George Martin - Varnų puota

Prie statulos, vaizduojančios karalių Deironą Pirmąjį, raitą ant didžiulio akmeninio žirgo, pakėlusį virš galvos kalaviją ir nukreipusį jo smaigalį link Dorno, takas šakojosi. Ant Jaunojo Drakono galvos tupėjo žuvėdra, o ant kalavijo ašmenų — dar dvi. Šernas pasirinko kairę, paupiu einančią atšaką.

Ašaringojoje prieplaukoje jis pamatė du patarnautojus, padedančius seniui įlipti į laivą ir išlydinčius jį į trumpą kelionę iki Kruvinosios salos. Paskui jį įlipo jauna motina, nešina klykiančiu kūdikiu, ne kažin kiek vyresniu už Džilės berniuką. Po prieplauka kažkokio virėjo padėjėjai braidė po seklumas rinkdami varles. Pro jį link septos nuskuodė būrelis raudonskruosčių novicijų. Man reikėjo atvykti čia, kai buvau toks jaunas, kaip dabar jie, pagalvojo Šernas. Jei būčiau pabėgęs išpūtęs ir pasivadinęs svetimu vardu, galbūt man būtų pavykę pasislėpti tarp kitų novicijų. O tėvas būtų galėjęs apsimesti, jogDikonas — vienintelis jo sūnus. Abejoju, ar jis būtų varginęsis manęs ieškoti, nebent sprukdamas būčiau nušvilpęs mulą, kad turėčiau kuo joti. Tada jis būtų mane radęs, bet tik tam, kad susigrąžintų gyvulį.

Priešais Senešalo dvarą žyniai mokė deramo elgesio vyresnįjį novicijų.

— Vogti iš virtuvės maistą… — aiškino vienas žynys patarnautojams, pasiruošusiems apmėtyti nusižengėlį supuvusiomis daržovėmis. Jie visi smalsiai nužvelgė pro šalį einantį Šerną ir jam už nugaros tarsi burė besiplaikstantį juodą apsiaustą.

Pravėręs duris, jis įžengė į menę akmeninėmis grindimis ir aukštais skliautiniais langais. Kitame menės gale ant pakylos sėdėjo vyras nuovargio paženklintu veidu, plunksna kažką skrebendamas didelėje knygoje. Nors jis vilkėjo meisterio drabužį, ant kaklo grandinės neturėjo. Šernas krenkštelėjo.

— Labas rytas…

Vyras pakėlė akis ir tai, ką pamatė, rodos, jam nepatiko.

— Nuo tavęs trenkia novicijumi.

— Tikiuosi netrukus juo tapti. — Šernas išsitraukė Jono Snou duotus laiškus. — Kartu su meisteriu Eimonu vykome čia nuo Sienos, bet jis pakeliui mirė. Jei galėčiau pasikalbėti su senešalu…

— Kuo tu vardu?

— Semvelis. Semvelis Tarlis.

Vyras įrašė vardą į didžiąją knygą ir plunksna mostelėjo į suolą prie sienos.

— Sėskis. Kai ateis laikas, būsi pakviestas.

Šernas įsitaisė ant suolo.

Lankytojai ateidavo ir išeidavo. Vieni tik kai ką pranešdavo; kiti pasikalbėdavo su vyru ant pakylos ir jiems būdavo leidžiama eiti pro raštininkui už nugaros esančias duris bei lipti stačiais vingiuotais laiptais; treti sėdosi ant suolų šalia Šerno ir laukė, kol bus ištartas jų vardas. Keli iš tų, kurie buvo pakviesti, atėjo vėliau už Šerną, jis tuo buvo beveik tikras. Taip nutikus ketvirtą ar penktą kartą, jis atsistojo ir vėl perėjo menę.

— Ar ilgai dar turėsiu laukti?

— Senešalas — svarbus žmogus.

— Atkeliavau net nuo Sienos.

— Vadinasi, tau nebus sunku žengti dar kelis žingsnius. — Raštininkas mostelėjo plunksna. — Iki ano suolo po langu.

Šėmas grįžo prie suolo. Praėjo dar valanda. Kiti ateidavo, šnektelėdavo su vyru ant pakylos, kelias minutes palaukdavo ir būdavo pakviečiami eiti toliau. Per tą laiką durų sargas į Šerną nė nepažvelgė. Vakarėjant rūkas lauke sutirštėjo ir pro langus įkypai krito blausūs saulės spinduliai. Šernas nuobodžiaudamas ėmė žiūrėti į šviesos pluoštų apšviestas dulkes. Jis nusižiovavo kartą, paskui antrą. Pasikrapštė ant delno trūkusią pūslę, paskui atlošė galvą ir užsimerkė.

Ir, matyt, užsnūdo. Atitoko tik raštininkui garsiai ištarus kažkieno vardą. Šernas pašoko nuo suolo, bet, supratęs, jog kviečiamas ne jis, vėl atsisėdo.

— Turi įsprausti Lorkasui į delną monetą, kitaip lauksi čia tris dienas, — pasakė kažkas jam už nugaros. — Ko Nakties sargybos broliui prireikė Citadelėje?

