George Martin - Varnų puota

— Ir taip jau per ilgai galvojai.

— Gal tu ir teisi. Atsiųsiu tau žinią į Saulės Ietį.

— Tik jei ta žinia bus karas.

Apsisukusi ant kulno Obara nužingsniavo tokia pat įniršusi, kaip ir atėjo. Ji grįžo į arklides, sėdo ant pailsėjusio eržilo ir vėl galvotrūkčiais nušuoliavo keliu.

Meisteris Kaleotas stovėjo kur stovėjęs.

— Mano prince… — prabilo storulis. — Ar tau skauda kojas?

Princas blankiai šyptelėjo.

— O ar saulė karšta?

— Gal atnešti vaistų nuo skausmo?

— Ne. Turiu išlaikyti blaivų protą.

Meisteris padvejojo.

— Mano prince, ar… išmintinga leisti ledi Obarai grįžti į Saulės Ietį? Ji tikrai įaudrins paprastus žmones. Jie labai mylėjo tavo brolį.

— Mes visi jį mylėjome. — Jis pirštais suspaudė sau smilkinius. — Ne. Tu teisus. Man taip pat reikia grįžti į Saulės Ietį.

Storulis meisteris vėl sudvejojo.

— Ar tai protinga?

— Neprotinga, tačiau būtina. Geriau pasiųsk raitelį pas Rikasą, kad lieptų jam atidaryti mano menes Saulės bokšte. Ir pranešk mano dukteriai Arianai, kad rytoj ten būsiu.

Mano mažajai princesei. Kapitonas jos labai ilgėjosi.

— Tave matys daug žmonių, — įspėjo meisteris.

Kapitonas užuominą suprato. Prieš dvejus metus, kai jie paliko Saulės Ietį ieškodami ramybės ir vienumos Vandenų Soduose, princo Dorano podagra dar taip labai nekamavo. Tada jis dar vaikščiojo, nors ir lėtai, ramsčiuodamasis lazda ir raukydamasis nuo kiekvieno žingsnio. Princas nenorėjo, kad priešai sužinotų, koks jis silpnas, o Senuosiuose rūmuose ir mieste buvo pilna pašalinių akių. Jam reikės skristi , kad atsidurtų Saulės bokšte.

— Mane ir turi matyti. Kažkam juk reikia sutaikyti žmones. Domui reikia priminti, kad jis tebeturi princą. — Jis liūdnai šyptelėjo. — Nesvarbu, kad jis senas ir kamuojamas podagros.

— Jei grįši į Saulės Ietį, turėsi išklausyti princesės Mirselos, — priminė jam Kaleotas. — Drauge su ja bus ir jos baltasis riteris… O juk žinai , kad jis siuntinėja laiškus savo karalienei.

— Žinau.

Baltasis riteris. Kapitonas suraukė antakius. Seras Aris atvyko į Dorną rūpintis savo princese, kaip kadaise Erėjas Hota atkeliavo rūpintis savąja. Net jųdviejų vardai skambėjo panašiai: Aris ir Erėjas. Bet šiaip jie buvo visiškai skirtingi. Kapitonas paliko Norvosą ir jo barzdotus žynius, o seras Aris Oukhartas tebetarnavo Geležiniam sostui. Hotai būdavo truputį liūdna, kai, princo pasiųstas į Saulės Ietį, pamatydavo tą vyrą ilgu sniego baltumo apsiaustu. Vieną dieną jis suvokė, kad jiedu susikaus; kai tai įvyks, Oukhartas žus — kapitonas ilguoju kirviu suknežins jam kaukolę. Glostydamas glotnų, iš šermukšnio padarytą kirvio kotą, jis svarstė, ar ta diena artėja.

— Jau pavakarys, — pasakė princas. — Palauksime rytojaus. Pasirūpink, kad vos išaušus mano neštuvai būtų paruošti.

— Kaip įsakysi. — Kaleotas linktelėjo pliką galvą. Kapitonas pasitraukė, leido jam praeiti ir palaukė, kol nutils meisterio žingsniai.

— Kapitone… — tyliai kreipėsi princas į savo sargybinį.

Viena ranka tvirtai laikydamas ilgąjį kirvį, Hota žengė į priekį. Jis delnu lietė šermukšnį, lygų kaip moters oda. Priėjęs prie krėslo su ratais, jis dunkstelėjo koto galu į grindis taip pranešdamas, kad čia stovi, bet princas matė vien vaikus.

— Ar turi brolių, kapitone? — paklausė jis. — Ar turėjai jų Norvose, kai buvai mažas? O seserų?

— Turėjau ir brolių, ir seserų, — atsakė Hota. — Du brolius ir tris seseris. Buvau jauniausias vaikas.

Jauniausias ir nelaukiamas. Dar viena burna , kurią, reikėjo maitinti , tvirtas berniukas , per daug valgantis ir greitai išaugantis drabužius. Nieko keista, kad šeima pardavė jį barzdotiems žyniams.

