George Martin - Varnų puota

Kitą rytą, netekusi šarvų ir ginklų, iškeliavo Tūlio įgula. Kiekvienam vyrui buvo leista pasiimti maisto trims dienoms ir drabužius, kuriuos vilkėjo, tik pirma jis turėjo iškilmingai prisiekti, kad nekels ginklo nei prieš lordą Emoną, nei prieš Lanisterių giminę.

— Jei bent vienas iš dešimties šios priesaikos laikysis, gali manyti, kad tau pasisekė, — pareiškė ledi Džena.

— Puiku. Geriau turėti devynis priešininkus nei dešimt. Mat dešimtas gali būti kaip tik tas, kuris mane nužudys.

— Kiti devyni taip pat greitai tave nužudys.

— Vis geriau, nei mirti lovoje. — Arba išvietėje.

Du įgulos vyrai nusprendė su kitais neiškeliauti. Seras Desmondas Grelis, senasis lordo Hosterio kovų meistras, nusprendė stoti į Nakties sargybą. Jo pavyzdžiu pasekė ir Robinas Rigeris, Riverano sargybos kapitonas.

— Šioje pilyje gyvenau keturias dešimtis metų, — pasakė Grelis. — Sakai, kad esu laisvas, tik… kur man eiti? Aš pernelyg senas ir storas, kad tapčiau klajojančiu riteriu. Bet prie Sienos visada reikia žmonių.

— Daryk, kaip nori, — numojo ranka Džeimis, nors tai jį labai erzino.

Mat šiems dviem vyrams jis leido pasilikti šarvus bei ginklus ir paskyrė keliolika Gregorio Kligeino vyrų, kad palydėtų juos į Mergelių Duburį. Vadovauti būriui Džeimis pavedė Rafordui, dar vadinamam Meilučiu.

— Pasirūpink, kad Mergelių Duburį belaisviai pasiektų gyvi ir sveiki, — liepė jis Rafordui, — o jei ne, tai, ką seras Gregoris padarė Ožiui, bus tik menka išdaiga, palyginti su tuo, ką aš padarysiu tau.

Praėjo dar kelios dienos. Lordas Emonas susikvietė į Riverano pilies kiemą visus saviškius bei lordo Edmuro žmones ir beveik tris valandas aiškino, ko dabar, tapęs jų lordu ir šeimininku, iš jų tikisi. Retkarčiais Emonas mostelėdavo savo pergamentu, o arklininkai, tarnaitės ir kalviai klausėsi jo tvyrant niūriai tylai ir merkiant įkyriam lietui.

Lordo Emono klausėsi ir dainius — tas pats, kurį Džeimis buvo pasiėmęs iš sero Raimano Frėjaus. Džeimis rado jį stovintį tarpduryje, kur neužlijo lietus.

— Jo šviesybė lordas turėjo tapti dainiumi, — tarė jis. — Jo kalba jau dabar ilgesnė ir už keliautojo baladę, bet nemanau, kad jis bent kartą nutilo atsikvėpti.

Džeimis nė nepajuto, kaip nusijuokė.

— Kol gali kramtyti, lordui Emonui kvėpuoti nereikia. Ketini sudėti apie jį dainą?

— Pašiepiamą. Pavadinsiu ją „Kalbantis su Žuvimi“.

— Tik nedainuok jos girdint mano tetai. — Anksčiau į dainių Džeimis beveik nekreipė dėmesio. Mat šis buvo žemaūgis vyrukas, mūvintis žalias apdriskusias kelnes, vilkintis šiek tiek šviesesnę, bet taip pat žalią nuspurusią tuniką, užadytą rudos odos lopais. Jo nosis buvo ilga ir smaili, o šypsojosi jis plačiai, kaip sakoma, išsišiepęs iki ausų. Jam ant sprando krito ploni, rudi, susitaršę ir nežinia kada trinkti plaukai. Jam penkiasdešimt metų , pagalvojo Džeimis, jis keliaujantis dainius ir jau gerokai gyvenimo nuvargintas.

— Kai tave pasiėmiau, argi nebuvai sero Raimano šeimynykštis? — paklausė jis.

— Buvau pasamdytas tik dvięm savaitėms.

— Tikėjausi, kad iškeliausi kartu su Frėjais.

— Šitas, stovintis ant pakylos, taip pat Frėjus, — tarė dainius, smakru mostelėdamas į lordą Emoną, — o ši pilis atrodo puiki ir jauki, kaip tik tinkama žiemoti. Baltadantis Vatas su seru Forlėjumi iškeliavo namo, tad pamaniau, kodėl nepamėginus užimti jo vietos? Vato balsas toks skambus ir malonus, kad tokie kaip aš negali nė tikėtis jam prilygti. Bet aš moku dukart daugiau nešvankių dainų už jį. Prašau milordo atleisti…

— Turėtum puikiai sutarti su mano teta, — šyptelėjo Džeimis. — Jei tikiesi šioje pilyje žiemoti, pasistenk, kad tavo muzika ir dainos patiktų ledi Dženai. Čia viską sprendžia ji.

— Ne tu?

— Mano vieta — šalia karaliaus. Aš čia ilgai neužsibūsiu.

