George Martin - Varnų puota

— Dabar vienintelė viltis — Daneiris, — baigdamas pasakė jis. — Eimonas sakė, kad Citadelė turi tuoj pat nusiųsti jai meisterį ir, kol dar nevėlu, parsigabenti ją namo, į Vesterosą.

Alerasas jo įdėmiai klausėsi. Kartais sumirksėdavo, bet nei juokėsi, nei pertraukinėjo. Šernui nutilus, Alerasas laiba rusva ranka švelniai palietė jam dilbį ir tarė:

— Pasitaupyk savo grašį, Šernai. Teobaldas nepatikės nė puse to, ką ketini jam pasakyti, bet yra meisterių, kurie galbūt patikės. Gal eitum su manimi?

— Kur?

— Pasikalbėti su didžiuoju meisteriu.

„Turi jiems pasakyti, Šernai, — liepė meisteris Eimonas. — Turi viską papasakoti didiesiems meisteriams.“

— Gerai. — Nešinas moneta, pas senešalą jis galėjo grįžti ir rytoj. — Ar toli teks eiti?

— Netoli. Į Varnų salą.

Varnų salai pasiekti valties jiems neprireikė; salą su rytine pakrante jungė medinis ir toli gražu ne naujas pakeliamasis tiltas.

— Paukštidė — seniausias Citadelės pastatas, — jiedviem žingsniuojant virš lėtai tekančių Medaus ir Vyno upės vandenų, pasakė Alerasas. — Legenda byloja, kad Didvyrių amžiuje tai buvo pilis lordo pirato, kuris ten sėdėjo ir plėšė upe žemyn plaukiančius laivus.

Šernas matė, kad pastatas apsamanojęs, apaugęs vynuogienojais, o ant dantytų apsauginių sienų vaikštinėja ne lankininkai, o varnai. Niekas neprisiminė, kada paskutinį kartą tas tiltas buvo pakeltas.

Pilyje buvo vėsu ir tvyrojo prieblanda. Kieme plačiai išsišakojęs ošė didžiulis burtmedis, augęs čia jau tais laikais, kai buvo pastatyta pilis. Jo kamiene išdrožinėtas veidas taip pat buvo apaugęs skaisčiai raudonomis samanomis, nukarusiomis nuo blyškių medžio šakų. Pusė šakų atrodė nudžiūvusios, bet kitur šlamėjo raudoni lapai ir būtent ant gyvųjų šakų mėgo tupėti varnai. Ant medžio jų buvo daugybė, o dar daugiau buvo sutūpę aukštai ant skliautuotų langų, kurių eilė juosė visą kiemą. Žemė buvo marga nuo jų išmatų. Jiedviem einant per kiemą, vienas varnas praplasnojo virš galvų, o kiti kranksėdami garsiai šnekėjosi.

— Didysis meisteris Valgreivas įsikūręs vakariniame bokšte, po baltąja paukštidė, — pasakė Šernui Alerasas. — Balti ir juodi varnai pešasi kaip dorniečiai ir pasienio žemių gyventojai, tad jie paukščius laiko atskirtus.

— Ar didysis meisteris Valgreivas supras, ką jam sakau? — abejodamas paklausė Šernas. — Sakei, kad jam aptemęs protas.

— Kai kuriomis dienomis jis nieko nesupranta, o kartais jo sąmonė prašviesėja, — paaiškino Alerasas, — bet tu susitiksi ne su Valgreivu.

Jis atidarė duris į šiaurinį bokštą ir ėmė lipti laiptais. Šernas klūpčiodamas nusekė jam iš paskos. Iš viršaus sklido murmesiai ir purpimas, o kartais jo ausis pasiekdavo piktas riktelėjimas, — mat varnai piktinosi, kad juos pažadino.

Laiptų viršuje prie ąžuolinių geležimi kaustytų durų sėdėjo šviesiaplaukis, išblyškęs, maždaug Šerno amžiaus jaunuolis, dešine akimi atidžiai stebeilydamasis į žvakės liepsną. Kairę buvo uždengusios kelios sruogos šviesių, gelsvai pilkšvų plaukų.

— Ką mėgini įžiūrėti? — paklausė jo Alerasas. — Savo likimą? O gal mirtį?

Šviesiaplaukis jaunuolis mirksėdamas nusisuko nuo žvakės.

— Nuogas moteris, — pasakė, — O kas čia toks?

— Semvelis. Būsimas novicijus. Atėjo pasimatyti su Magu.

— Citadelėje viskas ne taip, kaip anksčiau, — nusiskundė šviesiaplaukis. — Dabar jie priima bet ką. Ir tamsiaveidžius šunis, ir dorniečius, ir kiauliaganius, ir luošius, ir bepročius, o dabar — dar ir banginį juodais drabužiais. O aš maniau, kad leviatanai — pilki.

Ant vieno peties jis buvo užsimetęs žaliomis ir auksinėmis juostomis išmargintą apsiaustą su gobtuvu. Vaikinas buvo labai gražus, bet jo žvilgsnis atrodė gudrus, o burna liudijo esant jį piktą.

