George Martin - Kardų audra

— Stačiau sniego pilį, — ėmė pasakoti Sansa. — Lordas Petiras man padėjo, o tada pabučiavo. Štai ką tu matei.

— Ar nesupranti, kas yra garbė? — griežtai paklausė teta. — O gal laikai mane kvaile? Taip ir yra, ar ne? Laikai mane kvaiša. Taip, dabar aiškiai tai matau. Bet aš — ne kvailė. Manai gali gauti bet kurį vyrą, nes esi jauna ir graži. Nemanyk, jog neatkreipiau dėmesio, kaip šaudai akimis į Mariljoną. Žinau viską, kas vyksta Lizde, mažoji ledi. Ir anksčiau esu mačiusi tokių merginų. Tačiau klysti, jei manai, kad didelės akys ir gašli šypsena padės tau prisivilioti Petirą. Jis mano. — Teta pakilo nuo krėslo. — Jie visi mėgino jį iš manęs atimti. Mano lordas tėvas, mano vyras, mano motina… o labiausiai stengėsi Ketlina. Jai irgi patiko bučiuoti mano Petirą, o taip, labai patiko.

Sansa vėl žingtelėjo atatupsta.

— Mano motina?

— Taip, tavo motina, tavo brangioji motina, mano mieloji sesuo Ketlina. Ir nevaidink čia naivuolės, niekšinga melage. Visus tuos metus Riverane ji žaidė su Petiru tarsi su žaisliuku. Viliojo jį šypsenomis, meiliais žodeliais, geismingais žvilgsniais ir naktimis vertė jį baisiai kankintis.

— Ne. — Mano mama mirusi! — norėjo surikti Sansa. Ji buvo tavo sesuo ir dabar ji mirusi . — Ji to nedarė. Nebūtų galėjusi.

— Iš kur žinai? Buvai ten? — Plaikstydamasi plačiais sijonais, Lisa nulipo nuo pakylos. — Gal atjojai kartu su lordu Brakenu ir lordu Blekvudu, kai jie atvyko pas mano tėvą, kad šis išspręstų jųdviejų ginčą? Lordo Brakeno dainius mums grojo, ir tą vakarą Ketlina su Petiru šoko šešis šokius — šešis , — pati suskaičiavau. Kai lordai ėmė kivirčytis, mano tėvas nusivedė juos į audiencijų menę, tad nebuvo kam mūsų perspėti, kad tiek negertume. Edmuras, nors buvo dar visai jaunas, prisiplempė kaip maišas, o Petiras pamėgino pabučiuoti tavo motiną, bet ji jį atstūmė. Pasijuokė iš jo. Petiras atrodė toks įžeistas, kad man, rodės, plyš širdis, o paskui jis taip pasigėrė, kad nukrito po stalu. Dėdė Brindenas nunešė jį į lovą, kol tėvas grįžęs dar nepamatė jo, besivoliojančio ant grindų. Bet tu to neprisimeni, tiesa? — Ji piktai pažvelgė į dukterėčią. — Juk neprisimeni ?

Ar ji prisigėrė, ar išprotėjo?

— Tada aš dar nebuvau gimusi, miledi.

— Tiesa, tu dar nebuvai gimusi. O aš buvau, tad nedrįsk man aiškinti, kas tiesa, o kas ne. Žinau tiesą. Tu jį bučiavai!

— Jis mane pabučiavo, — primygtinai pakartojo Sansa. — Aš nenorėjau…

— Tylėk, aš tau kalbėti neleidau. Tu jį sugundei taip pat, kaip tą vakarą Riverane savo šypsenomis ir šokiais jį suviliojo tavo motina. Manai, galėjau tai pamiršti? Tą naktį įsmukau į Petiro lovą jo paguosti. Kraujavau, bet tai buvo pati saldžiausia kančia. Tada jis pasakė, kad mane myli, bet, prieš pat užmigdamas, pavadino Keite . Vis tiek pasilikau su juo, kol ėmė aušti. Tavo motina nebuvo jo verta. Kai jis kovėsi su Brandonu Starku, ji Petirui net nedavė savo palankumo ženklo. O aš būčiau davusi. Viską jam atidaviau. Ir dabar jis mano. Ne Ketlinos ir ne tavo.

Tetai ją taip užsipuolus, visas Sansos ryžtas išgaravo. Lisa Arin išgąsdino ją ne menkiau už karalienę Sersėją.

— Jis tavo, miledi, — tarė ji kaip įmanydama romiau, tarsi atgailautų. — Gal jau galėčiau eiti?

