George Martin - Varnų puota

Trimis pėdomis arčiau, nei prasidėjo sausuma, bangos lūžo atsimušusios į apvalų granito riedulį. Ant jo Eironas Šlapiagalvis ir užsilipo, kad visi mokiniai galėtų jį matyti ir girdėti, ką pasakys.

— Mes gimę iš jūros ir visi į jūrą grįšime, — pradėjo jis jau šimtą kartų girdėtais žodžiais. — Užsirūstinęs Audros dievas išplėšė Beiloną iš jo pilies, trenkė į uolas ir dabar jis puotauja po vandeniu. — Jis iškėlė rankas. — Geležies karalius mirė! Bet jis grįš! Nes, kas miręs, tas niekada nemiršta, bet prisikelia tvirtesnis ir stipresnis!

— Karalius prisikels! — visi kaip vienas sušuko skendę vyrai.

— Prisikels. Turi prisikelti. Bet… kas? — Šlapiagalvis akimirką patylėjo, tačiau atsakymą išgirdo tik iš jūros bangų. — Kas turi tapti mūsų karaliumi?

Skendę vyrai ėmė vieną į kitą daužyti iš krantan išplukdytų medžių išskaptuotas kuokas.

— Šlapiagalvis! — suriko jie. — Šlapiagalvis karalius! Eironas karalius! Šlapiagalvį — į sostų!

Eironas papurtė galvą.

— Jei turėdamas du sūnus tėvas vienam duoda kirvį, o kitam — tinklą, kuris, jo nuomone, turi būti karys?

— Kariui skirtas kirvis, — garsiai atsakė Rasas, — o jūrų žvejui — tinklas.

— Teisingai, — linktelėjo Eironas. — Dievas panardino mane giliai į bangas ir paskandino tą netikėlį, kuriuo buvau. Prieš išmesdamas mane į krantą, jis man davė akis, kad matyčiau, ausis, kad girdėčiau, ir balsą, kad skleisčiau jo žodį, kad galėčiau būti jo pranašas ir mokyti jo tiesų tuos, kurie tas tiesas pamiršo. Man neskirta sėdėti Jūros akmens soste, kaip ir Euronui Varnaakiui. Nes girdėjau dievą sakant: „Joks bedievis vyras negali užimti mano Jūros akmens sosto!“

Merlinas sukryžiavo rankas ant krūtinės.

— Vadinasi, į sostą sės Aša? Ar Viktarionas? Pasakyk mums, žyny!

— Nuskendęs Dievas jums pasakys, bet ne čia. — Eironas nukreipė pirštą į išbalusį tuklų Merlino veidą. — Žiūrėkite ne į mane ir ne į žmonių įstatymus, o į jūrą. Pakelk savo bures, nuimk irklus, milorde, ir plauk į Senąjį Viką. Ir tu, ir visi kapitonai bei karaliai. Neplaukite nei į Paiką lenktis bedieviui, nei į Harlą susidėti su sąmokslą rengiančiomis moterimis. Sukite savo laivus į Senąjį Viką, kur stovėjo karaliaus Grėjaus dvaras. Raginu jus Nuskendusio Dievo vardu. Visus jus raginu! Palikite savo menes ir lūšnas, savo pilis ir bokštus ir grįžkite į Nagos kalvą rinkti karaliaus!

Merlinas įsispoksojo į jį.

— Rinkti karaliaus? Tikrų karaliaus rinkimų nebuvo nuo…

— …per ilgai jų nebuvo! — sielvartingai šūktelėjo Eironas. — Tačiau senų senovėje geležiniai rinkdavo savo karalius ir iškeldavo į sostą vertingiausią iš jų visų. Pats laikas prisiminti senąjį paprotį, nes tik tuomet vėl tapsime galingi. Juk karalius Uras Geležinpėdis buvo išrinktas Aukščiausiu karaliumi ir jam ant galvos buvo uždėta karūna, padaryta iš jūros į krantą išmesto medžio. Šilas Plokščianosis, Haragas Horas, Senasis Krakenas — visi jie buvo išrinkti karaliais. O per šiuos rinkimus turės būti išrinktas karalius, kuriam teks baigti karaliaus Beilono pradėtą darbą ir grąžinti mums laisvę. Kartoju: neplaukite nei į Paiką, nei į Dešimtį Bokštų Harle, o tik į Senąjį Viką. Raskite Nagos kalvą ir karaliaus Grėjaus rūmų kaulus, nes toje šventoje vietoje mėnuliui nuskendus ir vėl išnirus turėsime išsirinkti mūsų vertą karalių — dievobaimingą karalių. — Jis vėl pakėlė savo liesas kaulėtas rankas. — Klausykite! Klausykite bangų! Klausykite dievo! Jis mums kalba ir sako: „Mums nereikia kito karaliaus, tik to, kurį patys išsirinksime!“

Po šių žodžių kilo triukšmas ir skendę vyrai vėl ėmė daužyti vieną į kitą savo vėzdus.

— Rinkime karalių! — rėkė jie. — Rinkime karalių, rinkime! Mums nereikia kito karaliaus, tik to, kurį išsirinksime!

