George Martin - Varnų puota

— Tik po mūšių. — Didysis meisteris atsiplėšė nuo ryšulio vieną rūgštlapį, susikimšo į burną ir ėmė čiaumoti. — Papasakok man viską, ką sakei mūsų dorniečiui Sfinksui. Beveik viską ir taip žinau, bet galbūt kelias smulkmenas būsiu praleidęs…

Didysis meisteris nebuvo iš tų, kurių lengva neklausyti. Kelias akimirkas padvejojęs, Šernas iš naujo viską papasakojo, o Marvinas, Alerasas ir kitas novicijus atidžiai jo klausėsi.

— Meisteris Eimonas manė, kad pranašystė išsipildė Daneiris Targarien asmenyje… jos asmenyje, ne Stanio, ne princo Reigaro ir ne mažojo princo, kurio galva buvo suknežinta į sieną.

— “Gims tarp druskos ir rūko, po kraujuojančia žvaigžde.“ Žinau tą pranašystę. — Marvinas nusisuko ir išspjovė ant grindų rožinių seilių. — Bet ja netikiu. Džorganas iš Senojo Giso kartą rašė, jog pranašystė — kaip klastinga moteris. Ji paima tavo kotą į burną, tu dejuoji iš malonumo ir sakai sau: „Kaip puiku, kaip nuostabu, kaip gera…“ — o tada ji grybšteli dantimis ir tavo dejonės virsta riksmu. Džorganas tvirtino, kad tokia ir pranašystės esmė. Pranašystė visuomet nukąs tau kotą. — Jis patylėjo, pakramtė rūgštlapį. — Ir vis dėlto…

Alerasas žingtelėjo prie Šerno.

— Jei būtų turėjęs sveikatos, Eimonas būtų pas ją keliavęs. Jis norėjo, kad nusiųstume pas Daneiris meisterį, kuris jai patartų, ją gintų ir saugiai parlydėtų namo.

— Šit kaip? — gūžtelėjo didysis meisteris Marvinas. — Gal ir gerai, kad jis mirė nepasiekęs Senmiesčio. Kitaip pilkosioms avims būtų tekę jį nužudyti, o mūsų brangiesiems meisteriams grąžyti savo suvytusias rankas.

— Nužudyti? — Šernas apstulbo. — Kodėl?

— Jei pasakysiu kodėl, jiems tikriausiai teks nužudyti ir tave. — Marvinas bjauriai išsiviepė, o jam tarp dantų buvo matyti besisunkiančios rūgštlapio sultys. — Kaip manai, kas praeitą kartą išžudė visus drakonus? Narsūs, kalavijais ginkluoti drakonų žudikai? — Jis nusispjovė. — Citadelėje kuriamame pasaulyje nėra vietos nei burtams, nei pranašystėms, nei stiklinėms žvakėms, o juo labiau drakonams. Pamąstyk, kodėl Eimonui Targarienui buvo leista tuščiai iššvaistyti gyvenimą prie Sienos, nors jis tikrai galėjo tapti didžiuoju meisteriu? Dėl jo kraujo , štai kodėl. Jis buvo nepatikimas. Kaip ir aš.

— Ką dabar darysi? — paklausė Alerasas Sfinksas.

— Keliausiu į Vergų įlanką ir užimsiu Ėimono vietą. Burinis laivas, atplukdęs Žudiką, puikiausiai tiks ir man. Neabejoju, kad pilkosios avys, įsodinusios į galerą, pasiųs savo žmogų. Bet, jei vėjai bus palankūs, aš nuvyksiu pas ją pirmas. — Marvinas vėl žvilgtelėjo į Šerną ir suraukė antakius. — O tu… turi likti čia ir nusikaldinti grandinę. Ir, tavimi dėtas, paskubėčiau. Netrukus ateis laikas, kai tavęs reikės prie Sienos. — Tada jis kreipėsi į novicijų papurtusiu veidu. — Parūpink Žudikui sausą celę. Jis ten nakvos ir padės tau prižiūrėti varnus.

— B-bet… — sumikčiojo Šernas, — kiti didieji meisteriai… senešalas… ką man jiems pasakyti?

— Pasakyk, kad jie geri ir išmintingi. Dar pasakyk, kad Eimonas liepė tau atsiduoti jų valiai. Pasakyk jiems, kad visada svajojai, jog vieną gražią dieną tau bus leista pasikabinti ant kaklo grandinę ir tarnauti aukštesniam gėriui, pasakyk, kad tarnystė — didžiausia garbė, o klusnumas — didžiausia dorybė. Tik neprasižiok apie pranašystes arba drakonus, nebent nori, kad jie tau užnuodytų košę. — Marvinas nusikabino nuo vagio šalia durų kabantį suteptą odinį apsiaustą ir apsivilkęs stropiai jį susisiautę. — Sfinkse, rūpinkis juo.

— Gerai, — linktelėjo Alerasas, bet didysis meisteris jau buvo išėjęs. Jie išgirdo jį batais kaukšintį laiptais.

