George Martin: Varnų puota

Praėjo trys dienos. Vis dar neapsisprendęs, kas jis toks, Peitas vėl atėjo į „Plunksną ir bokalą“, bet užeigoje rado ne alchemiką, o Molanderį, Armėną ir Sfinksą su Runu. Jei nebūtų prie jų prisidėjęs, būtų sukėlęs įtarimą.

„Plunksna ir bokalas“ niekada nebūdavo uždaroma. Šešis šimtus metų ji dunksojo čia, Medaus ir Vyno upės saloje, ir jos durys niekada nebuvo užvertos lankytojams. Nors aukštas rąstinis pastatas buvo šiek tiek palinkęs į pietus, kaip kad novicijai kartais linko prie bokalo, Peitas numanė, kad užeiga stovės čia dar šešis šimtus metų ir joje upeiviams ir jūrininkams, kalviams ir dainiams, žyniams ir princams, Citadelės novicijams bei patarnautojams bus pardavinėjamas vynas, šviesus alus ir baisiai stiprus sidras.

— Senmiestis — tai dar ne visas pasaulis, — pernelyg garsiai pasakė Molanderis.

Jis buvo riterio sūnus, be to, visiškai girtas. Sužinojęs, kad prie Juodųjų Vandenų žuvo jo tėvas, jis prisiplempdavo beveik kiekvieną vakarą. Net Senmiestyje, toli nuo mūšio laukų ir už saugių sienų, visus juos palietė Penkių Karalių karas, nors… didysis meisteris Benediktas primygtinai tvirtino, kad Penkių Karalių karo niekada nebuvo, nes Renlis Barateonas buvo nužudytas anksčiau, nei Beilonas Greidžojus pasiskelbė karaliumi.

— Mano tėvas visada sakydavo, kad pasaulis didesnis už bet kurio lordo pilį, — dėstė Molanderis. — Drakonai — tai vienas paprastesnių dalykų, kurių gali rasti Kvarte, Ašajuje ir Ji Ti. Jūreivių pasakojimai…

— …jūreivių pasakojimais ir lieka, — pertraukė jį Armėnas. — Jūreiviai , brangusis Molanderi. Nueik į dokus, ir galiu lažintis, kad rasi ten jūreivių, kurie tau papasakos miegoję su undinėmis arba metus gyvenę didžuvės pilve.

— O iš kur žinai, kad jie išsigalvoja? — Molanderis sunkiai vilkdamas kojas pavaikščiojo po žolę ieškodamas dar obuolių. — Kad galėtum prisiekti, jog jų ten nebuvo, pats turėtum atsidurti didžuvės pilve. Tiesa, iš vieno jūreivio pasakojamos istorijos galima ir pasijuokti, bet kai keturių skirtingų laivų irklininkai šneka tą patį keturiomis skirtingomis kalbomis…

— Tos istorijos nėra tokios pačios, — vis tiek spyrėsi Armėnas. — Drakonai Ašajuje, drakonai Kvarte, drakonai Mirine, dotrakių drakonai, vergus išlaisvinantys drakonai… kiekvienas pasakojimas vis kitoks.

— Skiriasi tik smulkmenos. — Kuo daugiau Molanderis gėrė, tuo atkaklesnis darėsi, be to, net ir blaivus jis buvo tikras užsispyrėlis. — Visi kalba apie drakonus ir gražią jauną karalienę.

Peitui rūpėjo vienintelis drakonas — nukaldintas iš gelsvo aukso. Jis svarstė, kas nutiko alchemikui. Trečia diena . Jis žadėjo čia ateiti.

— Tau prie kojos guli dar vienas obuolys, — kreipėsi į Molanderį Alerasas, — o aš strėlinėje turiu dar dvi strėles.

— Velniop tą tavo strėlinę. — Molanderis pakėlė krituolį. — Šis sukirmijęs, — nusiskundė jis, bet vis tiek švystelėjo obuolį aukštyn. Strėlė pervėrė jį vos pradėjusį kristi ir perskėlė pusiau. Viena obuolio pusė nukrito ant bokšto stogelio ir nusirito ant žemesnio stogo, atšoko ir nukrito, vos per pėdą nekliudžiusi Armėno. — Jei perkerti kirminą pusiau, turi du kirminus, — pasakė patarnautojas.

— Jei taip pasidaugintų ir obuoliai, niekam netektų badauti, — švelniai šypsodamasis tarė Alerasas.

Sfinksas nuolat šypsodavosi, lyg būtų žinojęs kažkokį slaptą pokštą. Šypsodamasis jis atrodė kaip nedorėlis ir prie tos šypsenos puikiai derėjo jo smailus smakras, plinkantis viršugalvis ir vešlūs, trumpai kirpti, juodi blizgantys garbanoti plaukai.

