George Martin: Varnų puota

Vėliau „Auksinė audra“ nuskendo prie Gražiosios salos per pirmąjį Beilono sukilimą, mat, Staniui Barateonui įviliojus Viktarioną į pasalą ir sutriuškinus jo Geležinį laivyną, į „Auksinę audrą“ rėžėsi gerokai didesnė karo galera „Siausmas“ ir perskėlė ją pusiau. Tačiau dievas dar nebuvo iki galo atsiskaitęs su Eironu, todėl išplukdė jį į krantą. Eironą paėmė į nelaisvę žvejai, sukaustytą grandinėmis nuvedė į Lanisportą ir iki karo pabaigos jis leido laiką Kasterlių Uolos požemiuose įrodinėdamas, kad krakenai gali čiurkšti toliau ir ilgiau nei liūtai, šernai ar viščiukai.

Tas žmogus mirė. Eironas nuskendo ir atgimė iš jūros kaip dievo pranašas. Joks mirtingasis negalėjo jo įbauginti, o juo labiau tamsa… arba prisiminimai, tie sielos kaulai. Atidaromų durų , surūdijusių geležinių vyrių girgždėjimas. Vėl atėjo Euronas. Tai nieko baisaus. Jis buvo dievo mylimas Šlapiagalvis žynys.

— Ar kils karas? — saulei nutvieskus kalvas paklausė Greidonas Gudbrolis. — Ar brolis stos prieš brolį?

— Jei Nuskendęs Dievas to panorės. Bedievis vyras negali sėdėti Jūros akmens soste.

Varnaakis, be abejo , kovos. Ir jokia moteris negali jo įveikti, net Aša; moterys gimusios kariauti savo karus gimdyvės lovoje. O Teonas, jei dar gyvas, visiškas nevykėlis, neryžtingas ir vengiantis atsakomybės. Tiesa, Vinterfele jis parodė, ko yra vertas, bet Varnaakis — tai ne luošys berniukas. Eurono laivo deniai buvo nudažyti raudonai, kad geriau paslėptų į lentas įsigėrusį kraują. Viktarionas. Karaliumi turi tapti Viktarionas, kitaip audra mus visus pražudys.

Greidonas paliko jį saulei patekėjus ir nuskubėjo žinios apie Beilono mirtį pranešti savo pusbroliams į jų bokštus Daundelvinge, Smailiajame Varno bokšte ir prie Lavonų ežero. Toliau Eironas jojo vienas, kilo į kalvas ir leidosi į slėnius akmenuotu lauko keliu, kuris, artėdamas prie jūros, platėjo ir atrodė dažniau naudojamas. Kiekviename kaime ir kiekviename, kad ir menkiausio lordo, pilies kieme Eironas sustodavo pamokslauti. „Gimėme iš jūros ir į jūrą grįšime, — skelbė jis žmonėms. Jo balsas priminė vandenyno šniokštimą ir dundėjo kaip šėlstančios bangos. — Užsirūstinęs Audros dievas išplėšė Beiloną iš pilies ir trenkė į uolas, dabar jis puotauja jūros dugne, Nuskendusio Dievo vandenų menėse. — Jis iškėlė rankas. — Beilonas mirei Karalius mirė! Bet karalius grįš! Nes, kas miręs, niekada nemiršta, bet vėl prisikelia tvirtesnis ir stipresnis! Karalius prisikels!“

Kai kurie, jo pasiklausę, metė kauptukus bei kirtiklius ir nusekė iš paskos, tad, Eironui išgirdus lūžtančias bangas, paskui jo žirgą ėjo gera dešimtis vyrų, sujaudintų dievo žodžių ir trokštančių nuskęsti.

Pebltone buvo įsikūrę keli tūkstančiai žvejų, kurių lūšnelės glaudėsi prie stačiakampės tvirtovės su bokštais kampuose. Eirono čia laukė keturios dešimtys jo skendusių vyrų, apsistojusių pilko smėlio pakrantėje ir ieškančių užuovėjos ruonenų palapinėse, pastatytose iš krantan išmestų medžių. Jų delnai buvo šiurkštūs nuo jūros vandens, rankos randuotos nuo tinklų bei virvių, sudiržusios nuo irklų, kirtiklių ir kirvių, bet dabar tos rankos laikė iš krantan išplukdytų medžių išskaptuotus vėzdus, kietus kaip geležis, nes dievas apginklavo juos savo ginklais, laikomais jūros dugne.

Prie pat linijos, kurią per potvynį pasiekdavo vanduo, jie pastatė palapinę ir žyniui. Nuskandinęs naujuosius savo sekėjus, jis dėkingas į ją įrepečkojo. Mano dieve , meldėsi Eironas, prabilk man bangų šniokštimu ir pasakyk, ką darytu Kapitonai ir karaliai laukia tavo žodžio. Kas turi būti karalius ir užimti Beilono vietą? Giedok man milžinų kalba, kad sužinočiau jo vardą. Pasakyk man, o jūrų Valdove, kas turi jėgų sutramdyti Paike siaučiančiai audrai.

