George Martin - Varnų puota

Prašvitus paaiškėjo, kad sniego pridrėbta iki kulkšnių, o dievų giraitėje — dar daugiau, ypač ten, kur prie medžių kamienų buvo suneštos pusnys. Pasidavę šiems šaltiems ir baltiems kerams, ginklanešiai, arklininkai ir kilmingi pažai vėl pasijuto esantys vaikai ir kiemeliuose bei ant gynybinių sienų užvirė mūšis sniego gniūžtėmis. Džeimis girdėjo juos juokiantis. Ne taip seniai jis ir pats būtų spaudęs gniūžtes ir laidęs jas į pro šalį krypuojantį Tirioną arba grūdęs Sersėjai už suknios apykaklės. Bet… kad suspaustum gerą gniūžtę, reikia abiejų rankų.

Kažkas pasibeldė į Džeimio kambario duris.

— Pažiūrėk, kas ten, Pekai.

Atėjo senasis Riverano meisteris, suvytusioje rankoje laikydamas gautą žinią. Vimanas atrodė išbalęs kaip balčiausia drobė.

— Žinau, — tarė Džeimis, — atskrido baltas varnas iš Citadelės. Prasidėjo žiema.

— Ne, milorde. Sulaukėme paukščio iš Karaliaus Uosto. Leidau sau… Nežinojau… — Ir jis padavė laišką.

Džeimis perskaitė jį sėdėdamas prie lango, apšviestas šalto ir sniegingo ryto šviesos. Kiburno kalba buvo glausta ir dalykiška. Sersėjos žinia — karštligiška ir jausminga: „Nedelsdamas grįžk. Padėk man. Gelbėk mane. Dabar man tavęs reikia kaip niekad. Myliu tave. Myliu tave. Myliu tave. Nedelsdamas grįžk“

Vimanas stoviniavo prie durų ir laukė, be to, Džeimis jautė, kad ir Pekas nenuleidžia nuo jo akių.

— Ar milordas malonės atsakyti? — nutraukė užsitęsusią tylą meisteris.

Ant laiško nukrito snaigė. Jai tirpstant rašalas išskydo. Džeimis susuko pergamentą į ritinėlį taip standžiai, kaip viena ranka įstengė, ir padavė jį Pekui.

— Ne, — atsakė. — Įmesk jį į ugnį.

Paskutinis kelionės tarpsnis buvo pavojingiausias. Kaip tirošiai juos ir įspėjo, Redvaino sąsiauryje knibždėte knibždėjo greitųjų karo laivų. Didžiajai Arboro flotilės daliai išplaukus į kitą Vesteroso kraštą, geležiniai apsiautė Rajamsportą, užėmė Vyno miestą ir Jūrų Žvaigždės uostą ir naudojosi jais kaip forpostais, iš kurių puldinėjo į Senmiestį plaukiančius prekybinius laivus.

Tris kartus greitieji ilglaiviai buvo pastebėti ir iš varno lizdo. Bet du iš jų buvo gerokai atsilikę, tad „Cinamono vėjas“ nesunkiai nuo jų paspruko. Trečias pasirodė prieš saulėlydį ir ketino juos atkirsti nuo Šnabždesių sąsiaurio. Kai jie pamatė kylant bei leidžiantis irklus ir iki putų plakant vario spalvos jūros vandenis, Kodža Mo į laivo bokštelius nusiuntė savo šaulius, ginkluotus auksamedžio didlankiais, iš kurių paleistos strėlės lėkė toliau ir taikliau, nei paleistos iš dornietiško kukmedžio lankų. Ji palaukė, kol ilglaivis priartėjo per du šimtus jardų, o tada įsakė šaudyti. Šernas iššovė drauge su jais ir šį kartą, — bent jau jam taip atrodė, — jo strėlė pasiekė laivą. Pakako vienos salvės. Ilglaivis pasuko į pietus ieškoti romesnio grobio.

Jiems įplaukus į Šnabždesių sąsiaurį, jūrą ir dangų jau gaubė vis tirštėjančios sutemos. Džilė stovėjo laivo pirmagalyje laikydama kūdikį ir stebeilydamasi į pilį, stūksančią ant uolų.

— Trys Bokštai, — pasakė jai Šernas, — Kosteinų giminės rezidencija.

Vakaro danguje spindinčių žvaigždžių fone ir virpančiais, pro langus matomais deglų žiburiais pilis atrodė didingai, bet Šernui buvo liūdna į ją žiūrėti. Mat jų kelionė beveik baigėsi.

— Ji labai aukšta, — tarė Džilė.

— Palauk, kol pamatysi Haitauerio pilį.

Dalos kūdikis ėmė verkti. Džilė praskleidė tuniką ir padavė berniukui krūtį. Žindydama ji šypsojosi ir glostė švelnius kaip pūkas, rudus kūdikio plaukus. Ilgainiui šį vaiką ji mylės taip paty kaip ir tą, kurį paliko prie Sienos , suprato Šernas. Jis vylėsi, jog dievai bus palankūs abiem berniukams.

