George Martin: Varnų puota

— Mūsų atneštos naujienos skirtos tik tavo vieno ausims, Šlapiagalvi, — pasakė Sparas. — Tai reikalai, kurių aš girdint tiems kitiems vyrams neaptarinėčiau.

— Tie kiti yra mano skendę vyrai, dievo tarnai kaip ir aš. Nieko neslepiu nei nuo jų, nei nuo mūsų dievo, prie kurio šventos jūros stoviu.

Raiteliai susižvalgė.

— Pasakyk jam, — paragino Sparas, ir jaunuolis raudonu apsiaustu sukaupė drąsą.

— Karalius mirė, — labai paprastai pranešė jis. Tik du žodžiai, bet juos ištarus net jūra suvirpėjo.

Vesterose buvo keturi karaliai, tačiau Eironui nereikėjo klausti, apie kurį jaunuolis kalba. Geležies salas valdė Beilonas Greidžojus, o ne kas kitas. Karalius mirė. Ar gali būti? Nuo tada, kai Eironas matė savo vyresnįjį brolį, nepraėjo nė mėnuo, mat tuomet jis, nusiaubęs Akmenuotąjį krantą, grįžo į Geležies salas. Kol žynio nebuvo, žili Beilono plaukai dar labiau pabalo ir jis atrodė dar labiau gunktelėjęs, nei karo laivams išplaukiant. Bet apskritai karalius nebuvo pasiligojęs.

Eironas Greidžojus savo gyvenimą statė ant dviejų galingų kolonų. O dabar tie du žodeliai vieną iš jų nugriovė. Man lieka tik Nuskendęs Dievas. Tegul jis suteikia man jūrinės tvirtybės ir ištvermės.

— Papasakok, kaip mano brolis mirė.

— Jo malonybė Paike ėjo per tiltą, bet nukrito ir trenkėsi į žemai stūksančias uolas.

Greidžojų tvirtovė dunksojo ant salų kyšulio, jos pilys ir bokštai buvo pastatyti ant jūros išridentų milžiniškų akmenų krūvų. Paiką į visumą jungė tiltai — tašyto akmens arkos, siūbuojantys, iš kanapinių virvių nupinti štagai ir storos lentjuostės.

— Ar, kai jis nukrito, šėlo audra? — pasiteiravo jų Eironas.

— Taip, — tarė jaunuolis, — tikrai šėlo.

— Audros dievas jį nubloškė, — pareiškė žynys. Jau daug tūkstančių metų tarp jūros ir dangaus vyko karas. Iš jūros kilo geležiniai ir plaukė žuvys, kuriomis jie mito net giliausią žiemą, bet audros nešė vien sielvartą ir nelaimes. — Mano brolis Beilonas grąžino mums turėtą didybę ir dėl to užsitraukė Audros dievo nemalonę. Dabar jis puotauja Nuskendusio Dievo vandenų menėse ir undinės pildo kiekvieną jo norą. Ir baigti didį jo darbą teks mums, likusiems šiame sausame ir niūriame slėnyje. — Jis vėl kaiščiu užkimšo odmaišį. — Pasišnekėsiu su tavo lordu tėvu. Ar toli nuo čia iki Hamerhorno?

— Šešios lygos. Galime joti ant vieno žirgo.

— Vienas raitelis joja greičiau už du. Duok man savo žirgą ir Nuskendęs Dievas tave palaimins.

— Imk manąjį, Šlapiagalvi, — pasiūlė Stefarionas Sparas.

— Ne. Šis žirgas stipresnis. Duok žirgą, vaikine.

Akimirką padvejojęs, jaunuolis nusėdo ir palaikė Šlapiagalviui vadeles. Eironas įkišo basą juodą koją į balnakilpę ir klestelėjo į balną. Jis nemėgo žirgų, — jie buvo žalių laukų padarai ir per juos vyrai silpo, — bet dabar nebuvo kitos išeities, tik joti. Juodi sparnai, juodos žinios. Tvenkėsi audra — Eironas girdėjo ją jūros bangų ošime, — o audros atnešdavo tik nelaimes.

— Susitiksime Pebltone, lordo Merlino bokšto papėdėje, — sukdamas arklį, tarė jis savo skendusiems vyrams.

Kelias buvo nelygus, vedė per kalvas, miškus ir akmenuotus tarpeklius, o kartais būdavo matyti tik siauras miško keliukas, bet ir tas, rodos, išnykdavo po žirgo kanopomis. Didysis Vikas buvo didžiausia iš Geležies salų, tokia didelė, kad kai kurių jos lordų valdos nesiribojo su šventąja jūra. Vienas iš tokių lordų buvo ir Goroldas Gudbrolis. Jo pilis dunksojo Hardstouno kalvose ir nė vienoje saloje nebuvo kitos vietos, tiek nutolusios nuo Nuskendusio Dievo karalystės. Goroldo valdiniai plušo kasyklose nusileidę po žeme, į akmeningą tamsą. Kai kurie iš jų per visą gyvenimą nė akies krašteliu nepamatydavo sūraus vandens. Nieko keista , kad tokie žmonės yra keistuoliai ir bambekliai.

