George Martin: Varnų puota

— Drakonai, — tarė Molanderis. Jis grybštelėjo nuo žemės suvytusį obuolį ir ėmė jį mėtyti iš vienos rankos į kitą.

— Sviesk, — paragino Alerasas Sfinksas. Jis išsitraukė strėlę iš strėlinės ir įstatė ją į lanko templę.

— Norėčiau pamatyti drakoną. — Runas buvo jauniausias iš jų, kresnas vaikinas, tik po poros metų turėjęs tapti vyru. — Labai norėčiau.

O aš norėčiau miegoti Rouzės glėbyje , pagalvojo Peitas. Sėdėdamas ant suolo, jis neramiai krustelėjo. Iki rytojaus mergina tikriausiai bus jo. Išsivesiu ją toli nuo Senmiesčio, į vieną iš laisvųjų miestų anapus Siaurosios jūros. Ten nebuvo meisterių ir niekas negalėjo jam priekaištauti.

Pro užvertas langines virš galvos jis girdėjo sklindant Emos juoką, sumišusį su sodresniu balsu vyro, kurį ji linksmino. Ji buvo vyriausia iš padavėjų, dirbančių „Plunksnoje ir bokale“, lygiai keturiasdešimties metų, putli, bet dar graži. Jos duktė, Rouzė, sulaukė penkiolikos ir ką tik pirmą kartą kraujavo. Ema paskelbė, jog Rouzės nekaltybė kainuos auksinį drakoną. Peitas susitaupė devynis sidabrinius elnius ir puodynėlę varinių žvaigždžių bei grašių, bet jam iš to nebuvo nieko gero. Jo galimybės būtų buvusios didesnės, jei būtų turėjęs tikrą drakoną, o ne prisitaupęs monetų, prilygstančių jam pagal vertę.

— Gimei per vėlai, kad pamatytum drakonus, vaikine, — pasakė Runui Armėnas Patarnautojas. Armėnas ant kaklo nešiojo odinį dirželį, ant kurio buvo suverti grandinės žiedai, išlieti iš alavo, švino ir vario, ir, kaip dauguma patarnautojų, rodos, manė, kad novicijams vietoj galvų yra išdygusios ropės. — Paskutinis nugaišo valdant karaliui Eigonui Trečiajam.

— Tai buvo paskutinis drakonas Vesterose , — pabrėžė Molanderis.

— Mesk obuolį, — vėl paragino jį Alerasas.

Tas jų Sfinksas buvo gražus jaunuolis. Visos padavėjos buvo beprotiškai jį įsimylėjusios. Net Rouzė, atnešusi Alerasui vyno, kartais paliesdavo jam ranką, tad Peitui tekdavo sukąsti dantis ir apsimesti, kad to nemato.

— Paskutinis drakonas Vesterose ir buvo paskutinis drakonas, — irzliai atšovė Armėnas. — Visi tai žino.

— Obuolį! — pakartojo Alerasas. — Nebent ketini jį valgyti.

— Še, imk!

Vilkdamas medinę koją, Molanderis truputį šoktelėjo, apsisuko ir pro kitos rankos pažastį švystelėjo obuolį į Medaus ir Vyno upę gaubiančias ūkanas. Jei ne ta koja, jis būtų tapęs riteriu, kaip ir jo tėvas. Storoms jo rankoms ir platiems pečiams jėgos netrūko. Obuolys nulėkė greitai ir iškilo aukštai… bet ne greičiau už paskui jį švilptelėjusią strėlę, jardo ilgumo strėlę iš auksinio medžio, papuoštą skaisčiai raudonomis plunksnomis. Peitas nematė, kaip strėlė pervėrė obuolį, bet išgirdo. Švelnus čekštelėjimas aidu nuvilnijo virš upės, o tada obuolys su strėle garsiai pūkštelėjo į vandenį.

Molanderis švilptelėjo.

— Pateikei į pačią šerdį. Kaip miela.

Rouzė mielesnė… Peitui patiko jos šviesiai rudos akys, besikalančios krūtys ir šypsena, kuria apdovanodavo jį kiekvieną kartą, kai pamatydavo. Jis dievino duobutes jos skruostuose. Kartais užeigos svečius ji aptarnaudavo basa, kad padais jaustų žolę. Ir tai jam patiko. Jam patiko švara ir gaivumu dvelkiantis merginos kūnas ir už ausų užkištos garbanos. Net Rouzės kojų pirštai jam patiko. Vieną naktį ji leis jam patrinti pėdas ir pažaisti su tais pirštais, o jis kiekvienam iš pirštų sugalvos po juokingą pasakojimą, kad tik ji nesiliautų kikenusi.

