George Martin - Kardų audra

Žemiau pilies griuvėsių, kalvos šlaitų apačioje ošė toks tankus miškas, kad jame puikiausiai būtų galėję tūnoti pusšimtis bastūnų. Ko gero, jie ir dabar mane stebi . Meretas apsižvalgė, bet nepamatė nieko, išskyrus tarp pušų ir išlakių eglių augančius dygiakrūmius, stambialapius šakius, usnis, viksvas ir gervuogienojus. Žolėje kur ne kur stirksojo lapus numetusios guobos, alksniai ir ąžuolai. Bastūnų jis nematė, bet tai dar nieko nereiškė. Bastūnai mokėjo slėptis geriau nei dori žmonės.

Tiesą sakant, miško Meretas negalėjo pakęsti, o dar labiau nekentė bastūnų. „Jie sugriovė man gyvenimą“, — įkaušęs dažnai tvirtindavo jis. O įkaušdavo jis pernelyg dažnai — bent jau taip garsiai ir atvirai sakydavo jo tėvas. Irgi tiesa , nusiminęs pagalvojo jis. Dvyniuose turėjai kuo nors išsiskirti, kitaip jie dažniausiai pamiršdavo, kad apskritai dar gyveni, bet Meretas netruko įsitikinti, jog didžiausio pilies girtuoklio reputacija taip pat nepagerino jo galimybių. Kadaise tikėjausi tapti geriausiu riteriu, kada nors laikiusiu rankose ietį. Bet dievai atėmė iš manęs šią svajonę. Tad kodėl kartais negaliu išlenkti taurės vyno? Vynas apmalšina galvos skausmą. Be to, mano žmona — pikčiurna, tėvas mane niekina, o vaikai niekam tikę. Dėl ko turėčiau laikytis ir būti blaivus?

Tačiau dabar jis buvo blaivus. Na taip, per pusryčius išgėrė du ragus alaus, o išjodamas — taurę raudonojo, bet tik tam, kad taip baisiai neskaudėtų galvos. Kažkur už akių ėmė kauptis skausmas ir Meretas žinojo, kad, jei paliks jam bent menkiausią galimybę, netrukus pasijus taip, tarsi tarp ausų siaustų audra su griaustiniu. Kartais galvą skaudėdavo taip baisiai, kad jis net verkti negalėdavo. Tik atsiguldavo į lovą tamsiame kambaryje, užsidengdavo akis drėgnu skuduru ir keikdavo savo likimą ir tą bevardį bastūną, kuris jį taip sužalojo.

Vien pagalvojęs apie tai Meretas ėmė nerimauti. Dabar jokiu būdu negalėjo leisti galvai įsiskaudėti. Jei pargabensiu Petirą namo sveiką ir gyvą, man ims šypsotis sėkmė. Aukso Meretas turėjo, jam beliko tik pasiekti Senpilio viršūnę, pilies griuvėsiuose susitikti su tais prakeiktais bastūnais ir pasirūpinti mainais. Paprasčiausia išpirka. Net jis negalėjo nieko sugadinti, nebent… vėl taip smarkiai įsiskaudėtų galvą, kad negalėtų joti. Saulei nusileidus jis turėjo būti prie griuvėsių, o ne sukniubęs lieti ašaras kur nors pakelėje. Meretas dviem pirštais pasitrynė smilkinius. Dar kartą apsuksiu kalvą ir pasieksiu kelionės tikslą . Kai jie gavo žinią ir jis pasisiūlė nunešti išpirką, jo tėvas tik prisimerkė, tarė: „ Tu , Meretai? — Ir ėmė juoktis pro nosį tuo savo šlykščiu juoku: — Che, che, che …“ Meretui teko kone maldauti, kad jie pagaliau patikėtų jam tą prakeiktą kapšą aukso.

Miško trake, prie kelio kažkas sujudėjo. Meretas staiga įtempė vadžias ir stvėrė kalaviją, bet ten tebuvo voverė. „Kvailys, — tarė garsiai vėl kišdamas kalaviją į makštis, nors, tiesą sakant, nė nebuvo spėjęs viso jo išsitraukti. — Bastūnai uodegų neturi. Po perkūnais, Meretai, susiimk.“ Širdis krūtinėje daužėsi taip, tarsi jis būtų geltonsnapis, išsiruošęs į pirmą karo žygį. Lyg čia būtų Karaliaus miškas ir manęs lauktų susitikimas su senąja Brolija, o ne apgailėtina Žaibo lordo bastūnų gauja. Ūmai jį apėmė pagunda apsisukti, nurisnoti į kalvos papėdę ir susiieškoti artimiausią aludę. Už tokį kapšą aukso Meretas būtų galėjęs nusipirkti daugybę alaus — tiek, kad pamirštų Petirą Spuogą. Tegul bastūnai jį pakaria, pats prisiprašė. Jis to nusipelnė nusekęs kažkokią kvailą paskui kariuomenės stovyklą traukiančią mergšę, kaip koks rujojantis elnias.

