George Martin - Varnų puota

— O ką veikia lordas Haitaueris? — nė nepajuto, kaip leptelėjo Šernas. — Mano tėvas visada sakydavo, kad jis turtingas kaip Lanisteriai ir galėtų vadovauti tris kartus didesnei kariuomenei nei kuris kitas iš Haigardeno vėliavininkų.

— Jei apginkluotų savo karius grindinio akmenimis, surinktų jų ir dar daugiau, — tarė kapitonas, — bet kalavijuočiai geležiniams nieko negali padaryti, nebent jų vadas įsigudrintų vaikščioti vandens paviršiumi.

— Haitaueris turi kažką daryti.

— Suprantama. Lordas Leitonas užsidarė savo bokšto viršūnėje kartu su Pamišėle Mergele ir ieško išeities burtų knygose. Gali būti, kad jis iškapstys kariuomenę iš po žemių. O gal ir ne. Beiloras stato galeras, Guntoras tvarkosi uoste, Gartas moko naujokus, o Hamfris iškeliavo į Lysą pasamdyti karo laivų. Jei jam pavyktų gauti padorią flotilę iš savo kekšės sesers, į geležinių smurtą galėtume pradėti atsakyti tuo pačiu. O kol kas mums belieka saugoti įlanką ir laukti, kol ta kalė karalienė iš Karaliaus Uosto paleis nuo pasaito lordą Paksterį.

Paskutiniai kapitono ištarti žodžiai buvo persmelkti tokios neapykantos, kad ji Šerną pribloškė dar labiau nei tų žodžių turinys. Jei Karaliaus Uostas praras Senmiestį ir Arborą, subyrės visa karalystė , pagalvojo jis žvelgdamas į tolstančią „Medžiotoją“ ir ją lydinčias galeras.

Ir nė nepajuto, kaip ėmė svarstyti, ar iš tiesų Rago Kalva yra saugi? Tarlių žemės driekėsi toli nuo jūros, tankiai miškais apaugusiomis kalvomis, per kelis šimtus lygų į šiaurės rytus nuo Senmiesčio ir labai toli nuo bet kokios pakrantės. Jų neturėjo pasiekti nei geležiniai, nei jų ilglaiviai, nors jo lordas tėvas ir buvo išvykęs kariauti į upių kraštus, o pilies įgula buvo gana menka. Jaunasis Vilkas, žinoma, panašiai galvojo ir apie Vinterfelą, kol vieną naktį tas Teonas Perbėgėlis nepamėgino šturmuoti pilies sienų. Šernas negalėjo pakelti minties, jog taip toli tempė Džilę ir jos kūdikį norėdamas, kad jiedu būtų tikrai saugūs, o dabar teks juos palikti vienus pačiame karo sūkuryje.

Likusią kelionės dalį jis vijo šalin jį apnikusias abejones ir svarstė, ką turėtų daryti. Suprantama, galėtų pasilikti Džilę Senmiestyje. Šio miesto gynybinės sienos buvo gerokai storesnės ir sunkiau įveikiamos nei jo tėvo pilies sienos, be to, čia buvo tūkstančiai gynėjų, o ginti Rago Kalvos lordas Rendilas, atsiliepęs į savo siuzereno šaukimą ir iškeliaudamas į Haigardeną, buvo palikęs vos saujelę vyrų. Bet, jei taip pasielgtų, jam reikėtų Džilę kur nors patikimai paslėpti; Citadelė neleido savo novicijams turėti žmonų ar meilužių — bent jau viešai su jomis rodytis. Be to, jei dar ilgiau pasiliksiu su Džile, vargu ar išvis rasiu jėgų jai palikti. O Šernas privalėjo ją palikti arba mesti tarnybą. Daviau priesaiką , priminė sau jis. Jei dezertyruosiu, man nukirs galvą ir kokia Džilei iš to bus nauda?

Paskui jis pagalvojo, ar nepaprašius Kodžos Mo ir jos tėvo, kad paimtų tyržmogę merginą kartu į Vasaros salas. Bet tai irgi buvo pavojinga. Išplaukęs iš Senmiesčio, „Cinamono vėjas“ vėl turės kirsti Redvaino sąsiaurį ir šį kartą sėkmė galėjo nuo jo nusigręžti. O jei nurims vėjas ir keliautojai iš Vasaros salų atsidurs štilio apimtoje jūroje? Jei pasakojimuose, kuriuos jis girdėjo, esama bent kiek tiesos, Džilė galėjo būti paimta į nelaisvę kaip vergė arba sūrioji žmona, o jos kūdikis tikriausiai išmestas į jūrą, kad netrukdytų.

Turime vykti į Rago Kalvą , pagaliau nusprendė Šernas. Kai pasieksime Senmiestį, pasamdysiu vežimą, arklius ir pats ją ten nuvešiu. Nuvykęs į Rago Kalvą, jis galės pats įsitikinti, kokios pilies gynybinės sienos ir kokia palikta įgula, ir jei kas nors, ką pamatys, jam nepatiks arba sukels rūpestį, jis galės tiesiog apsisukti ir grąžinti Džilę į Senmiestį.

