George Martin - Karalių kova

Oša vaikščiodama vis negarsiai šūkteldavo pro kamuoliais virstančius dūmus, bet niekas neatsiliepė. Vienas šuo draskė lavoną, tačiau užuodęs didvilkius spruko šalin, kiti gulėjo nugalabyti šunidėje. Meisterio varnai oriai domėjosi kai kuriais negyvėliais, kitus dorojo varnos iš apgriuvusio bokšto. Branas atpažino Spuoguotąjį Timą, nors jis buvo gavęs kirviu tiesiai į veidą. Šalia pelenais virtusių Motinos septos griaučių sėdėjo vienas apanglėjęs lavonas, pritraukęs sulenktas rankas, plaštakas sugniaužęs į kietus juodus kumščius, lyg pasirengęs trenkti kiekvienam, kuris drįstų prisiartinti.

— Jeigu dievai bus maloningi, — dusliai ir piktai pratarė Oša, — tuos, kurie visa tai padarė, nusineš Kiti.

— Tai Teono darbas, — niūriai pasakė Branas.

— Ne. Žiūrėk, — ji ietimi mostelėjo kiton kiemo pusėn. — Ten vienas jo geležies žmonių. Ir ten. O čia Greidžojaus žirgas, matai? Tas juodas, prismaigstytas strėlių. — Ji susiraukusi vaikštinėjo tarp numirėlių. — Štai Juodasis Lorenas.

Jis buvo taip smarkiai sukapotas, kad barzda atrodė rudai raudona.

— Ne vieną pasiėmė su savimi, ko gero. — Oša koja apvertė vieną iš greta gulinčių lavonų. Štai ženklas. Mažas žmogelis, visas raudonas.

— Dredforto nuluptas žmogus, — tarė Branas.

Vasara sustaugė ir kažkur nulėkė.

— Į dievų giraitę! — Mira Rid nubėgo vilkui įkandin nepaleisdama iš rankų skydo ir varlinės ieties. Kiti atsekė iš paskos, braudamiesi pro dūmus ir sukritusius akmenis. Po medžiais oras buvo gaivesnis. Giraitės pakraštyje kelios pušys apsvilo, bet gilumoje drėgna žemė ir žalia lapija liepsnai nepasidavė.

— Gyvas miškas turi galios, — tarė Džodženas Ridas, tarsi skaitydamas Brano mintis, — jo galia ne menkesnė negu ugnies.

Juodo tvenkinio pakrantėje, širdmedžio paunksmėje, parkritęs veidu į dumblą gulėjo meisteris Luvinas. Vingiuota kraujo šliūžė ant šlapių lapų rodė, kur jo šliaužta. Prie jo stovėjo Vasara, ir Branas iš pradžių pamanė, kad meisteris negyvas, tačiau Mirai palietus jo gerklę, jis sudejavo.

— Hodoras? — liūdnai tarė Hodoras. — Hodoras?

Jie atsargiai paguldė Luviną ant nugaros. Jis buvo pilkų akių, pilkų plaukų ir vilkėjo pilkus drabužius, bet šie dabar atrodė gerokai tamsesni ten, kur sumirko krauju.

— Branas, — tarė tyliai, pamatęs jį sėdint aukštai ant Hodoro pečių. — Ir Rikonas, — jis nusišypsojo. — Dievai tikrai maloningi. Taip ir žinojau…

— Žinojote? — netvirtai atsiliepė Branas.

— Tai dėl kojų, aš pastebėjau… drabužiai tiko, bet jo kojų raumenys… vargšas berniukas… — Jis užsikosėjo, iš burnos pasirodė kraujas. — Dingote… miške… tačiau vis dėlto, kaip jums pavyko?

— Mes nėjome į mišką, — tarė Branas. — Na, tik iki pamiškės, paskui savo pėdsakais grįžome atgal. Pasiunčiau vilkus tolyn, kad atrodytų kaip mūsų eitas kelias, o patys pasislėpėme tėvo kape.

— Kriptose, — Luvinas tyliai nusijuokė, ant lūpų atsirado kruvina puta. Pamėginęs krustelėti, meisteris šaižiai aiktelėjo iš skausmo.

Branui akis užliejo ašaros. Jeigu žmogus sužeistas, jį veda pas meisterį. Tačiau ką daryti, jeigu sužeistas tavo meisteris?

— Turime padaryti jam neštuvus, — tarė Oša.

— Nereikia, — supeikė ją Luvinas. — Moterie, aš mirštu.

— Tu negali, — piktai išrėžė Rikonas. — Ne, jokiu būdu negali.

Gauruočius šalia jo iššiepė nasrus ir suurzgė.

Meisteris nusišypsojo.

— Neprieštarauk, vaikeli, aš už tave gerokai vyresnis. Galiu… mirti kaip noriu.

— Hodorai, nuleisk mane, — liepė Branas. Hodoras atsiklaupė greta meisterio.

— Klausyk, — tarė Luvinas Ošai, — abu princai… Robo įpėdiniai. Ne… ne kartu… ar girdi?

