George Martin - Kardų audra

Man nesiseka , niūriai pagalvojo jis. Po galais, man niekada nesisekė . Jis buvo stambus vyras plačia krūtine ir pečiais, nors ir vidutinio ūgio. Meretas žinojo, kad per pastaruosius dešimt metų priaugo svorio ir tapo apkūnesnis, bet jaunystėje buvo beveik toks pat tvirtas kaip seras Hostinas, jo vyresnysis brolis, visų laikomas stipriausiu iš lordo Valderio Frėjaus sūnų. Vaikystėje jis buvo išsiųstas į Kreikholą tarnauti pažu savo motinos giminei. Kai senasis lordas Samneris pakėlė jį į ginklanešius, visi tikėjosi, jog po kelerių metų jis taps seru Meretu, bet šias viltis niekais pavertė Karaliaus miško brolijos bastūnai. Kol jo bendraamžis ginklanešys Džeimis Lanisteris maudėsi šlovėje, Meretas pirmą kartą pasigavo sifilį nuo paskui karo stovyklą sekusios kekšės, o paskui leidosi pavergiamas moters , vadinusios save Baltąja Elniuke. Lordas Samneris iš bastūnų jį išpirko, bet jau kitame mūšyje jis gavo tokį smūgį vėzdu, kad jo šalmas perskilo, o jis pats dvi savaites ištysojo be sąmonės. Vėliau giminaičiai jam pasakojo, kad jau laikė jį mirusiu.

Meretas liko gyvas, bet jo kaip kovotojo dienos baigėsi. Net menkiausias stuktelėjimas į galvą sukeldavo tokį skausmą, kad jam aptemdavo akyse ir imdavo ristis ašaros. „Tokiomis aplinkybėmis apie riterio vardą negali būti nė kalbos“, — maloniai, bet tvirtai pareiškė jam lordas Samneris. Ir Meretas buvo grąžintas į Dvynius kęsti bjaurių lordo Valderio pašaipų.

Vėliau sėkmė nuo Mereto visiškai nusigręžė. Nežinia kaip, bet tėvas pasirūpino, kad jis gautų gerą žmoną. Jis vedė vieną iš lordo Dario dukterų, o tuo metu Dariai buvo pelnę didžiulį karaliaus Eirio palankumą. Bet, regis, vos tik jis spėjo atimti savo nuotakai nekaltybę, Eiris prarado sostą. Kitaip nei Frėjai, Dariai buvo plačiai pagarsėję Targarienų šalininkai, tad prarado turėtas žemes, didžiąją dalį turtų ir beveik visą įtaką. O ledi žmona Meretą didžiai nuvylė, mat daug metų gimdė jam vien mergaites; tris pagimdė gyvas, vieną negyvą ir dar vieną, kuri mirė kūdikystėje, ir tik tuomet pagaliau padovanojo jam sūnų. Vyriausioji jo duktė pasirodė esanti ištvirkėlė, antroji — apsirijėlė. Kai Eimė buvo užklupta arklidėse net su trimis arklininkais, Meretas buvo priverstas ištekinti ją už prakeikto nevykėlio riterio . Jis manė, kad blogiau būti jau negali, kol… seras Peitas nenusprendė, jog galėtų pelnyti šlovę nugalėjęs serą Gregorį Kligeiną. Didžiam Mereto liūdesiui ir neabejotinam visų arklininkų džiaugsmui, Eimė vėl tapo našle.

Meretas išdrįso pamanyti, kad jam ėmė sektis, kai Ruzas Boltonas nusprendė vesti jo Valdą, o ne kurią nors iš lieknesnių ir gražesnių jos pusseserių. Sąjunga su Boltonu Frėjų giminei buvo svarbi ir jo duktė padėjo ją sutvirtinti; jis pamanė, kad tai nemenkas nuopelnas. Bet senis netrukus atvėrė jam akis. „Jis pasirinko Valdą, nes ji stora , — pareiškė lordas Valderis. — Manai, Boltonui buvo bent kiek svarbu, kad ji tavo atžala? Manai, jis sėdėjo ir mąstė: „ Che , Meretas Avigalvis, kaip tik tokio uošvio man ir reikia.“ Tavo Valda — šilkais išsipuošusi kiaulė, štai kodėl jis ją pasirinko ir neketinu tau už tai dėkoti. Tą sąjungą būtume sutvirtinę ir už pusę kainos, jei tavo kiaulaitė bent retkarčiais būtų padėjusi šaukštą ant stalo.“

Ir pagaliau dar kartą Meretas buvo pažemintas su šypsena veide, kai Lotaras Šlubasis pasikvietė jį aptarti jo vaidmens per Roslinos vestuves. „Kiekvienas iš mūsų privalo vaidinti savo vaidmenį priklausomai nuo įteiktos dovanos, — pasakė netikras jo brolis. — Tau teks tik viena užduotis, Meretai, bet, manau, tu puikiai ją atliksi. Pasirūpink, kad Didysis Džonas Amberis būtų visiškai girtas, kad nepastovėtų ant kojų ir tikrai negalėtų kautis.“

Bet man nepavyko įvykdyti net šios užduoties. Jis užkalbėjo stotingajam šiauriečiui dantis ir šis išgėrė tiek, kad toks kiekis vyno būtų numarinęs tris vyrus, ir vis dėlto, kai Roslina buvo palydėta į lovą, Didysis Džonas vis tiek sugebėjo ištraukti kalaviją pirmam jį užkabinusiam vyrui iš rankos ir dar šią sulaužyti. Surakinti jį grandinėmis prireikė aštuonių vyrų, iš kurių per Didžiojo Džono tramdymą du buvo sužeisti, vienas žuvo, o vargšas senasis seras Leslinas Heigas prarado pusę ausies. Negalėdamas kovoti rankomis, Amberis gynėsi dantimis.