— Liūdna tai girdėti, milorde. Moku ir geresnių dainų už „Kastamero lietų“. Galėčiau tau padainuoti… ak, apie viską…

— Kitą kartą, — tarė Džeimis. — Gal turi vardą?

— Esu Tomas Septynstygis, milorde. — Dainius kilstelėjo kepurę. — Bet dauguma vadina mane Tomu Septynetu.

— Dainuok gražiai, Tomai Septynete.

Tą naktį Džeimiui prisisapnavo, kad jis vėl Didžiojoje Beiloro septoje budi prie tėvo palaikų. Septoje buvo tylu ir tamsu, bet staiga iš šešėlių išniro moteris ir palengva prisiartino prie karsto.

— Sese… — tarstelėjo jis.

Tačiau tai buvo ne Sersėja. Ji vilkėjo vien pilkus drabužius, matyt, buvo tylioji sesuo. Jos veido bruožus slėpė gobtuvas ir šydas, bet Džeimis matė žaliose jos akyse atsispindint degančias žvakes.

— Sese, — pakartojo jis, — ko tau iš manęs reikia. — Paskutinis jo ištartas žodis aidu nuvilnijo per visą septą: „reikia-kia-kia-kia…“

— Nesu tavo sesuo, Džeimi. — Pakėlusi ranką, moteris nusismaukė gobtuvą. — Ar jau mane pamiršai?

Kaip galiu pamiršti tą, kurios niekada nepažinojau? Bet žodžiai įstrigo Džeimiui gerklėje. Jis tą moterį pažinojo , bet jau praėjo tiek daug laiko…

— Ar pamirši ir savo lordą tėvą? Kaip tik svarstau, ar apskritai jį pažinojai. — Jos akys buvo žalios, plaukai — tarsi suvyti iš aukso gijų. Džeimis negalėjo pasakyti, kiek jai metų. Penkiolika , dingtelėjo jam, o gal — penkiasdešimt? Moteris užlipo laiptais ir atsistojo aukščiau prie karsto. — Jis nepakentė pašaipų. Jų mano tėvas nemėgo labiausiai.

— Kas tu? — Džeimis turėjo to paklausti ir išgirsti atsakymą.

— Svarbiausia, kas esi tu?

— Tai tik sapnas.

— Šit kaip? — Moteris šyptelėjo. — Susiskaičiuok rankas, vaikeli.

Viena. Viena plaštaka, stipriai spaudžianti kalavijo rankenos buožę. Tik viena.

— Sapnuose visuomet turiu dvi rankas.

Džeimis kilstelėjo dešinę ranką ir lyg apdujęs įsistebeilijo į bjaurią jos bigę.

— Mes visi svajojame apie dalykus, kurių negalime turėti. Taivinas svajojo, kad jo sūnus bus didis riteris, o jo duktė — karalienė. Jis svajojo, kad jo vaikai bus tokie stiprūs, narsūs ir gražūs, kad niekas niekada iš jų nesijuoks.

— Aš ir esu riteris, — pasakė jai Džeimis, — o Sersėja — karalienė.

Moters skruostu nusirito ašara. Ji vėl pasikėlė gobtuvą ir atsuko jam nugarą. Džeimis ją šaukė, bet ji jau žengė tolyn, o grindimis vilkdamasis jos sijonas tyliai dainavo lopšinę. Nepalik manęs! — norėjo sušukti Džeimis, tačiau moteris, žinoma, jau seniai buvo pranykusi.

Jis pabudo tamsoje visas drebėdamas. Kambaryje buvo nemaloniai šalta. Dešinės rankos bige Džeimis nubloškė šalin antklodes. Jis pamatė, kad ugnis židinyje užgesusi, o langas atlapotas. Perėjęs visiškoje tamsoje skendintį kambarį, jis viena ranka ėmė grabinėti langines, norėdamas jas uždaryti, bet, stovėdamas prie lango, įmynė į kažką šlapia. Išsigandęs Džeimis atšoko. Pirmiausia pagalvojo apie kraują, tačiau kraujas negalėjo būti toks šaltas.

Tai buvo vėjo pro atvirą langą įpūstas sniegas.

Dabar, užuot užvėręs langines, jis plačiai jas atvėrė. Apačioje kiemas buvo užklotas plona balta antklode, storėjančia tiesiog jam akyse. Ant tvirtovės sienų dantų augo kepurėlės. Snaigės sukosi tyliai, kelios iš jų, vėjo atpūstos prie lango, nusileido jam ant veido ir ištirpo. Džeimis matė, kaip jam iš burnos virsta garas.

Sniegas upių kraštuose. Jei sninga čia, vadinasi, gali snigti ir Lanisporte, ir Karaliaus Uoste. Žiema traukia į pietus , o mūsų grūdų aruodai apytuščiai. Laukuose dar likusių javų derlius buvo pasmerktas žūti. Apie naują sėją ir viltį nuimti dar vieną derlių negalėjo būti nė kalbos. Džeimis nejučia ėmė svarstyti, ką darytų jo tėvas, norėdamas išmaitinti karalystės žmones, bet netrukus susigriebė, kad tėvas miręs.