Į Senmiestį jie atkeliavo šaltą ir drėgmės persmelktą rytą, tvyrant tokiam tirštam rūkui, kad Haitauerio švyturys rodėsi lyg vienas iš miesto žiburių. Skersai visos prieplaukos buvo ištempta grandinė, prie kurios suposi keliasdešimt laivų. Tuoj už jų rikiavosi karo laivai, inkarus išmetę prie trijų didelių dromonų ir virš visų iškilusio lordo Haitauerio keturių denių flagmano, pavadinto „Senmiesčio šlovė“. „Cinamono vėjas“ buvo dar kartą patikrintas. Šį kartą ant denio žengė lordo Leitono sūnus Guntoras sidabro spalvos apsiaustu ir pilkais, emaliuotais žvyniniais šarvais. Seras Guntoras kelerius metus mokėsi Citadelėje ir mokėjo Vasaros salų žmonių kalbą, tad jiedu su Kuhuru Mo užsidarė kapitono kajutėje ir pasišnekėjo prie keturių akių.

Naudodamasis šia proga, Šernas atskleidė Džilei savo planus.

— Pirmiausia eisiu į Citadelę, įteiksiu Jono laiškus ir papasakosiu jiems apie meisterio Eimono mirtį. Tikiuosi, jog didieji meisteriai atsiųs vežimą jo palaikams pargabenti. Paskui rasiu arklius, dengtą vežimą ir nuvešiu tave pas savo motiną į Rago Kalvą. Grįšiu kaip galėdamas greičiau, bet tau gali tekti palaukti iki rytojaus.

— Iki rytojaus, — pakartojo ji ir pabučiavo Šerną, kad jam sektųsi.

Pagaliau seras Guntoras išėjo iš kapitono kajutės ir davė ženklą pakelti grandinę, kad „Cinamono vėjas“ galėtų plaukti toliau iki prieplaukos. Švartuojant laivą Šernas prisidėjo prie Kodžos Mo ir trijų jos lankininkų netoli trapo, o Vasaros salų žmonės stovėjo pasipuošę apsiaustais iš plunksnų, kuriuos vilkėdavo tik išlipę į krantą. Su duksliais juodais drabužiais, su pablukusiu apsiaustu ant pečių ir baltų druskos dėmių numargintais batais šalia jų Šernas jautėsi apsileidęs.

— Ar ilgai stovėsite uoste?

— Gal dvi dienas, o gal ir visas dešimt. Ką gali žinoti… Stovėsime tol, kol iškrausime triumus ir vėl juos prikrausime prekių. — Kodža Mo plačiai nusišypsojo. — Be to, mano tėvas turi aplankyti pilkuosius meisterius. Reikia parduoti tas knygas.

— Ar Džilė gali likti laive, kol grįšiu?

— Džilė gali likti kiek panorėjusi. — Ji pirštu bakstelėjo Šernui į pilvą. — Ji valgo gerokai mažiau nei kai kurie kiti…

— Nesu toks storas kaip anksčiau, — ėmė gintis Šernas. Tam pasitarnavo ši kelionė į pietus. Vis reikėjo eiti sargybą, o valgyti gaudavai tik vaisių ir žuvies… Vasaros salų gyventojai vaisius ir žuvį labai mėgo.

Trapu Šernas perėjo drauge su šauliais, bet, iškėlę koją į krantą, jie išsiskirstė kas sau. Šernas vylėsi, jog kelią į Citadelę dar atsimena. Senmiesčio gatvelės priminė labirintą, o laiko klaidžioti jis neturėjo.

Ore tvyrojo drėgmė, tad grindinio akmenys buvo šlapi ir slidūs, o gatvelės buvo apgaubtos rūko ir atrodė paslaptingos. Šernas kaip įmanydamas jų vengė ir laikėsi paupiu einančio kelio, vingiuojančio palei Medaus ir Vyno upę ir vedančio į pačią miesto širdį. Jam patiko tvirtai remtis kojomis į žemę, o ne vaikščioti besisupančiu deniu, bet žingsniuodamas vis tiek jautėsi nepatogiai. Šernas jautė, kad visi į jį žiūri, stebeilijasi pro langus ir iš balkonų, lydi žvilgsniais stovėdami tamsiuose tarpduriuose. „Cinamono vėjyje“ jis visus pažinojo. O čia, kur bepasisukdavo, matė vien svetimus žmones. Dar prasčiau Šernas pasijuto pagalvojęs, jog galbūt jį mato kas nors, kas jį pažįsta. Senmiestyje lordą Rendilą Tarlį pažinojo dauguma, bet retas kuris mėgo. Šernas nežinojo, kas būtų buvę blogiau: būti atpažintam kurio nors iš lordo tėvo priešų ar… draugų. Tad pasikėlė apsiausto gobtuvą ir paspartino žingsnį.

Abipus Citadelės vartų aukštai iškilę dunksojo žali sfinksai liūto kūnais, erelio sparnais ir gyvačių uodegomis. Vienas iš jų buvo vyro, kitas — moters veidu. Tuoj už jų stovėjo Raštinė, į kurią Senmiesčio žmonės traukė ieškodami patarnautojų, galinčių surašyti jų testamentus arba perskaityti gautus laiškus. Atvirose būdelėse nuobodžiaudami sėdėjo keli raštininkai, laukiantys klientų. Kitose būdelėse buvo prekiaujama knygomis. Šernas stabtelėjo prie tos, kurioje buvo pardavinėjami žemėlapiai, ir pasižiūrėjo į pieštą Citadelės planą, — mat norėjo rasti trumpiausią kelią į Senešalo dvarą.