Nors kelionė į Hamerhorną jį labai išvargino, Eironas Šlapiagalvis nerado sau vietos iš jūros išmestų medžių pastatytoje užuovėjoje su juodų jūros žolių stogu. Uždengę mėnulį ir žvaigždes, dangumi plaukė debesys, o jūroje viešpatavo tokia pat tamsa kaip ir jo sieloje. Beilonas buvo pasirinkęs Ašą, savo kūną ir kraują, bet moteris negali valdyti geležinių. Sostas turi atitekti Viktarionui. Iš Kvelono Greidžojaus sėklos gimė devyni sūnūs, ir Viktarionas buvo iš jų stipriausias, vyras iš stuomens ir iš liemens, narsus ir pareigingas. Štai čia ir slypi pavojus. Jaunesnis brolis privalo paklusti vyresniam, o Viktarionas nebuvo iš tų, kurie laužytų šią tradiciją. Tačiau Eurono jis nemyli. Bent jau nuo tos dienos, kai mirė ta moteris.

Lauke, per savo skendusių vyrų knarkimą ir vėjo ūžavimą, Eironas girdėjo bangų mūšą, tarsi dievo kūjis būtų šaukęs jį į kovą. Eironas išslinko iš menkos savo užuoglaudos ir žengė į nakties vėsą. Jis stovėjo nuogas, išblyškęs, liesas ir aukštas; nuogas jis įbrido į juodą sūrią jūrą. Vanduo buvo šaltas kaip ledas, bet nuo savo dievo glamonių jis nevirpėjo. Eironui į krūtinę tėškė banga ir jis susverdėjo. Kita banga lūžo atsimušusi jam į galvą. Jis jautė vandens sūrumą ant lūpų ir aplink esant dievą, o jam ausyse skambėjo didinga jo giesmė. Iš Kvelono Greidžojaus sėklos gimė devyni sūnūs ir aš buvau mažiausias iš jų, silpniausias ir bailus kaip mergaitė. Bet jau nesu. Tas žmogus nuskendo ir dievas suteikė man stiprybės. Aplink Eironą tyvuliavo šalta sūri jūra, vanduo apglėbė jį ir per silpną jo kūną persismelkė iki pat kaulų.

Kaulai , dingtelėjo jam. Sielos kaulai. Beilono ir Urio kaulai. Tiesa glūdi mūsų kauluose , nes kūnas pūva, o kaulai lieka. Ir ant Nagos kalvos , kur ilsisi karaliaus Grėjaus rūmų kaulai…

Nusikamavęs, išblyškęs ir drebantis, Eironas Šlapiagalvis šiaip taip išbrido į krantą gerokai išmintingesnis, nei brisdamas į jūrą. Mat savo kauluose rado atsakymą ir dabar jam buvo visiškai aišku, ką daryti. Naktis buvo tokia šalta, kad nuo jo, grįžtančio į savo užuovėją, rodos, kilo garas, bet širdyje liepsnojo ugnis, pagaliau jis lengvai užmigo ir miego nebetrikdė geležinių vyrių girgždesys.

Kai Eironas nubudo, diena buvo giedra ir vėjuota. Pusryčiams jis pavalgė moliuskų nuoviro su jūros dumbliais, išvirto ant laužo, sukrauto iš krantan išplukdytų sausuolių. Vos jam baigus valgyti, nuo savo bokšto jo ieškoti nusileido Merlinas, lydimas kelių sargybinių.

— Karalius mirė, — pasakė jam Šlapiagalvis.

— Žinau. Sulaukiau paukščio. O dabar — dar vieno. — Merlinas buvo plikas stambus ir gerokai aptukęs vyras, tituluojantis save „lordu“, kaip įprasta žaliuosiuose kraštuose, apsirengęs kailiais ir aksomais. — Vienas varnas kviečia mane į Paiką, kitas — į Dešimtį Bokštų. Jūs, krakenai, turite per daug čiuptuvų ir tampote žmogų — nors persiplėšk. Ką pasakysi, žyny? Kur man siųsti savo ilglaivius?

Eironas suraukė antakius.

— Sakai, į Dešimtį Bokštų? Koks krakenas tave ten kviečia?

Dešimtis Bokštų buvo Hario lordo rezidencija.

— Princesė Aša. Ji išplaukė namo. Skaitytojas siunčia varnus ir visus jos draugus kviečiasi į Harlą. Jis sako, kad Beilonas norėjo, jog Jūros akmens sostą užimtų Aša.

— Kas užims Jūros akmens sostą, nuspręs Nuskendęs Dievas, — tarė žynys. — Klaupkis, kad galėčiau tave palaiminti. — Lordas Merlinas atsiklaupė, o Eironas ištraukė savo odmaišio kaištį ir šliūkštelėjo ant pliko jo viršugalvio jūros vandens. — Viešpatie Dieve, kuris už mus nuskendai, leisk savo tarnui, Merlinui, vėl atgimti iš jūros. Palaimink jį druska, palaimink jį akmeniu, palaimink jį plienu. — Tukliais Merlino skruostais žliaugė vanduo, gėrėsi į barzdą ir lapės kailio mantiją. — Kas miręs, niekada nemiršta, — baigė savo litaniją Eironas, — bet prisikelia tvirtesnis ir stipresnis. — Bet, kai Merlinas atsistojo, Eironas jam pasakė: — Pasilik ir klausykis, kad galėtum skleisti dievo žodį.