Meretas sustojo ir užsimerkė. Jo galva dundėjo kaip prakeiktas būgnas, kurį jie mušė per vestuves, ir kelias akimirkas jis negalėjo nieko veikti, tik sėdėti balne. Turiu joti toliau , tarė sau Meretas. Jei jam pavyktų pargabenti Petirą Spuogą, tai, žinoma, jis sulauktų sero Raimano palankumo. Gal Petiras ir buvo amžinas nelaimėlis, bet nesielgė nei taip šaltai kaip Edvinas, nei taip karštakošiškai kaip Juodasis Valderis. Vaikinas bus dėkingas man už pastangas, o jo tėvas pamatys, kad esu ištikimas ir kad tokį vyrą gerai turėti po ranka.

Bet tik jei saulei nusileidus jis su auksu bus sutartoje vietoje. Meretas pažvelgė į dangų. Jau pats laikas . Jam reikėjo kažkaip numaldyti rankų drebėjimą. Meretas pasiėmė prie balno kabantį odmaišį, ištraukė kamštį ir godžiai gurkštelėjo. Vynas buvo tirštas ir saldus, beveik juodas, bet, dievai, koks gardus…

Gynybinė Senpilio siena kadaise juosė visą kalvos viršūnę, kaip karūna puošia karaliaus galvą. Bet dabar buvo likę tik pamatai ir kelios juosmenį siekiančios krūvos akmenų, apaugusių kerpėmis. Meretas jojo palei kadaise čia dunksojusią sieną, kol pasiekė vietą, kur anksčiau stovėjo sarginė. Čia griuvėsių buvo daugiau ir jam teko nulipti, kad pervestų per juos savo ristūną. Vakaruose saulė pasislėpė už žemų debesų. Šlaitai buvo apaugę stambialapiais šakiais ir dygiakrūmiais, o už kadaise čia buvusių sienų žolė siekė krūtinę. Meretas atlaisvino kalaviją makštyse ir budriai apsidairė, bet nematė nė vieno bastūno. Ar gali būti, kad atjojau ne tą dieną? Sustojęs jis nykščiais pasitrynė smilkinius, bet spaudimas už akių nė kiek nesusilpnėjo. Po septyniais perkūnais…

Kažkur iš pilies gilumos pro medžius sklido vos girdimi muzikos garsai.

Nors vilkėjo apsiaustą, Meretą nukrėtė šaltis. Jis atsikimšo odmaišį ir gurkštelėjo dar vyno. Galėčiau tiesiog sėsti ant žirgo, nujoti į Senmiestį ir visą auksą pragerti. Iš bastūnų nieko gera neverta tikėtis. Ta bjauri daili kalaitė Venda, laikydama jį nelaisvėje, ant vieno sėdmens išdegino jam elnio simbolį. Tad nenuostabu, kad žmona jį niekino. Turiu sutvarkyti šį reikalą. Gali būti, kad vieną gražią dieną Petiras Spuogas taps Perkėlos lordu, Edvinas sūnų neturi, o Juodasis Valderis pradeda vien pavainikius. Petiras prisimins, kas atjojo jo išpirkti . Jis gurkštelėjo dar, užkimšo odmaišį ir nusivedė savo ristūną per suskilusius akmenis, šakius, tarp plonų, vėjo palenktų medžių ten, iš kur sklido garsai ir kur tikriausiai turėjo būti pilies kiemas.

Ant žemės buvo storai prikritę lapų, nelyginant kareivių po ką tik pasibaigusių skerdynių. Ant akmeninio, vėjo nugairinto antkapio sėdėjo vyras žaliais, išblukusiais ir dėmėtais drabužiais, sukryžiavęs kojas ir braukdamas pirštais per medinės arfos stygas. Melodija buvo tyli ir liūdna. Meretui ta daina buvo pažįstama. „Aukštai, mirusių karalių menėse, Dženė su dvasiomis šoko…“

— Lipk nuo antkapio, — liepė Meretas. — Sėdi ant karaliaus.

— Senasis Tristiferas neprieštarauja, kad padėčiau čia savo liesą užpakalį. Jis dar buvo vadinamas Teisingumo Kūju. Karalius jau labai seniai negirdėjo jokių naujų dainų. — Bastūnas vikriai nušoko žemėn. Jis buvo lieknas ir raumeningas, siauro veido į lapės panašiais bruožais, bet jo burna buvo tokia plati, kad nusišypsojęs, rodės, išsišiepė iki ausų. Jam ant kaktos buvo užkritusios kelios rusvų plaukų sruogos. Laisva ranka bastūnas jas nusibraukė ir paklausė: — Prisimeni mane, milorde?