— Ne, negalėtum. — Iš tetos burnos sklido vyno kvapas. — Jei būtum šiaip mergiotė, išsiųsčiau tave. Išvyčiau į pietus, į Mėnulio Vartus pas lordą Nestorą arba atgal į Pirštus. Kaip tau patiktų visą likusį gyvenimą praleisti atšiaurioje pakrantėje, tarp suskretėlių tarnų ir avių spirų? Tokį likimą mano tėvas buvo numatęs Petirui. Visi manė, jog tai — dėl tos paikos dvikovos su Brandonu Starku, bet taip nebuvo. Tėvas pasakė, jog turėčiau dėkoti dievams, kad toks įtakingas lordas kaip Jonas Arinas sutinka vesti mane suterštą, bet aš žinojau: tos vedybos buvo vien dėl kalavijų. Turėjau tekėti už Jono, kitaip tėvas būtų mane išvaręs, kaip jau buvo išvaręs savo brolį, bet man skirtasis buvo Petiras. Pasakoju tau visa tai, kad suprastum, kaip karštai mudu vienas kitą mylime, kaip ilgai kentėjome ir svajojome vienas apie kitą. Mudu pradėjome kūdikį, mažutį kūdikėlį. — Lisa priglaudė delnus prie pilvo, tarsi tą kūdikį tebenešiotų. — Kai jie tą kūdikį iš manęs atėmė, pažadėjau sau, kad daugiau to nebus. Jonas norėjo išsiųsti mano mieląjį Robertą į Drakono Uolą, o tas girtuoklis karalius būtų atidavęs jį Sersėjai Lanister, bet aš jiems neleidau… ir tau neleisiu iš manęs paveržti Petiro Mažojo Piršto. Girdi, Eleina ar Sansa, ar koks ten tavo vardas? Ar girdi, ką tau sakau?

— Girdžiu. Prisiekiu, daugiau niekada jo nebučiuosiu ir… negundysiu. — Sansa manė pasakysianti tai, ko teta iš jos tikisi.

— Vadinasi, prisipažįsti? Tu kalta, kaip ir maniau. Tu tokia pat pasileidėlė, kokia buvo ir tavo motina. — Lisa sučiupo Sansą už riešo. — Eime su manimi. Noriu tau kai ką parodyti.

— Man skauda. — Sansa pasimuistė. — Prašau, teta Lisa, aš nieko nepadariau. Prisiekiu.

Bet teta į jos protestus nekreipė dėmesio.

— Mariljonai! — šūktelėjo ji. — Man tavęs reikia, Mariljonai! Man tavęs reikia !

Dainius nelindo į akis ir stoviniavo kitame menės gale, bet ledi Arin šūktelėjus kaipmat prisistatė.

— Miledi…

— Padainuok mums dainą. „Gražuolę apgavikę“.

Mariljonas pirštais užgavo stygas.

— „Lietingą dieną lordas atjojo, ei-ho, ei-ho, ei-ho, atjojo…“

Ledi Lisa trūktelėjo Sansą už rankos. Ji galėjo arba eiti, arba būti tempiama, tad nusprendė eiti pati, ir netrukus atsidūrė ties menės viduriu, kur tarp kolonų į marmurinę sieną buvo įstatytos baltos burtmedžio durys. Jos buvo tvirtai uždarytos, užšautos trimis bronziniais skersiniais, bet Sansa girdėjo už jų trankantis vėją. Pamačiusi ant durų išdrožinėtą pusmėnulį, ji įsispyrė kojomis į grindis.

— Mėnulio durys. — Ji pamėgino išsivaduoti. — Kodėl rodai man Mėnulio duris?

— Dabar cypi kaip pelytė, bet sode elgeisi gana drąsiai, ar ne? Sniege tau drąsos netrūko.

— „Lietingą dieną ledi siuvo, — traukė Mariljonas, — ei-ho, ei-ho, ei-ho, siuvo…“

— Atidaryk duris, — liepė Lisa. — Sakau, atidaryk . Atidarysi jas, o jei ne, pašauksiu sargybinius. — Ji stumtelėjo Sansą pirmyn. — Tavo motina bent jau buvo narsi. Nuimk skersinius.

Jei padarysiu, ką liepia, ji mane paleis. Sansa čiupo vieną bronzinį skersinį, nuėmė jį ir numetė ant grindų. Tarkštelėjo ant marmuro nukritęs antras skersinis, o paskui ir trečias. Vos jai palietus velkę, sunkios medinės durys staiga atsidarė į vidų ir dunkstelėjo atsimušusios į sieną. Ant jų staktos buvo pripustyta sniego ir dabar šalto vėjo gūsis tą sniegą bloškė į vidų. Sansa sudrebėjo ir pamėgino pasitraukti, bet jai už nugaros stovėjo teta. Lisa sučiupo ją už riešo, kitos rankos delną įrėmė į tarpumentį ir ėmė stumti Sansą prie atdarų durų.

Už jų plytėjo balsvas dangus, snigo ir daugiau nieko nebuvo matyti.

— Pažvelk žemyn, — įsakmiai liepė Lisa. — Žvelk žemyn .

Sansa pamėgino išsilaisvinti, bet tetos pirštai laikė suspaudę jai ranką nelyginant žvėries nagai. Lisa vėl ją stumtelėjo ir Sansa suspigo. Kaire pėda ji pralaužė sniego plutą ir ši nugarmėjo žemyn. Priekyje nebuvo nieko, tik tuštuma, o apačioje, už šešių šimtų pėdų, prie kalno šlaito dunksojo kažkas panašaus į pilį.