Ir klegesys, kurį jie kėlė, buvo toks kurtinantis, kad tuos šauksmus tikrai girdėjo ir Varnaakis Paike, ir niekšingas Audros dievas debesyse skendinčioje savo menėje. Ir Eironas Šlapiagalvis žinojo, kad pasielgė teisingai.

Raudonieji apelsinai pernoko, — nuvargęs tarė princas, kai kapitonas išvežė jį į terasą.

Ir po to kelias valandas nepratarė nė žodžio.

Dėl tų apelsinų jis buvo teisus. Keli vaisiai nukrito ant blyškiai rožinio marmurinio grindinio ir ištiško. Įkvėpdamas Hota kaskart užuosdavo pasklidusį aštrų salsvą jų kvapą. Apelsinus, žinoma, užuodė ir princas, mat sėdėjo po medžiais krėsle su ratais, kurį jam padarė meisteris Kaleotas, paminkštintame žąsų pūkų pagalvėmis, ir kurio ratai iš juodmedžio ir geležies labai garsiai dardėjo.

Kurį laiką buvo girdėti vien tvenkiniuose ir fontanuose besitaškantys vaikai, o kartkartėmis — ir švelnus tekštelėjimas, kai nukritęs ant terasos grindinio ištikšdavo dar vienas apelsinas. Bet paskui kitoje rūmų pusėje kapitonas išgirdo tylų batų kaukšėjimą žmogaus, ritmingai žingsniuojančio marmuru.

Obara. Jis pažino ją iš eisenos: ilgažingsnės, skubrios, persismelkusios pykčiu. Arklidėse prie vartų jos žirgas tikriausiai stovėjo apsiputojęs ir kruvinas nuo pentinų paliktų žaizdų. Obara visuomet jodavo eržilais ir žmonės girdėjo ją giriantis, kad Dorne gali sutramdyti bet kokį žirgą ir… bet kurį vyrą. Kapitono ausis pasiekė ir kitų žingsnių garsas: skubrus ir švelnus skubančio, kad neatsiliktų, meisterio Kaleoto šlepsėjimas.

Obara Send visada eidavo per greitai. „Ji vaikosi kažką, ko niekada nepagaus“, — kartą girdint kapitonui pasakė princas savo dukrai.

Kai ji išniro po trilype arka, Erėjas Hota ištiesė savo ilgąjį kirvį į šalį ir užtvėrė kelią. Kirvio galva buvo užmauta ant šešių pėdų ilgio iš šermukšnio išdrožto koto, tad apeiti ginklo Obara negalėjo.

— Miledi, toliau negalima. — Jis kalbėjo žemu balsu, niūriai, su norvošiui būdingu akcentu. — Princas nenori, kad jam kas nors trukdytų.

Prieš jam prabylant Obaros veidas buvo tarsi suakmenėjęs, o dabar atrodė dar rūstesnis.

— Užstoji man kelią, Hota.

Obara buvo vyriausia iš Smėlio Gyvačių, augalota, beveik trisdešimties sulaukusi moteris, jos akys buvo gana arti viena kitos, o plaukai rudi kaip ir tos Senmiesčio kekšės, kuri ją pagimdė. Po margu, šilkiniu, pilkšvai rudu ir smėlio spalvos apsiaustu ji vilkėjo jojimo drabužius iš senos rudos odos, minkštus ir gerokai nutrintus. Tie drabužiai buvo švelniausia jos aprangos dalis. Prie vieno klubo ji buvo pasikabinusi suvyniotą rimbą, o ant nugaros — apskritą skydą iš plieno ir vario. Ietį buvo palikusi prie įėjimo į pilį.

Už tai Erėjas Hota buvo jai dėkingas. Nors buvo vikri ir stipri, Hota žinojo, kad ši moteris negalėtų jam pasipriešinti, bet… ji ir nesipriešino, o jis tikrai nenorėjo ant šviesiai rožinių marmurinių grindų pralieti jos kraujo.

Meisteris Kaleotas mindžikavo šalia.

— Ledi Obara, mėginau tau pasakyti…

— Ar jis žino, kad žuvo mano tėvas? — paklausė Obara kapitono, į meisterį nekreipdama nė tiek dėmesio, kiek būtų kreipusi į musę, jei tik tai musei būtų pakakę kvailumo zyzti jai aplink galvą.

— Žino, — atsakė kapitonas. — Jis sulaukė paukščio.

Ant varno sparnų į Dorną atkeliavo mirtis, išrašyta mažytėmis raidėmis ir užantspauduota gumulėliu kieto raudono vaško. Matyt, Kaleotas jautė, kas rašoma tame laiške, nes perduoti jį princui paprašė Hotos. Princas jam padėkojo, bet antspaudo dar ilgai neperlaužė. Visą popietę sėdėjo pasidėjęs pergamentą ant kelių ir žiūrėjo į žaidžiančius vaikus. Žiūrėjo, kol nusileido saulė ir vakaro oras atvėso tiek, kad vaikams teko grįžti į vidų; tada jis žvelgė į vandens paviršiuje atsispindinčias žvaigždes. Ir tik patekėjus mėnuliui liepė Hotai atnešti žvakę, kad sėdėdamas po apelsinmedžiais nakties tamsoje galėtų perskaityti laišką.