Bejodamas Eironas prisiminė savo brolius.

Iš Geležies salų lordo Kvelono Greidžojaus sėklos gimė devyni sūnūs. Harloną, Kventoną ir Donelį pagimdė pirmoji lordo Kvelono žmona, moteris iš Stountrio salos. Su antrąja žmona, Sanderle iš Soltklifo, jis susilaukė Beilono, Eurono, Viktariono, Urigono ir Eirono. Trečiąją žmoną Kvelonas parsiplukdė iš žaliųjų salų ir ji jam pagimdė ligotą pusprotį berniuką, vardu Robinas, — brolį, kurį geriausia buvo pamiršti. Žynys neprisiminė nei Kventono, nei Donelio, kurie mirė dar būdami maži. Harloną prisiminė, bet miglotai: papilkėjusiu veidu ir nejudėdamas brolis sėdėjo belangio bokšto kambaryje ir kalbėjo pašnibždomis, o tas šnabždesys kasdien darėsi vis tylesnis, kol vieną dieną pilki žvynai aptraukė jo liežuvį bei lūpas ir pavertė juos akmeniu. Vieną gražią dieną mes visi keturi ir dar Uris drauge puotausime ir valgysime žuvį Nuskendusio Dievo vandens menėse.

Iš Kvelono Greidžojaus sėklos gimė devyni sūnūs, bet tik keturi iš jų sulaukė vyro amžiaus. Toks buvo gyvenimas šiame šaltame pasaulyje, kuriame vyrai žvejojo jūroje, nuskęsdavo ir mirdavo, o moterys, lovoje plūsdamos krauju ir kęsdamos baisias kančias, gimdė trumpai teišgyvenančius kūdikius. Eironas buvo paskutinis ir mažiausias iš tų keturių jūros pabaisų, Beilonas — vyriausias ir narsiausias, smarkus ir bebaimis vaikiukas, kurio vienintelis gyvenimo tikslas buvo grąžinti geležiniams kadaise turėtą šlovę. Sulaukęs dešimties, jis įkopė į Titnago Uolas ir įžengė į vaiduoklių lankomą Aklojo lordo bokštą. Būdamas trylikos jis jau mokėjo valdyti ilglaivio irklus ir šokti pirštų šokį taip pat puikiai, kaip bet kuris salose gyvenantis vyras. Kai Beilonui sukako penkiolika, jis su Dagmeru Skeltalūpiu nuplaukė į Brastos Akmenis ir visą vasarą praleido juos piešdami. Ten jis nužudė pirmą žmogų ir paėmė savo pirmas dvi sūriąsias moteris. Sulaukęs septyniolikos Beilonas jau turėjo laivą. Jis buvo toks, koks ir turi būti vyresnysis brolis, nors Eironą visuomet tik niekino. Buvau silpnas ir nuodėmingas , tad nebuvau vertas net ir tos paniekos. Geriau būti niekinamam Beilono Narsiojo , nei būti mylimam Eurono Varnaakio. Ilgainiui dėl nugyventų metų ir patirtų kančių Beilonas tapo dar rūstesnis, tačiau ir ryžtingesnis už bet kurį kitą žmogų. Jis gimė lordo sūnumi , o mirė būdamas karaliumi , nužudytas pavydaus dievo , pagalvojo Eironas. Dabar artinasi audra — tokia audra , kokios šios salos dar nematė.

Kai žynys išvydo Hamerhorno tvirtovės sienas, smailiais geležiniais dantimis graibšnojančias mėnulio pjautuvą, jau buvo seniai sutemę. Goroldo pilis buvo gremėzdiška ir kampuota, pastatyta iš didžiulių akmenų, atridentų nuo dunksančios už jos uolos. Po jos sienomis tarsi žiovaujančios bedantės juodos burnos žiojėjo urvų ir senovinių kasyklų angos. Geležiniai Hamerhorno vartai buvo uždaryti ir užsklęsti nakčiai. Eironas akmeniu daužė juos tol, kol tas žvangesys pažadino sargą.

Jį įleidęs jaunuolis buvo kaip iš akies trauktas Gormondas, kurio žirgą Eironas paėmė.

— Kuris iš likusių dviejų esi? — paklausė Eironas.

— Granas. Viduje tavęs laukia tėvas.

Menė buvo drėgna ir šalta, joje traukė skersvėjis, visur driekėsi šešėliai. Viena iš Goroldo dukterų pasiūlė žyniui ragą alaus. Kita pabadė židinyje nenoriai degančią ugnį, labiau rūkstančią, nei šildančią. Goroldas Gudbrolis tyliai šnekėjosi su laibu vyru puošniais pilkais drabužiais, kuriam ant kaklo kabojo grandinė, sunerta iš žiedų, nukaldintų iš įvairių metalų, ir kuris, matyt, buvo Citadelės meisteris.