Tyržmogių moteris stovėjo pasirėmusi ant ieties.

— Taip. Atskirai saugiau. Tačiau kur juos vesti? Galvojau, gal pas tuos Servinus…

Meisteris Luvinas papurtė galvą, nors buvo matyti, kokių pastangų tai jam kainuoja.

— Servinų berniukas žuvęs. Seras Rodrikas, Leobaldas Tolhartas, ledi Hornvud… visi nužudyti. Gūdmiškis krito, ir Keilino Griova, netrukus Toreno Kertainis. Akmenuotajame krante — geležiniai žmonės. O rytuose Boltono Mergvaikis.

— Tai kur tada? — paklausė Oša.

— Į Baltąjį Uostą… pas Amberius… nežinau… visur karas… kaimynas prieš kaimyną, o žiema artėja… kokia beprotybė, juodžiausia beprotybė… — meisteris Luvinas ištiesė ranką ir sugriebė Braną už dilbio. Suspaudė tarsi iš paskutiniųjų jėgų. — Dabar turi būti tvirtas. Labai tvirtas.

— Aš būsiu tvirtas, — pažadėjo Branas, nors pats vos laikėsi. Nužudytas ir seras Rodrikas, ir meisteris Luvinas, visi, visi…

— Labai gerai, — tarė meisteris. — Geras berniukas. Savo… savo tėvo sūnus, Branai. Dabar eikite.

Oša pakėlė akis į burtmedį, į blyškiame kamiene išraižytą raudoną veidą.

— Ir palikti tave dievams?

— Maldauju… — meisteris sunkiai nurijo seiles, — … gerti… vandens ir… dar vienos malonės. Jei tik galėtumėt…

— Taip, — ji atsigręžė į Mirą. — Vesk berniukus su savimi.

Džodženas su Mira paėmę už rankų ir nusivedė Rikoną. Hodoras nusekė iš paskos. Jiems braunantis tarp medžių, žemai palinkusios šakos čaižė Branui veidą, o lapai šluostė ašaras. Oša po kelių akimirkų pasivijo juos jau kieme. Apie meisterį Luviną nepratarė nė žodžio.

— Hodoras privalo likti su Branu, jis bus jo kojos, — dalykiškai paaiškino ji. — Rikonas keliaus su manimi.

— Mes eisime su Branu, — nusprendė Džodženas Ridas.

— Na, taip ir galvojau, — sutiko Oša. — Manau, trauksiu pro Rytinius vartus ir toliau po truputį Karališkuoju keliu.

— Mums labiau tiks Medžiotojų vartai, — atsiliepė Mira.

— Hodoras, — pritarė Hodoras.

Tačiau iš pradžių jie užsuko į virtuvę. Oša rado kelis kepalus apdegusios, bet dar tinkamos valgyti duonos ir net šaltą keptą vištą, ją perplėšė pusiau. Mira ištraukė medaus puodynę ir didelį maišą obuolių. Išėję laukan, jie atsisveikino. Rikonas raudojo ir laikėsi įsikibęs Hodorui į koją, kol Oša jam bakstelėjo ieties kotu. Rikonas tuoj aprimo ir nužingsniavo su ja. Gauruočius tykino jiems iš paskos. Branas žiūrėjo jiems pavymui, kol abu dingo už sugriuvusio bokšto, o paskutinė šmėstelėjo didvilkio uodega.

Geležinės Medžiotojų vartų grotos nuo karščio taip išsiklaipė, kad nekilo daugiau kaip per pėdą. Teko po jų smaigais spraustis po vieną.

— Keliausime pas jūsų lordą tėvą? — einant per pakeliamąjį tiltą tarp sienų, pasiteiravo Branas. — Į Pilkųjų Vandenų sargybą?

Mira atsakymo žvilgtelėjo į brolį.

— Mūsų kelias veda į šiaurę, — paskelbė Džodženas.

Priėjus Vilkų girios pakraštį, Branas sėdėdamas krepšyje atsigręžė, norėdamas paskutinį kartą pažvelgti į pilį, kuri buvo visas jo gyvenimas. Į pilką dangų vis dar kilo dūmų garbanos, tačiau ne daugiau, negu rūktų iš Vinterfelo kaminų šaltą rudens popietę. Ties kai kuriomis šaudymo angomis juodavo suodžių dėmės, išorinė siena tai vienur, tai kitur buvo įtrūkusi ar likusi be kokio danties viršuje, bet iš tolo tai atrodė menkniekiai. Už jos, kaip ir per daugelį šimtmečių, tebekyšojo pastatai ir bokštai, ir niekaip nebūtum pagalvojęs, kad pilis nusiaubta ir sudeginta. Akmuo tvirtas , tarė sau Branas, medžių šaknys siekia giliai, o požemiuose Žiemos karaliai tebesėdi savo sostuose. Kol jie lieka ten, lieka ir Vinterfelas. Jis nemiręs, tik sužalotas. Kaip aš , pagalvojo jis. Juk ir aš nemiręs.