Galbūt jam vis dėlto būtų geriau likti šiame Siaurosios jūros krante… Už sutaupytas monetas nusipirktų asilą ir traukdami į Vesterosą jiedu su Rouze galėtų pakaitomis juo joti. Gal Ebrousas ir nemano, kad jis vertas sidabrinio grandinės žiedo, bet Peitas mokėjo sudėti lūžusius kaulus ir nuleisti kraują karštinės kankinamam žmogui. Prasčiokai už tokią pagalbą būtų jam dėkingi. O jei dar išmoktų kirpti plaukus ir skusti barzdas, galėtų tapti net ir barzdaskučiu. To pakaktų , tarė jis sau, kad tik Rouzė būtų mano. Nieko pasaulyje jis taip negeidė, kaip Rouzės.

Bet ne visuomet taip buvo. Kadaise Peitas svajojo tapti pilies meisteriu, tarnauti kokiam nors dosniam lordui, kuris gerbtų jį už išmintį ir, atsidėkodamas už tarnybą, dovanotų puikų šyvą žirgą. Kaip aukštai sėdėdamas jis jotų, kaip didingai, risnodamas pro šalį ir žvelgdamas žemyn, šypsotųsi prasčiokams…

Vieną vakarą „Plunksnos ir bokalo“ svečių menėje, po antros baisiai stipraus sidro taurės, Peitas pasigyrė ne amžinai būsiąs novicijus.

— Tikra tiesa, — nusišaipė Tinginys Leo, — būsi buvęs novicijus ir ganysi kiaules.

Jis išgėrė savo taurę iki dugno. Šį rytą deglais apšviesta „Plunksnos ir bokalo“ užeigos terasa atrodė tarsi šviesos sala ūkanų jūroje. Prie upės, į žemupio pusę, tolumoje buvo matyti Haitauerio švyturys, drėgname besibaigiančios nakties ore išskydęs nelyginant miglotas rausvai gelsvas mėnulis, bet jo šviesa Peitui nė kiek nepraskaidrino nuotaikos.

Alchemikas jau turėjo ateiti. O gal jis tik bjauriai pajuokavo arba galbūt jam kas nors nutiko? Tai nebūtų buvęs pirmas kartas, kai Peitą apleido sėkmė. Kadaise, kai didysis meisteris Valgreivas pasirinko jį ir pavedė prižiūrėti varnus, Peitas manė, kad jam pasisekė, bet negalėjo net pagalvoti, jog netrukus dar ir nešios tam vyrui valgį, šluos jo kambarius ir kas rytą aprengs. Visi kalbėjo, girdi, Valgreivas apie varnų mokymo meną yra daugiau pamiršęs, nei dauguma meisterių apie tai išmanė, tad Peitas sumetė, kad tikrai gali tikėtis gauti juodos geležies žiedą, bet paskui sužinojo, jog Vaigreivas negali to žiedo jam suteikti. Mat senis didžiuoju meisteriu tebebuvo tik iš kitų malonės. Kad ir koks didis meisteris kadaise jis buvo, dabar jo apatiniai drabužiai po meisterio mantija dažniausiai būdavo pridergti, o prieš pusmetį patarnautojai rado jį verkiantį bibliotekoje ir nerandantį, kaip iš jos išeiti. Valgreivo vietoje dabai* sėdėjo meisteris Gormonas, užsidėjęs juodos geležies kaukę, — tas pats Gormonas, kuris kartą apkaltino Peitą vagyste.

Obelyje prie upės pragydo lakštingala. Tai buvo ausiai maloni giesmė, tikra atgaiva nuo šaižių klyksmų ir nesiliaujančio kranksėjimo varnų, kuriais jis rūpindavosi visą dieną. Baltieji varnai žinojo jo vardą ir, vos jį pamatę, vienas kitam krankčiodavo: Peitas , Peitas , Peitas , kol jis neištvėręs norėdavo rėkti. Stambūs balti paukščiai buvo didžiojo meisterio Valgreivo pasididžiavimas. Jis norėjo, kad, kai mirs, baltieji varnai sulestų jo kūną, bet Peitas nujautė, kad tie paukščiai mielai būtų sulesę ir jį patį.

Tikriausiai dėl baisiai stipraus sidro, — Peitas atėjo čia ne gerti, bet Alerasas gavo varinį grandinės žiedą, norėjo atšvęsti ir visus vaišino, o kaltės jausmas kėlė Peitui troškulį, — lakštingala, rodos, giedojo: Geležį auksu , geležį auksu , geležį auksu . Tai buvo keista, mat taip pasakė nepažįstamasis tą vakarą, kai Rouzė juodu suvedė. „Kas tu?“ — paklausė jo Peitas, o vyras atsakė: } Alchemikas. Geležį galiu paversti auksu.“ O tada jo delne atsirado moneta, ji riedėjo nepažįstamojo krumpliais, o žvakės šviesoje spindėjo šviesiai geltonas auksas. Vienoje monetos pusėje buvo trigalvis drakonas, kitoje — kažkokio mirusio karaliaus galva. Geležį auksu, prisiminė Peitas, niekur geriau nerasi. Geidi jos? Myli ją? „Aš ne vagis, — pasakė jis vyrui, pasivadinusiam alchemiku, — aš novicijus iš Citadelės.“ Alchemikas linktelėjo ir tarė: „Jei apsigalvotum, po trijų dienų su savo drakonu dar grįšiu.“