— Aš buvau vyriausias, — prisiminė princas, — o gyvenu ilgiausiai ir dabar likau vienas. Morsas ir Olivaras mirė dar būdami kūdikiai ir aš praradau viltį turėti brolių. Man sulaukus devynerių ir tarnaujant Sūriajame Krante ginklanešiu, gimė Eliją. Atskrido varnas ir atnešė žinią, kad mano motina atgulė į lovą mėnesiu anksčiau; buvau tiek suaugęs, kad suprasčiau, jog tas kūdikis negyvens. Net kai lordas Gargeilenas pasakė, kad turiu seserį, patikinau jį, jog netrukus ji mirs. Bet Motina mergaitės pasigailėjo ir ji išgyveno. O po metų klykdamas ir spardydamasis pasaulį išvydo Oberinas. Kai jie žaisdavo tuose baseinėliuose, aš jau buvau suaugęs vyras. Ir vis dėlto aš čia tebesėdžiu, o jie jau mirę.

Erėjas Hota nesumojo, ką atsakyti. Jis buvo tik sargybos kapitonas, jam net ir po tokios daugybės metų tebebuvo svetimas ir šis kraštas, ir septynveidis dievas. Tarnauk. Paklusk. Gink. Šiuos priesaikos žodžius jis ištarė būdamas šešiolikos, tą dieną, kai „susituokė“ su savo kirviu. „Paprasti žodžiai paprastiems žmonėms“, — pasakė barzdotieji žyniai. Patarinėti gėdintiems princams jo niekas nemokė.

Hota vis dar galvojo, ką atsakyti, tik staiga vos per pėdą nuo tos vietos, kur sėdėjo princas, nukrito ir dunkstelėjęs į grindis ištiško dar vienas apelsinas. Išgirdęs tą garsą Doranas susiraukė, tarsi krentantis vaisius būtų jį užgavęs.

— Pakaks, — atsiduso jis, — pakaks. Palik mane vieną, Erėjau. Leisk dar kelias valandas pasižiūrėti į žaidžiančius vaikus.

Saulei nusileidus oras atvėso ir vaikai grįžo į vidų tikėdamiesi gauti vakarienės, bet princas liko po apelsinmedžiais žvelgdamas į nurimusius baseinėlius ir už jų plytinčią jūrą. Tarnas atnešė jam dubenį raudonųjų alyvuogių, neraugintos duonos, sūrio ir avinžirnių košės. Princas truputį užkando, išgėrė taurę saldaus, tamsaus ir stipraus vyno, kurį taip mėgo. Kai taurė ištuštėjo, prisipylė ją vėl. Kartais jis miegodavo savo krėsle net kelias valandas po vidurnakčio. Tik tuomet kapitonas nustumdavo krėslą ant ratų mėnesienos apšviesta galerija, pro kolonas su kaneliūromis ir dailias arkas į kambarį prie jūros, kuriame stovėjo didžiulė lova, užtiesta šiugždančia vėsia linine patalyne. Kapitono pajudintas princas sudejavo, bet dievai buvo geri ir jis nepabudo.

Kambarėlis, kuriame nakvodavo kapitonas, buvo šalia princo miegamojo. Hota atsisėdo ant siauros lovos, pasiėmė iš nišos galąstuvą, vaškuotę ir ėmėsi darbo. „Žiūrėk, kad kirvis būtų aštrus“, — prisakė jam barzdotieji žyniai tą dieną, kai įspaudė įdagą. Ir jis visada tuo rūpinosi.

Galąsdamas kirvį, Hota galvojo apie Norvosą, apie aukštutinę jo dalį ant kalvos ir žemutinę — prie upės. Jis vis dar prisiminė trijų varpų skambesį: duslų Numo skambėjimą, virpinantį kūną iki pat kaulų, išdidų ir stiprų Naro gausmą ir meilų sidabrišką Naelio juoką. Vėl prisiminė žiemos pyrago skonį burnoje, su imbieru, pušų sėklomis ir vyšnių gabalėliais, ir prie jo geriamą našą — raugintą ožkų pieną, patiekiamą geležiniame puodelyje ir pagardintą medumi. Jis matė motiną, dėvinčią apsiaustą su voverės kailio apykakle, kurį apsivilkdavo tik kartą per metus, — kai jie eidavo pasižiūrėti Nuodėmingųjų laiptų papėdėje šokančių lokių. Be to, Hota užuodė svylančių plaukų smarvę, pasklidusią, kai barzdotasis žynys į patį jo krūtinės vidurį prie odos prispaudė nuodėgulį. Skausmas buvo toks baisus, jog, rodės, sustos širdis, bet Erėjas Hota nė nekrūptelėjo. Kirvio penties formos įdagas daugiau niekada neapaugo plaukais.

Tik tuomet, kai abeji kirvio ašmenys buvo aštrūs kaip skustuvai, kapitonas pasiguldė savo iš šermukšnio ir geležies padarytą žmoną į lovą. Nusižiovavęs, jis nusivilko nešvarius drabužius, švystelėjo juos ant grindų ir išsitiesė ant šiaudų prikimšto čiužinio. Prisiminus įdagą šis ėmė niežtėti, tad prieš užsimerkdamas Hota dar turėjo pasikasyti. Reikėjo surinkti nukritusius apelsinus , tarė sau jis, bet netrukus užmigo ir susapnavo saldų apelsinų pyragą ir lipnias raudonas sultis, kuriomis buvo sutepti jo pirštai.