— Neabejoju.
— Taip pat, mano prince, gali neabejoti, kad aš ir mano seserys savo keršto septyniolikai metų neatidėliosime.
Ji pentinais paragino kumelę, šovė į priekį ir nušuoliavo į Saulės Ietį lydima vėl ją prisivijusių ietininkų.
Princas atsirėmė į pagalves ir užsimerkė, bet Hota žinojo, kad nemiega. Jam skauda . Hota pagalvojo, gal pakviesti prie neštuvų meisterį Kaleotą, tačiau, jei princui Doranui būtų jo reikėję, pats būtų senį pasikvietęs.
Po pietų šešėliai ėmė ryškėti ir ilgėti, o kai jie tolumoje, rytuose, pamatė Saulės Ieties bokštus, saulė jau buvo raudona ir atrodė išpurtusi. Pirmiausia pasirodė laibas Ieties bokštas, pusantro šimto pėdų aukščio, viršuje papuoštas plienine paauksuota ietimi, kuri pridėjo šiam statiniui dar trisdešimt pėdų; paskui iškilo galingas Saulės bokštas su aukso ir švinuoto stiklo kupolu; paskiausiai jie išvydo pilkšvai rusvą Smėlio Laivą, atrodantį nelyginant milžiniškas į krantą išmestas ir suakmenėjęs dromonas.
Saulės Ietį ir Vandenų Sodus skyrė vos trys lygos kelio pajūriu, tačiau tai buvo tarsi du skirtingi pasauliai. Vandenų Soduose saulėje nuogi išdykavo vaikai, grįstuose kiemuose skambėjo muzika, ore tvyrojo aštrus citrinų ir raudonųjų apelsinų kvapas. Saulės Ietyje oras trenkė dulkėmis, prakaitu ir dūmais, o vakarais iki vėlumos netilo žmonių klegesys. Kitaip nei Vandenų Sodai, kur takai buvo grįsti rožiniu marmuru, Saulės Ietis buvo pastatyta iš dumblo ir šiaudų ir viskas čia buvo ruda arba pilkšvai ruda. Senoji Martelių giminės tvirtovė stovėjo ryčiausioje akmenų ir smėlio iškyšoje, iš trijų pusių apsuptoje jūros. Vakarinėje pusėje, aukštų ir tvirtų Saulės Ieties pilies sienų šešėlyje, tarsi moliuskai, prikibę prie galeros dugno, glaudėsi iš dumblo plytų sumūrytos krautuvėlės ir belangės lūšnelės. Dar toliau į vakarus įsikūrė arklidės ir užeigos, vyno rūsiai ir malonumų namai, — dauguma jų turėjo visas keturias sienas, bet dar daugiau buvo lūšnų, prisišliejusių prie tų sienų. Ir taip toliau , ir taip toliau , ir taip toliau , kaip pasakytų barzdotieji žyniai . Palyginti su Tirošiu, Myru arba Didžiuoju Norvosu, šis šešėlių miestas tebuvo miestelis, ir vis dėlto panašiausias į tikrą miestą iš visų dorniečių gyvenamų vietovių.
Ledi Naima miestą pasiekė keliomis valandomis anksčiau ir, žinoma, įspėjo sargybinius, kad jie atvyksta. Priartėję Trigubus vartus jie rado atidarytus. Tik šie, vieni už kitų dunksantys vartai leido atvykėliams praeiti po visomis trimis vingiuotomis sienomis ir patekti tiesiai į Senuosius rūmus nedarant lanksto ir nepėdinant kelių mylių siauromis gatvelėmis, slaptais kiemais ir per triukšmingus turgus.
Vos tolumoje pasirodė Ieties bokštas, princas Doranas užsitraukė neštuvų užuolaidas, bet šiems slenkant pro šalį prasčiokai vis tiek laidė gerkles. Smėlio Gyvatės ne juokais juos įaudrino , nerimaudamas pagalvojo kapitonas. Perėję išorinį purviną pusmėnulio formos kiemą, jie įžengė pro antrus vartus. Už jų vėjas atsidavė degutu, sūriu vandeniu ir pūvančiais dumbliais, o minia kas žingsnis vis tirštėjo.
— Kelių princui Doranui! — sududeno Erėjas Hota ilgojo kirvio koto galu dunkstelėdamas į plytas. — Kelių Domo princui!
— Princas miręs! — jam už nugaros spigiai riktelėjo moteris.
— Čiupkime ietis! — iš balkono sušuko vyras.
— Doranai! — atsklido ir kilmingo vyro balsas. — Čiupkime ietis!
