George Martin: Varnų puota

Obara pirštais palietė rimbą.

— Tūkstančiai klampoja per smėlynus link Kaulų kelio padėti Elarijai pargabenti tėvo namo. Septos pilnos žmonių, o raudonieji žyniai savo šventyklose užkūrė laužus. Malonumų namuose moterys gulasi su kiekvienu vyru, kuris pas jas ateina, ir neima jokio atlygio. Saulės Ietyje, Lūžusioje Rankoje, palei visą Žaliąjį Kraują, kalnuose ir smėlynuose — visur, visur moterys raunasi nuo galvos plaukus, o vyrai rėkia iš įniršio. Visomis kalbomis užduodamas tas pats klausimas: ko imsis Doranas? Ką darys jo brolis , kaip atkeršys už mūsų nužudytą princą? — Ji žingtelėjo prie kapitono. — O tu sakai, princas nenori , kad jį kas nors trukdytų ?

— Princas nenori, kad jį kas nors trukdytų, — pakartojo Erėjas Hota.

Sargybos kapitonas gerai pažinojo savo saugomą princą. Kadaise, prieš daugelį metų jis, plačiapetis, bet nepatyręs jaunuolis su kupeta vešlių plaukų ant galvos, atkeliavo iš Norvoso. Tie plaukai dabar pražilo, o kūną paženklino daugybėje kovų gauti randai, bet… jėgos Hota dar turėjo ir, kaip kadaise jį mokė barzdoti žyniai, rūpinosi, kad kirvis visada būtų aštrus. Ji neturi praeiti , pasakė jis sau, o garsiai ištarė:

— Princas žiūri į žaidžiančius vaikus. Jokiu būdu negalima princo trukdyti, kai jis žiūri į žaidžiančius vaikus.

— Hota, — sušnypštė Obara Send, — arba pasitrauksi man iš kelio, arba paimsiu tą tavo ilgąjį kirvį ir…

— Kapitone, — nuskambėjo įsakymas jam už nugaros, — praleisk Obarą. Aš su ja pasikalbėsiu, — dusliai pridūrė princas.

Erėjas Hota pakėlė ilgąjį kirvį ir žingtelėjo į šalį. Obara paskutinį kartą atidžiai jį nužvelgė ir praėjo, o meisteris nukurnėjo iš paskos. Kaleotas buvo vos penkių pėdų ūgio ir plikas kaip kiaušinis. Jo veidas buvo toks glotnus ir aptekęs riebalais, jog sunkiai galėjai nusakyti jo amžių, tačiau meisteris buvo čia dar prieš atvykstant kapitonui ir net tarnavo princo motinai. Nepaisant amžiaus ir užgyventų kilogramų, jis buvo dar gana vikrus ir tikrai protingas, nors ir romus. Jis tikrai nė iš tolo negali prilygti nė vienai iš Smėlio Gyvačių , dingtelėjo kapitonui.

Princas sėdėjo apelsinmedžių pavėsyje, savo krėsle, ištiesęs podagros paliestas kojas ir jam po akimis susimetė odos kapšeliai, tik… ar jis negalėjo užmigti iš sielvarto, ar dėl podagros, Hota pasakyti negalėjo. Žemiau, prie fontanų ir baseinėlių, tebežaidė vaikai. Mažiausiems buvo ne daugiau kaip penkeri metai, vyriausiems — devyneri ir dešimt. Pusė iš jų buvo mergaitės, pusė — berniukai. Hota girdėjo juos taškantis ir šaukiant vieną ant kito plonais spigiais balsais.

— Ne taip seniai ir tu buvai viena iš vaikų, kurie taškėsi tuose baseinėliuose, Obara, — pasakė princas, kai ji priklaupė priešais krėslą su ratukais.

Obara prunkštelėjo.

— Nuo to laiko praėjo bene dvidešimt metų. Be to, ilgai čia nebuvau. Esu kekšės išpera, gal jau pamiršai? — Princui nieko neatsakius, ji atsistojo ir įsirėmė rankom į klubus. — Mano tėvas nužudytas.

— Jis žuvo dvikovoje, turėjusioje parodyti, kas yra teisus, — tarė princas Doranas. — Pagal įstatymą tai — ne žmogžudystė.

— Jis buvo tavo brolis .

— Taip.

— Ko ketini imtis dėl jo mirties?

Princas sunkiai pasuko krėslą ir pažvelgė į ją. Nors buvo vos penkiasdešimt dvejų, Doranas Martelis atrodė gerokai vyresnis. Lininiais drabužiais apvilktas jo kūnas buvo glebus ir sudribęs, o į jo kojas buvo sunku žiūrėti. Nuo podagros sąnariai buvo bjauriai sutinę ir paraudę; kairys jo kelis atrodė nelyginant obuolys, dešinys — kaip melionas, o kojų pirštai buvo tamsūs kaip raudonosios vynuogės ir tokie išpampę, jog, rodės, pratrūks vos prisilietus. Princas suvirpėdavo net nuo apkloto svorio, nors skausmą kentė nesiskųsdamas. „Tyla — princo draugė, — kartą kapitonas nugirdo jį sakant savo dukrai. — Žodžiai kaip strėlės, Ariana. Ištarusi jų nesugrąžinsi.“

— Parašiau lordui Taivinui…

— Parašei ? Jei turėtum bent pusę tiek smarkumo, kiek turėjo mano tėvas…

— Aš nesu tavo tėvas.