— Kur jis išėjo? — suglumęs paklausė Šernas.

— Į prieplauką. Magas ne iš tų, kurie gaišta laiką. — Alerasas šyptelėjo. — Man apie tave buvo pranešta. Susitikome ne atsitiktinai, Šernai. Magas nusiuntė mane tavęs atvesti, kol dar nepasikalbėjai su Teobaldu. Jis žinojo, kad atvyksi.

— Iš kur?

Alerasas galva mostelėjo į stiklinę žvakę.

Kelias akimirkas Šėmas stebeilijosi į keistą blyškią liepsną, o paskui sumirksėjo ir nusisuko. Už lango tirštėjo sutemos.

— Vakariniame bokšte, tiesiai po maniške, yra tuščia miegamoji celė, iš kurios laiptai veda į Valgreivo kambarius, — pasakė jaunuolis papurtusiu veidu. — Jei paukščių kranksėjimas tau netrukdo, gali apsigyventi joje. Pro jos langą atsiveria puikus vaizdas į Medaus ir Vyno upę. Ar tiks?

— Tikriausiai. — Juk Šernui reikėjo kur nors miegoti.

— Atnešiu tau kelias vilnones antklodes. Net ir čia akmeninės sienos naktį gerokai atvėsta.

— Ačiū tau. — Tas išblyškęs jaunuolis papurtusiu veidu Šernui kažkodėl nepatiko, bet jis nenorėjo pasirodyti nemandagus, tad pridūrė: — Tiesą sakant, mano vardas ne Žudikas. Aš Šernas. Semvelis Tarlis.

— O aš Peitas, — prisistatė jaunuolis, — kaip tas kiauliaganys…

I i, palaukit! — galbūt dabar šūktelės kai kas iš jūsų. — Palūkėkit! O kur y ) 1. JDani ir drakonai? Kur Tirionas? Beveik nematėme Jono Snou. Negali būti, kad jau viskas…“

Na, ne. Bus ir tęsinys. Dar viena knyga, tokia pat didelė kaip ši.

Kitų veikėjų nepamiršau. Tikrai ne. Labai daug apie juos parašiau. Daugybę puslapių. Daug skyrių. Ir berašant man toptelėjo, jog… knyga per didelė, kad būtų galima išleisti ją vienu tomu, juolab kad baigti rašymo dar nemanau. Kad papasakočiau visą istoriją, kurią norėjau papasakoti, ketinu iš vienos knygos padaryti dvi.

Paprasčiausia būtų buvę paimti tą tekstą, kurį turiu, perdalinti jį pusiau ir baigti knygą fraze: „Laukite tęsinio.“ Bet kuo ilgiau apie tai galvojau, tuo labiau širdyje stiprėjo įsitikinimas, jog skaitytojams bus geriau gauti knygą, kurioje apie dalį veikėjų sužinos viską, o ne apie visus veikėjus — tik pusę istorijos. Tad nusprendžiau rinktis pirmąjį kelią.

Tirioną, Joną, Dani, Stanį, Melisandrą, Davosą Sivortą ir visus kitus herojus, kuriuos pamilote arba kurių nuoširdžiai nekenčiate, sutiksite knygoje „Šokis su drakonais“. Joje daugiausia dėmesio bus skiriama įvykiams aplink Sieną ir anapus jūros, panašiai kaip šio tomo veiksmas daugiausia vyko Karaliaus Uoste.

George R. R. Martin 2005 m. birželis

KARALIENĖ REGENTĖ Sersėja Lanister, Pirmoji šiuo vardu, [karaliaus Roberto I Barateono] našlė, karalienė, paveldėjusi vyro titulą, Karalystės sergėtoja, Kasterlių Uolos ledi ir karalienė regentė;

karalienės Sersėjos vaikai:

— [karalius DŽOFRISI BARATEONAS], nunuodytas per savo vestuvių puotą, dvylikos metų berniukas,

— princesė MIRSELA BARATEON, devynerių metų mergaitė, princo Dorano Martelio globotinė Saulės Ietyje,

— karalius TOMENASI BARATEONAS, aštuonerių metų berniukas,

— jo kačiukai, seras NAGAS, ledi ŪSUOTE, BUCAS;

karalienės Sersėjos broliai:

— seras DŽEIMIS LANISTERIS, jos dvynys, vadinamas KARALŽUDŽIU, karaliaus sargybos lordas vadas,

— TIRIONAS LANISTERIS, vadinamas KIPŠU, nykštukas, apkaltintas ir pasmerktas už karaliaus nunuodijimą,

— PODRIKAS PEINAS, Tiriono ginklanešys, dešimties metų berniukas;

karalienės Sersėjos dėdės, teta ir pusbroliai su pusseserėmis:

— seras KEVANAS LANISTERIS, jos dėdė,

— seras L ANSELIS, sero Kevano sūnus, jos pusbrolis, buvęs karaliaus Roberto ginklanešys ir Sersėjos meilužis, neseniai pakeltas į Dario lordus,