Hota liovėsi žvilgsniu ieškojęs rėksnių; minia buvo didžiulė ir trečdalis jos šūkavo: „Čiupkime ietis! Atkeršykime už Ang Kai jie pasiekė trečius vartus, sargybiniams teko stumti žmones į šalį ir atlaisvinti kelią neštuvams, o minia į juos mėtė vaisius. Apdriskęs berniukas pralėkė pro ietininkus su papuvusiu granatu rankoje, bet, pamatęs savo kelyje Erėją Hotą su paruoštu darbui ilguoju kirviu, išmetė vaisių jo nesviedęs ir paskubomis pasitraukė. Kiti, toliau stovintys žmonės, mėtė paprastas ir žaliąsias citrinas, apelsinus ir šūkavo: „Karas! Karas! Čiupkime ietisV Vienam iš sargybinių citrina pataikė į akį, o atsitrenkęs kapitonui į koją ištiško apelsinas.
Iš neštuvų nepasigirdo jokio atsako. Doranas Martelis liko pasislėpęs už savo šilko sienų tol, kol jie visi pradingo už storesnių pilies sienų, o jiems už nugarų, dardėdami ir girgždėdami, nusileido pakeliamieji vartai. Riksmai palengva nutilo. Išoriniame kieme laukė Ariana, norinti pasisveikinti su tėvu, o kartu su ja — ir kone pusė dvariškių: senas aklas senešalas Rikasas, seras Manfris Martelis, pilies valdytojas, jaunasis meisteris Mailsas pilkais drabužiais ir švelnia kaip šilkas, iškvėpinta barzda ir keturios dešimtys Dorno riterių, apsivilkę besiplaikstančius, lininius, kone pusšimčio atspalvių rūbus. Mažoji Mirsela Barateon stovėjo kartu su savo septone ir seru Ariu iš karaliaus sargybos, apsivilkusiu baltu emaliu padengtus žvyninius šarvus ir alpėj ančių iš karščio.
Apsiavusi gyvatės odos iki šlaunų suvarstytus sandalus, princesė Ariana priėjo prie neštuvų. Jos plaukai buvo panašūs į garbanotus, juodus kaip derva, strėnas siekiančius karčius, o galvą ties kakta ji buvo apsirišusi juosta iš varinių saulių. Ji vis dar tokia mažutė , dingtelėjo kapitonui. Smėlio Gyvatės buvo aukštos merginos, o Ariana atsigimė į motiną, kuri buvo vos penkių pėdų ir dviejų colių ūgio. Tačiau po brangakmeniais nusagstyta juosta ir duksliais, vėjyje besiplaikstančiais skaisčiai raudono šilko ir geltono ploniausio aksomo sluoksniais jos kūnas buvo moteriškas, putlus ir gundančių formų.
— Tėve, — užuolaidoms prasiskleidus tarė ji, — Saulės Ietis džiaugiasi, kad sugrįžai.
— Taip, girdėjau tą džiūgavimą. — Princas liūdnai šyptelėjo ir paraudusia, sutinusia plaštaka švelniai suėmė dukters skruostą. — Gražiai atrodai. Kapitone, būk geras, padėk man išlipti.
Hota įsikišo ilgąjį kirvį į kilpą ant nugaros ir paėmė princą ant rankų — kuo švelniausiai, kad nesukrėstų ištinusių sąnarių. Ir vis tiek Doranas Martelis vos neaiktelėjo iš skausmo.
— Liepiau virėjams šiandien vakare suruošti puotą, — pasakė Ariana, — ir kad joje būtų patiekti visi tavo mėgstamiausi valgiai.
— Bijau, kad negalėsiu jų deramai įvertinti. — Princas neskubėdamas apsižvalgė po kiemą. — Nematau Tajenės.
— Ji maldauja, kad pasikalbėtum su ja akis į akį. Nusiunčiau ją į sosto menę, kad lauktų tavęs ten.
Princas atsiduso.
— Puiku. Kapitone… Kuo greičiau sutvarkysiu šį reikalą, tuo greičiau galėsiu pailsėti.
Hota užnešė jį akmeniniais Saulės bokšto laiptais į didelę apvalią menę po kupolu, į kurią pro storus margaspalvio stiklo langus įkypai krito paskutiniai popiečio saulės spinduliai, margindami balsvo marmuro grindis pusšimčio atspalvių deimantais. Ten jų laukė trečia Smėlio Gyvatė.
Sukryžiavusi kojas ir vilkėdama prigludusį melsvą plono aksomo drabužį Myro nėriniais puoštomis rankovėmis, su kuriuo atrodė nekalta kaip pati Mergelė, Tajenė sėdėjo ant pagalvės šalia pakylos, kur stovėjo aukštieji krėslai, bet jiems įžengus atsistojo. Vienoje rankoje ji laikė rankdarbį, kurį siuvinėjo, kitoje — porą auksinių adatų. Jos plaukai taip pat buvo aukso spalvos, o akys atrodė tarsi gilūs žydri duburiai, ir vis dėlto… kapitonui jos kažkodėl priminė jos tėvo akis, nors, tiesa, Oberino akys buvo juodos kaip naktis. Visos princo Oberino dukterys turi Angies akis , staiga suprato Hota. Ir visai nesvarbu , kokios jos spalvos.
Читать дальше