Alerasas tikrai turėjo tapti meisteriu. Citadelėje jis praleido vos vienerius metus, bet savajai meisterio grandinei jau spėjo nusikaldinti tris žiedus. Armėnas galėjo turėti jų daugiau, bet kiekvienam žiedui gauti jam reikėjo metų. Ir vis dėlto jis taip pat taps meisteriu. Runas ir Molanderis tebebuvo novicijai plikais kaklais, tačiau Runas buvo labai jaunas, o Molanderiui labiau patiko gerti, o ne skaityti.

Bet Peitas…

Jis Citadelėje praleido jau penkerius metus, atvyko į ją sulaukęs vos trylikos, o jo kaklas tebebuvo plikas kaip ir pirmą dieną, kai atkeliavo čia iš vakarų. Du kartus jis manė esąs pasiruošęs. Pirmą kartą Peitas stojo prieš didįjį meisterį Vėliną, norėdamas parodyti, ką išmano apie dangų. Tačiau, užuot parodęs savo žinias, sužinojo, kaip Vėlinąs Rūgštusis gavo šią pravardę. Peitui prireikė dvejų metų, kad drįstų mėginti vėl. Šį kartą jis atsidavė malonei gerojo didžiojo meisterio Ebrouso, garsėjančio švelniu balsu ir rankomis, bet Ebrouso atodūsiai kažkodėl žeidė beveik taip pat kaip kandžios Vėlino pastabos.

— Mesk paskutinį obuolį, ir pasakysiu, ką manau apie tuos drakonus, — pažadėjo Alerasas.

— Ką tu gali žinoti, ko nežinau aš? — suniurnėjo Molanderis.

Pamatęs ant šakos obuolį, jis pašoko, nutraukė jį ir švystelėjo. Alerasas iki galo įtempė lanko templę, grakščiai sekdamas skriejantį taikinį. Kai tik obuolys ėmė kristi, jis iššovė.

— Paskutinė tavo strėlė visuomet lekia pro šalį, — pasakė Runas.

Nekliudytas obuolys pūkštelėjo į upę.

— Matai? — pridūrė Runas.

— Tą dieną, kai nė viena strėlė nepralėks pro šalį, liausiesi tobulėti.

Alerasas nukabino didžiojo lanko templę ir įkišo jį į odinę movą. Lankas buvo išdrožtas iš auksinės šerdies — reto ir legendomis apipinto medžio iš Vasaros salų. Kartą Peitas pamėgino užkabinti jo templę, bet jam nepavyko. Sfinksas atrodo gležnas , bet tos plonos rankos labai stiprios , mąsliai tarė sau jis, o tuo metu Alerasas apžergė suolą ir ištiesė ranką prie vyno taurės.

— Drakonas turi tris galvas, — lėtai tęsdamas, kaip dera dorniečiui, pareiškė jis.

— Ar tai — mįslė? — sukluso Runas. — Pasakodami istorijas sfinksai visuomet kalba mįslėmis.

— Čia ne mįslė.

Alerasas išgėrė gurkšnelį vyno. Visi kiti gėrė baisiai stiprų sidrą, kuriuo garsėjo „Plunksnos ir bokalo“ užeiga, bet Alerasui labiau patiko keistas ir saldus gimtinės vynas. Net Senmiestyje šis vynas nebuvo pigus.

Sfinksu Alerasą praminė Tinginys Leo. Mat sfinksas buvo tarsi sudėtas iš dalių: su žmogaus veidu, liūto kūnu, vanago sparnais. Toks buvo ir Alerasas: jo tėvas buvo dornietis, o motina — juodaodė iš Vasaros salų. Jo paties oda atrodė tamsi kaip tikmedis. Be to, kaip ir žalio marmuro sfinksų, išsirikiavusių palei pagrindinius Citadelės vartus, Aleraso akys buvo onikso spalvos.

— Joks drakonas neturėjo trijų galvų, — tvirtai pareiškė Armėnas Patarnautojas. — Tokie jie vaizduojami tik herbuose ir vėliavose. Be to, visi Targarienai mirę.

— Ne visi, — paprieštaravo Alerasas. — Karalius Elgeta turėjo seserį.

— Maniau, jai buvo į sieną suknežinta galva, — įsiterpė Runas.

— Ne, — tarė Alerasas, — į sieną buvo suknežinta princo Reigaro jaunojo sūnaus Eigono galva ir tai padarė narsieji Liūto Lanisterio vyrai. Kalbame apie Reigaro seserį, gimusią Drakono Uoloje prieš šiai žlungant. Apie merginą, vardu Daneiris.

— Audros Dukrą . Dabar ją prisimenu. — Molanderis aukštai iškėlė savo bokalą ir pateliūskavo ten dar likusį sidrą. — Į jos sveikatą! — Godžiai nugurkęs gėrimą, trinktelėjo tuščią bokalą ant stalo, atsiraugėjo ir atgalia ranka nusišluostė lūpas. — Kur Rouzė? Mūsų teisėta karalienė nusipelno, kad už ją išgertume dar po bokalą sidro, kaip manote?

Armėnas Patarnautojas nerimaudamas apsižvalgė.