Galvoje vėl ėmė pulsuoti skausmas; kol kas nestiprus, bet jis žinojo, kad tuoj pasidarys blogiau. Meretas pirštais pasitrynė viršunosę. Jis tikrai neturi teisės taip blogai galvoti apie Petirą. Būdamas jo amžiaus elgdavausi taip pat . Tiesa, Meretui viskas baigėsi tuo, kad susigavo sifilį, bet smerkti Petiro vis tiek negalėjo. Kekšės savotiškai žavios, ypač jei tavo veidas toks kaip Petiro. Žinoma, vargšas vaikinas turėjo žmoną, bet ji buvo tik dar viena bėda. Mat negana to, kad buvo du kartus už jį vyresnė, tai dar, jei gandai buvo teisingi, ir miegojo su jo broliu Valderiu. Dvyniuose visuomet sklandė daugybė gandų ir tik menka jų dalis buvo tiesa, bet šį kartą Meretas jais tikėjo. Juodasis Valderis buvo žmogus, pasiimantis tai, ko nori, net savo brolio žmoną. Jis miegojo ir su Edvino žmona, — visi tai žinojo, — be to, retkarčiais į jo lovą įsmukdavo Valda Gražioji, o kai kas net šnekėjo, girdi, net septintąją ledi Frėj jis pažįstantis geriau, nei derėtų. Tad nenuostabu, kad vesti jis atsisakė. Kam pirkti karvę, jei aplink pilna tešmenų, prašančių pamelžti?

Tyliai nusikeikęs, Meretas kulnais bakstelėjo arkliui į šonus ir vėl ėmė joti į kalvą. Kad ir kaip jam magėjo pragerti auksą, jis suprato, kad jei negrįš su Petiru Spuogu, jam geriau iš viso negrįžti.

Lordui Valderiui netrukus turėjo sukakti devyniasdešimt dveji. Jam silpo klausa, matyti jis beveik nebematė, o podagra taip surietė, kad jį visur teko nešioti. Visi jo sūnūs sutarė, kad senis ilgai nepatrauks. O kai mirs, viskas pasikeis, ir ne į gera. Jo tėvas buvo vaidingas ir užsispyręs, geležinės valios ir aštrialiežuvis, bet saviškiais šventai rūpinosi. Visais saviškiais, net ir tais, kurie jam neįtiko arba jį nuvylė. Net tais, kurių vardų neprisiminė . Bet kai jis mirs…

Kai įpėdiniu buvo seras Stevronas, buvo gerai. Senis prižiūrėjo Stevroną šešiasdešimt metų ir buvo įkalęs jam į galvą, kad kraujas — ne vanduo. Tačiau per karo žygį į vakarus su Jaunuoju Vilku Stevronas mirė, — „be abejo, nuo laukimo“, — pašmaikštavo Lotaras Šlubasis, kai varnas parnešė jiems šią žinią, — o jo sūnūs ir vaikaičiai buvo jau visai kitokie Frėjai. Dabar viską turėjo paveldėti Stevrono sūnus, seras Raimanas; bukaprotis, užsispyręs ir godus žmogus. Raimanui mirus įpėdiniais turėjo tapti jo sūnūs, Edvinas ir Juodasis Valderis, o tai buvo dar blogiau. „Laimė, — kartą tarė Lotaras Šlubasis, — vienas kito jie nekenčia labiau nei mūsų.“

Meretas nebuvo visiškai tikras, ar tai laimė, juolab kad pats Lotaras galėjo pasirodyti esantis pavojingesnis už bet kurį iš jų. Lordas Valderis per Starko ir Roslinos vestuvių puotą įsakė surengti skerdynes, bet ne kas kitas, o Lotaras Šlubasis ir Ruzas Boltonas apgalvojo ir paruošė kiekvieną smulkmeną, net skambėti turėjusias dainas. Lotaras buvo linksmuolis ir su juo būdavo smagu išgerti, bet Meretas niekada nebuvo toks kvailas ir neatsukdavo jam nugaros. Dvyniuose anksti išmokdavai, kad pasitikėti galima tik tikrais broliais… ir tai ne per labiausiai.

Kai senis numirs, kiekvienas sūnus ir kiekviena duktė kovos už save. Naujasis Perkėlos lordas neabejotinai pasiliks Dvyniuose kelis savo dėdes, sūnėnus ir pusbrolius bei pusseseres — tuos, kurie jam patinka ir kuriais pasitiki, o veikiausiai tuos, kurie galėtų būti jam naudingi. O visus kitus išvys ir mums teks patiems savimi rūpintis.

Tokia ateitis Meretui kėlė didesnį nerimą, nei būtų galėjęs apsakyti žodžiais. Po nepilnų trejų metų jam sukaks keturiasdešimt ir jis bus per senas pradėti benamio riterio gyvenimą… jei jis, žinoma, būtų buvęs riteris, nes iš tiesų juo nebuvo. Jis neturėjo nei savo žemių, nei turtų. Jam priklausė drabužiai, kuriais vilkėjo, o daugiau beveik nieko, net žirgas, kuriuo jojo, buvo ne jo. Meretas nebuvo toks protingas, kad taptų meisteriu, jam trūko pamaldumo tapti septonu ir žiaurumo tapti samdomu kalavijuočiu. Dievai niekuo manęs neapdovanojo, tik leido gimti ir paliko likimo valiai. Kas iš to, kad esi turtingos ir įtakingos šeimos sūnus, jei gimei… devintas ? Turint omenyje visus anūkus ir proanūkius, Meretas turėjo daugiau galimybių būti išrinktas aukštuoju septonu nei paveldėti Dvynius.