Šerną užkalbinęs vaikinas buvo lieknas, gležnas, jaunas ir gražus, mūvėjo elnenos kelnes ir dulsvai žalsvą liemenę, nusagstytą geležinėmis smeigėmis. Jo kūno oda buvo šviesiai rudos, alaus spalvos, akys didelės, juodos, o vešlūs, juodi ir garbanoti plaukai viršugalvyje jau ėmę slinkti.

— Lordas vadas atstato apleistas pilis, — paaiškino Šernas. — Mums reikia daugiau meisterių, kad prižiūrėtų varnus… Sakai, turėčiau jam įsprausti į delną monetą?

— Užteks ir grašio. Už sidabrinį elnią Lorkasas užneš tave pas senešalą pasisodinęs ant nugaros. Jis jau penkias dešimtis metų dirba čia patarnautoju. Ir nekenčia novicijų, ypač — kilmingų novicijų.

— Iš kur žinai, kad aš kilmingas?

— O iš kur tu žinai, kad aš — pusiau dornietis? — paklausė vaikinas šypsodamasis, tyliai tęsdamas žodžius, kaip įprasta dorniečiui.

Šernas ėmė raustis kišenėse ieškodamas monetos.

— Ar tu novicijus?

— Patarnautojas. Alerasas, dar vadinamas Sfinksu.

Išgirdęs šį vardą, Šernas krūptelėjo.

— Sfinksas — ne mįslė, o jos minėjas, — leptelėjo jis. — Gal žinai, ką tai reiškia?

— Ne. Ar tai — mįslė?

— Gaila, bet ir pats nežinau. Aš Semvelis Tarlis. Šernas.

— Malonu susipažinti. O kokiu reikalu Semvelis Tarlis atvyko pas didįjį meisterį Teobaldą?

— Ar jis — senešalas? — sutrikęs paklausė Šernas. — Meisteris Eimonas sakė, kad jo vardas Norenas…

— Šis jau antras, išrinktas po Noreno. Mat kiekvienais metais renkamas naujas senešalas. Šias pareigas jie leidžia užimti kuriam nors iš didžiųjų meisterių, o senešalu išrinktas meisteris į šį postą žiūri kaip į lengvą užduotį, leidžiančią atsipūsti nuo tiesioginio darbo. Šiais metais juodą akmenėlį ištraukė didysis meisteris Valgreivas, bet jis, rodos, jau visai nukvakęs, tad Teobaldas tiesiog pasisiūlė pabūti senešalu vietoj jo. Teobaldas storžievis, bet geras žmogus. O tu… užsiminei apie meisterį Eimoną?

— Na taip.

— Apie Eimoną Targarieną ?

— Kadaise toks buvo jo vardas. Bet dauguma žmonių jį vadino meisteriu Eimonu. Mums keliaujant į pietus, jis mirė. Iš kur apie jį žinai?

— Kaipgi nežinosi? Jis buvo ne tik seniausias iš visų meisterių. Jis buvo seniausias žmogus Vesterose ir istorinių įvykių matė daugiau, nei didysis meisteris Perestanas aprašė savo knygose. Jis būtų galėjęs labai daug mums papasakoti apie savo tėvo ir dėdės valdymą. Ar žinai, kiek jam buvo metų?

— Šimtas dveji.

— Ką jis, tokio garbingo amžiaus, veikė jūroje?

Paklaustas Šernas kelias akimirkas patylėjo dvejodamas, ką turėtų atskleisti, o ką nutylėti. Sfinksas — ne mįslė , o jos minėjas. Ar meisteris Eimonas galėjo turėti omenyje šį Sfinksą? Tai atrodė neįtikėtina.

— Lordas vadas Snou išsiuntė jį, kad išgelbėtų jam gyvybę, — pasverdamas kiekvieną žodį, ėmė pasakoti Šernas.

Jis nenoriai kalbėjo apie karalių Stanį ir Melisandrą iš Ašajaus, ketindamas nieko daugiau nesakyti, bet žodis po žodžio įsišneko ir nė pats nepajuto, kaip papasakojo apie Mensą Plėšiką ir jo tyržmogius, apie karališkąjį kraują ir drakonus, o galų gale išklojo Viską ir apie numirėlius Pirmųjų Žmonių Kumštyje, apie Kitą , raitą ant kritusio arklio, apie Senojo Lokio nužudymą Krasterio pilyje, apie Džilę ir jųdviejų kovą, apie Vaiduoklių mišką ir Mažąjį Polą, apie Šaltarankį, varnus, apie tai, kaip Jonas tapo lordu vadu, apie „Juodąjį strazdą“, Dareoną, Bravosą, Kvarte Ksondo matytus drakonus, apie „Cinamono vėją“ ir apie viską, ką prieš mirtį pašnabždėjo meisteris Eimonas. Jis neužsiminė tik apie paslaptis, kurias buvo prisiekęs saugoti: apie Braną Starką ir jo bendrakeleivius ir apie Jono Snou sukeistus kūdikius.