— Taip ir žinojau, — neslėpdama paniekos tarstelėjo Obara.

— Jei būtų tavo valia, priverstum mane pradėti karą.

— Sugalvojau kai ką geriau. Tau net nereikės keltis iš krėslo. Leisk man atkeršyti už tėvą. Princo perėjoje stovi tavo kariuomenė. Kita kariuomenė, vadovaujama lordo Ironvudo, yra Kaulų kelyje. Vieną kariuomenę duok man, o kitą — Naimai. Tegul ji traukia Karališkuoju keliu, o aš išjudinsiu kariauti galinčius lordus iš jų pilių ir įkalbėsiu juos žygiuoti į Senmiestį.

— O kaip ketini užimti Senmiestį?

— Pakaks jį apsiausti. Haitauerių turtai…

— Trokšti aukso?

— Ne, kraujo.

— Lordas Taivinas atsiųs mums Kalno galvą.

— O kas mums atsiųs lordo Taivino galvą? Kalnas visuomet buvo jo pastumdėlis.

Princas mostelėjo į baseinėlius.

— Obara, gal tau patiktų pažvelgti į vaikus…

— Nepatiktų. Man labiau patiktų suvaryti ietį lordui Taivinui į pilvą. Kol trauksiu lauk jo žarnas ir ieškosiu aukso, priversiu jį dainuoti „Kastamero lietų“.

— Pažvelk į vaikusy — pakartojo princas. — Aš tau įsakau.

Keli vyresni vaikai kniūbsti gulėjo ant glotnaus rožinio marmuro degindamiesi saulėje. Kiti taškėsi netoliese tyvuliuojančioje jūroje. Trys iš jų statė smėlio pilį su didžiule smaile, panašią į Ieties bokštą Senuosiuose rūmuose. Dvi dešimtys, o gal ir daugiau vaikų buvo susirinkę dideliame baseine pasižiūrėti kovų: mažesnieji vaikai sėdėjo ant pečių didesniems, brendantiems iki juosmens, ir stengėsi nustumti vieni kitus į vandenį. Kaskart, kai pora jų nukrisdavo, tą pūkštelėjimą lydėdavo klegesys ir juokas. Jie matė, kaip įdegusi mergaitė nustūmė šviesiaplaukį berniuką, sėdėjusį savo broliui ant pečių, ir šis kniūbsčias krito į baseiną.

— Kadaise šį žaidimą žaidė ir tavo tėvas, o dar anksčiau — ir aš, — tarė princas. — Mudu skyrė dešimt metų, tad, kai jis paaugęs atėjo į baseinėlį žaisti, aš jau nebežaidžiau, bet lankydamas motiną visada žiūrėdavau į jį žaidžiantį. Jau vaikystėje jis buvo smarkus berniukas. Mitrus kaip vandens gyvatė. Dažnai matydavau jį nustumiant už save gerokai didesnius vaikus. Išvykdamas į Karaliaus Uostą, jis priminė man tuos laikus. Ir prisiekė, kad dar kartą įsibridęs ten pažais, kitaip niekada nebūčiau jo išleidęs.

— Nebūtum jo išleidęs ? — nusijuokė Obara. — Tarsi būtum galėjęs jį sulaikyti. Raudonoji Dorno Angis eidavo kur panorėjęs.

— Tikra tiesa. Gaila, bet negaliu rasti tau paguodos žodžių…

— Atėjau pas tave ne paguodos , — neslėpdama paniekos tarė ji. — Kai tėvas atjojo manęs pasiimti, mano motina nenorėjo, kad išeičiau. „Ji mergaitė, — pasakė motina, — ir nemanau, kad tavo. Turėjau ir daugybę kitų vyrų.“ Jis įbedė ietį man po kojomis, atgalia ranka trenkė motinai per veidą ir ji pravirko. „Ar mergaitė, ar berniukas, mes visi kaunamės, — tarė jis, — tačiau dievai mums leidžia rinktis ginklus.“ Jis parodė ietį, paskui — motinos ašaras ir aš paėmiau ietį. „Sakiau, kad ji mano duktė“, — pareiškė tėvas ir pasiėmė mane. Per metus motina nusigėrė ir mirė. Girdėjau pasakojant, kad mirdama ji verkė. — Obara priėjo arčiau prie princo krėslo su ratais. — Leisk man pasinaudoti ietimi, daugiau nieko neprašau.

— Daug prašai, Obara. Turiu per naktį pagalvoti.