Šernas jį pažino.

— Leo Taireli… — Ištaręs šį vardą, Šernas vėl pasijuto kaip septynerių metų berniukas, kuris tuoj prisišlapins kelnes. — Aš Šernas iš Rago Kalvos. Lordo Rendilo Tarlio sūnus.

— Šit kaip? — Leo dar kartą atidžiai jį nužvelgė. — Gal ir nemeluoji. Tavo tėvas mums sakė, kad tu miręs. O gal jis tik norėjo, kad būtum miręs? — Leo plačiai išsišiepė. — Ar tu vis dar bailys?

— Ne, — pamelavo Šernas. Mat taip jam buvo įsakęs Jonas. — Nusidanginau už Sienos ir koviausi mūšiuose. Dabar mane vadina Šernu Žudiku.

Šernas ir pats nesuprato, kodėl taip pasakė. Žodžiai patys išsprūdo.

Leo nusijuokė, bet, jam nespėjus atsakyti, durys už nugaros prasivėrė.

— Įeik, Žudike, — sududeno tarpduryje sustojęs vyras. — Ir tu, Sfinkse. Vikriau.

— Šernai, — pasakė Alerasas, — tai didysis meisteris Marvinas.

Marvino kaklas buvo storas kaip buliaus ir ant jo kabojo iš įvairaus metalo nukaldinta grandinė. Jei ne ji, šis vyras būtų buvęs panašesnis į prieplaukos vagį, o ne į meisterį. Jo galva, palyginti su kūnu, buvo per didelė, palinkusi į priekį, atsikišusi, o smakras labai stambus, — žodžiu, jis atrodė taip, tarsi ketintų kam nors nusukti sprandą. Nors buvo neaukštas ir kresnas, jo krūtinė ir pečiai buvo platūs, pilvas kietas ir atsikišęs, suveržtas raišteliais odinukės, kurią jis vilkėjo vietoj dukslaus meisterio apdaro. Jam iš ausų ir šnervių kyšojo šiurkštūs žili plaukai. Jo kakta buvo iškili, nosis ne kartą lūžusi, o dantis raudonomis dėmėmis išmarginę rūgštlapiai. Be to, tokių stambių rankų kaip jo Šernas nebuvo matęs.

Šernui dvejojant, viena iš tų rankų čiupo jį už žasto ir trūktelėjusi įsitempė pro duris. Šernas atsidūrė didelėje ir apvalioje menėje. Visur buvo prikrauta knygų ir pergamento ritinėlių: jais buvo užversti stalai, o ant grindų sukrautų knygų stirtos siekė keturias pėdas. Akmeninės sienos buvo nukabinėtos išblukusiais gobelenais ir apiplyšusiais žemėlapiais. Židinyje, po variniu katiliuku, kūrenosi ugnis. Tai, kas jame virė, rodos, prisvilo. Be šio židinio, vienintelis šviesos šaltinis buvo menės viduryje pastatyta aukšta juoda žvakė.

Jos liepsna buvo nemaloniai ryški. Kažkokia keista. Ji nevirptelėjo net tuomet, kai didysis meisteris Marvinas taip smarkiai užtrenkė duris, kad vėjo gūsis nupūtė nuo gretimo stalo dokumentus. Be to, ši liepsna keistai keitė spalvas. Balta atrodė akinanti kaip ką tik iškritęs sniegas, geltona — kaip auksas, raudona — kaip ugnis, o šešėliai buvo juodi, tarsi pasaulyje atsiradusios skylės. Šernas nejučia įsistebeilijo į tą žvakę. Ji buvo trijų pėdų aukščio, laiba kaip kalavijo ašmenys, išvagota, susukta, blizgi ir juoda.

— Ar tai…

— …obsidianas? — paklausė už Šerną kitas menėje esantis vyras, išblyškęs, stambus jaunuolis papurtusiu veidu, nuolaidžiais pečiais, putliomis rankomis, arti viena kitos įstatytomis akimis ir su riebalų dėmėmis ant drabužio.

— Vadink jį drakonų stiklu. — Didysis meisteris Marvinas kelias akimirkas nukreipė žvilgsnį į žvakę. — Ji dega, bet netirpsta.

— O kas maitina liepsną? — paklausė Šernas.

— Kas maitina drakono pučiamą ugnį? — Marvinas įsitaisė aukštame krėsle. — Visų Valyrijos burtų ištakos — tai kraujas arba ugnis. Friholdo burtininkai, vos pažvelgę į šias stiklo žvakes, mato, kas vyksta už kalnų, jūrų ir dykumų. Jie gali įsibrauti į žmogaus sapnus ir pasiųsti jam regėjimą, kalbėtis vieni su kitais būdami skirtinguose pasaulio kraštuose ir sėdėdami prie šių žvakių. Kaip manai, ar tai galėtų būti naudinga, Žudike?

— Jei tai įmanoma, tuomet mums nereikėtų varnų.