Geležiniai prasmuko net į nuo jūros vėjų apsaugotus Šnabždesių sąsiaurio vandenis. Kitą rytą, vėl leidęsis į kelionę ir plaukdamas į Senmiestį, „Cinamono vėjo“ korpusas ėmė trankytis į lavonus, dreifuojančius pasroviui jūros link. Kai kurie jų plukdė pulką maitlesių varnų, kurie, garsiu krankimu reikšdami nepasitenkinimą, pakildavo į orą kaskart, kai burlaivio pirmagalys dunkstelėdavo į juokingai išpampusius jų sielius. Pakrantėse buvo matyti sudeginti javų laukai ir pelenais paleisti kaimai, o seklumos ir smėlio salelės buvo nusėtos laivų lūženų. Dauguma jų buvo prekybiniai ir žvejų laiveliai, bet jie matė ir apleistų ilglaivių ir net dviejų didelių dromonų nuolaužas. Vienas buvo sudegęs iki pat vaterlinijos, o kito dromono korpuso šone žiojėjo tarano pramušta skylė.

— Čia jūrų mūšis, — pasakė Ksondas. — Neseniai.

— Kas galėtų būti toks kvailas ir plėšikauti taip arti Senmiesčio?

Ksondas parodė seklumose įstrigusį, pusiau nuskendusį ilglaivį. Jo gale nusvirusi karojo suodžiais ištepta ir apdriskusi vėliava. Tokio ženklo Šernas dar niekada nebuvo matęs: vėliavoje buvo pavaizduota raudona akis su juoda lėliuke, o virš jos — dviejų varnų laikoma juodos geležies karūna.

— Kieno čia vėliava? — paklausė Šernas.

Ksondas nieko neatsakė, tik gūžtelėjo.

Kita diena išaušo šalta ir ūkanota. „Cinamono vėjui“ palengva plaukiant pro dar vieną nusiaubtą žvejų kaimelį, iš rūko išniro palengva link jų artėjanti karo galera. Ji buvo pavadinta „Medžiotoja“, o jos priekį puošė medinė lieknos, lapais apsikaišiusios ir ietimi užsimojusios mergelės statula. Po kelių akimirkų iš abiejų galeros šonų pasirodė dvi mažesnės galeros, nelyginant du kurtai, išdidžiai sekantys paskui šeimininką. Šernui labai palengvėjo pamačius, kad ant jų plevėsuoja karaliaus Tomeno vėliava, kurioje buvo pavaizduotas elnias ir liūtas, o po ja — kita vėliava: baltas laiptuotas Senmiesčio bokštas su ugnies karūna.

„Medžiotojos“ kapitonas buvo aukštas vyras šviesiai pilku apsiaustu, kurio kraštai buvo apsiūti raudono atlaso liepsnomis. Jis priplukdė savo galerą taip, kad ji plaukė greta „Cinamono vėjo“, tada liepė pakelti irklus ir riktelėjo, kad lips ant jų laivo denio. Kol jo arbaletininkai ir Kodžos Mo šauliai, kuriuos skyrė siauras vandens ruožas, nenuleido vieni nuo kitų akių, kapitonas su keliais riteriais žengė ant „Cinamono vėjo“ denio, pasisveikindamas linktelėjo Kuhurui Mo ir paprašė jo parodyti triumus. Tėvas su dukra trumpai pasitarė ir sutiko.

— Atsiprašau, — apžiūrėjęs laivą tarė kapitonas. — Gaila, kad doriems žmonėms tenka kęsti tokį nemandagų elgesį, bet geriau jau būti nemandagiems, nei įsileisti į Senmiestį geležinius. Vos prieš dvi savaites tie prakeikti niekšai sąsiauryje pagrobė prekybinį tirošių laivą. Įgulą išžudė, persirengė jų drabužiais ir, radę jų dažų, visais įmanomais atspalviais nusidažė žandenas. Prasmukę pro gynybines sienas, jie ketino padegti uostą ir, kol gesinsime gaisrą, iš vidaus atverti miesto vartus. Ir jiems būtų pavykę, jei netyčia nebūtų susitikę „Bokšto ledi“, kurios irklininkų kapitonas buvo vedęs tirošę. Pamatęs jų žalias ir skaisčiai raudonas barzdas, kapitonas pasveikino juos tirošių kalba, bet nė vienas iš prakeiktų geležinių negebėjo jam ta kalba atsakyti.

Šernas pasijuto priblokštas.

— Nejaugi jie įsivaizduoja užpulsiantys ir nusiaubsiantys Senmiestį!

„Medžiotojos“ kapitonas jį smalsiai nužvelgė.

— Jie ne šiaip sau plėšikai. Kai tik galėdavo, geležiniai visuomet plėšikaudavo. Atplaukdavo iš jūros, puldavo staiga, pasigrobdavo aukso, merginų ir iškėlę bures dingdavo, bet retai pasirodydavo daugiau nei vienas arba du jų ilglaiviai, o apie kelis nebūdavo nė kalbos. O dabar mus puldinėja šimtai jų laivų, atplaukiančių iš Skydo salų ir iš aplink Arborą dunksančių uolų. Jie užėmė Akmeninio Krabo pakrantės seklumas, Kiaulių salą ir Undinės Rūmus, be to, įsikūrė Arklio Pasagos uoloje ir Pavainikio Lopšyje. Be lordo Redvaino flotilės mums trūksta karo laivų su jais susiremti.