet tai buvo bevaisės pastangos. Juos nuolat stebėjo budri akis. Kasdien auštant ir temstant tarp kalnų viršūnių jie matydavo sklandant erelį, mažulytį juodą taškelį neaprėpiamame danguje.

Jie kopė neaukšta ketera tarp dviejų snieguotų viršukalnių, kai staiga iš savo guolio ne toliau kaip už dešimties jardų ant jų urgzdama šoko šešėlių katė. Ji buvo išbadėjusi, liesa, tačiau Akmenžalčio kumelė jos pasibaidė, stojo piestu ir nulėkė. Akmenžaltis puolė iš paskos, bet nespėjo, kumelė suklupo ant stataus šlaito ir nusilaužė koją.

Vaiduoklis tą dieną paėdė iki soties, o Korinas liepė žvalgams jų įprastas avižas sumaišyti su arklio krauju, tai turėjo suteikti daugiau ištvermės. Nuo tos šlykštaus skonio košės Jonas vos nepaspringo, bet prisivertė ją nuryti. Visi jie atsipjovė po tuziną žalios gyslotos mėsos rėžių, kad galėtų kramtyti jodami, visa kita paliko šešėlių katėms.

Apie jojimą dviese ant vieno arklio negalėjo būti nė kalbos. Akmenžaltis pasisiūlė likti ir pulti juos, kai pasirodys, iš pasalų. Ko gero, ne vieną būtų nusinešęs su savimi į pragarą. Korinas nesutiko.

— Jei kas iš Nakties sargybos ir gali įveikti Speigilčius vienas, pėsčiomis, tai tik tu, broli. Tu sugebi eiti per kalnus tiesiai ten, kur arkliui reikia sukti aplinkui. Keliauk į Kumštį. Papasakok Mormontui, ką ir kaip regėjo Jonas. Pranešk, kad bunda senosios galios, kad jam teks susidurti su milžinais ir vilkolakiais, o gal ir dar kuo baisesniu. Pasakyk, kad medžiai vėl turi akis.

Jam tikrai nepavyks , galvojo Jonas žiūrėdamas, kaip Akmenžaltis dingsta už sniegu užklotos keteros, menkutis juodas vabalėlis banguojančioje baltoje platybėje.

Paskui kiekviena naktis atrodė vis šaltesnė už anksčiau buvusią ir vis gūdesnė. Vaiduoklis ne visada keliaudavo kartu su jais, bet niekada per daug nenutoldavo. Net ir nematydamas šalia, Jonas jautė jo artumą. Tai jį džiugino. Pusrankis nebuvo pats smagiausias kelionės draugas. Ilga žila Korino kasa lėtai siūbavo sulig žirgo žingsniais. Neretai jie ištisas valandas jodavo netardami nė žodžio, girdėdami tik pasagų kaukšėjimą į akmenis ir raudantį vėją, kuris ten, aukštybėse, niekada nesiliaudavo pūtęs. Užmigęs nesapnuodavo nei vilkų, nei brolių, nei ko nors kito. Net ir sapnai čia neištveria , sakė jis sau.