George Martin - Kardų audra

— Nereikia! — suriko Sansa. — Tu mane gąsdini!

O jai už nugaros Mariljonas tebegrojo medine arfa ir dainavo: „Ei-ho, ei-ho, ei-ho…“

— Vis dar nori išeiti? Nori?

— Ne. — Sansa įsispyrė kojomis į grindis ir ėmė muistytis mėgindama išsivaduoti, bet jos teta nesitraukė nė per žingsnį. — Nenoriu išeiti pro čia. Prašau…

Ji pakėlė ranką pirštais mėgindama įsitverti durų staktos, bet niekaip negalėjo to padaryti, o pėdos slidinėjo ant šlapių marmurinių grindų. Ledi Lisa negailestingai stūmė Sansą į priekį. Teta buvo gerokai sunkesnė už ją.

— „Gulėdama ledi bučiavos šieno kupetoj, ei-ho, ei-ho, ei-ho, šieno kupetoj“, — dainavo Mariljonas.

Sansa beviltiškai išsigandusi kryptelėjo į šalį ir viena jos koja išslydo į tuštumą. Vėjas pakėlė jos sijonus ir šaltais dantimis ėmė graibšnoti plikas kojas. Ant skruostų jai tirpo snaigės. Sansa sumostagavo rankomis, užgriebė storą Lisos rudų plaukų kasą ir tvirtai ją sučiupo.

— Mano plaukai! — sukliko teta. — Paleisk plaukus!

Jiedvi trypčiojo ant slenksčio. Kitame menės gale ji išgirdo sargybinius, ietimis dunksinčius į duris ir reikalaujančius įleisti juos į menę. Mariljonas liovėsi dainavęs.

— Lisa! Ką visa tai reiškia? — Šis šūksnis nustelbė kūkčiojimą ir šnopavimą. Aukštojoje menėje nuaidėjo žingsniai. — Pasitrauk iš ten! Lisa, ką darai?

Sargybiniai ietimis tebesibeldė į duris; Mažasis Pirštas įėjo pro lordams skirtas duris už pakylos.

Lisai atsisukus, jos gniaužtai šiek tiek atsileido ir Sansa pagaliau išsilaisvino. Ji parkrito ant kelių ir tada Petiras Beilišas ją pamatė. Jis sustojo kaip įbestas.

— Eleina… Kas čia darosi?

— Tai ji . — Ledi Lisa stvėrė Sansai už plaukų. — Tai jai kažkas darosi . Ji tave bučiavo .

— Pasakyk jai, — ėmė maldauti Sansa. — Paaiškink, kad mudu tik statėme pilį…

— Tylėk! — sukliko teta. — Aš neleidau tau kalbėti. Tavo pilis niekam nerūpi.

— Ji dar vaikas, Lisa. Keitės duktė. Ką tu čia darai?

— Ketinau ištekinti ją už Roberto ! Kokia ji nedėkinga. Ne… nepadori . Tu ne jos, kad galėtų tave bučiuoti. Tu ne jos! Pamokiau ją, ir tiek.

— Matau. — Jis pirštais persibraukė smakrą. — Manau, kad dabar ji viską supranta. Ar ne, Eleina?

— Taip, — kūkčiodama linktelėjo Sansa. — Suprantu.

— Nenoriu, kad ji čia liktų. — Jos tetos akyse sublizgo ašaros. — Kam atsivežei ją į Slėnį, Petirai? Jai čia ne vieta. Ji čia svetima.

— Tuomet išsiųsime ją. Jei nori, atgal į Karaliaus Uostą. — Jis žingtelėjo prie moterų. — Dabar paleisk ją. Ir leisk pasitraukti nuo durų.

— NE! — Lisa vėl trūktelėjo Sansą už plaukų. Aplink jas sūkuriavo sniegas, nuo vėjo garsiai plakėsi sijonai. — Negali jos geisti. Negali . Ji kvaiša, tuščiagalvė mergiotė. Ji tavęs nemyli taip, kaip mylėjau aš. Visada tave mylėjau ir tai įrodžiau, ar ne? — Papurtusiu ir įraudusiu tetos veidu ėmė ristis ašaros. — Dovanojau tau nekaltybę. Būčiau dovanojusi ir sūnų, bet jie jį nužudė mėnulio arbata, bitkrėslėm, pelynais ir šaukštu medaus su šunmėtėm. Aš nenorėjau , nežinojau, tik išgėriau, ką man davė tėvas…

— Kas buvo, pražuvo, Lisa. Lordas Hosteris miręs, senasis jo meisteris taip pat. — Mažasis Pirštas žingtelėjo arčiau. — Vėl gėrei vyno? Tau nereikėtų tiek daug šnekėti. Juk nenorime, kad Eleina sužinotų daugiau, nei jai būtina, ar ne? Arba Mariljonas…

Bet ledi Lisa į šiuos žodžius nekreipė dėmesio.

— Keitė niekada nieko tau nedavė. Tai aš išrūpinau tau pirmąją tarnybą, aš įkalbėjau Joną nusivežti tave į dvarą, kad galėtume būti vienas šalia kito. Žadėjai, kad niekada to nepamirši.

— Ir nepamiršau. Mudu esame drauge, kaip visuomet norėjai, kaip visada ketinome. Tik paleisk Sansai plaukus…

— Nepaleisiu! Mačiau, kaip sniege bučiavotės. Ji tokia pat kaip ir jos motina. Ketlina bučiavo tave dievų giraitėje, bet niekada nežiūrėjo į tuos bučinius rimtai , niekada tavęs negeidė. Kodėl ją mylėjai labiau? Aš visada tavęs geidžiau, aš …

— Žinau, mano meile. — Jis žengė dar vieną žingsnį. — Ir esu čia. Tau tik reikia paimti mane už rankos, nagi… — Jis ištiesė ranką. — Tau visiškai nėra dėl ko lieti ašarų.

— Ašaros, ašaros, ašaros , — isteriškai sukūkčiojo Lisa. — Visiškai nėra ko lieti ašarų, bet… Karaliaus Uoste sakei ką kita. Liepei įlašinti ašarų Jonui į vyną ir aš įlašinau. Dėl Roberto ir dėl mūsų ! Tada parašiau Ketlinai laišką ir pranešiau, kad Lanisteriai nužudė mano lordą vyrą, kaip kad sakei. Tai buvo toks gudrus žingsnis… tu buvai toks gudrus, visada sakiau tėvui. Sakiau: „Petiras toks protingas, jis aukštai kils, tikrai, tikrai , be to, jis mielas ir švelnus ir aš nešioju jo kūdikį…“ Kodėl ją pabučiavai? Kodėl ? Dabar mudu kartu, kartu po tiek metų, po tiek ilgų metų, kodėl užsimanei pabučiuoti ją ?!

— Lisa, — atsiduso Petiras, — po visų mūsų ištvertų audrų turėtum labiau manimi pasitikėti. Prisiekiu, daugiau niekada nė per žingsnį nuo tavęs nesitrauksiu, kol abu gyvi būsime.

— Tikrai? — verkšlendama paklausė ji. — Ak, tikrai ?

— Tikrai. O dabar paleisk mergaitę ir eikš manęs pabučiuoti.

Lisa kūkčiodama puolė Mažajam Pirštui ant kaklo. Kai jiedu apsikabino, Sansa keturpėsčia pasitraukė nuo Mėnulio durų ir rankomis apsivijo artimiausią koloną. Ji girdėjo savo besidaužančią širdį. Sansos plaukai buvo apsnigti, be to, ji pametė dešinį batą. Matyt, bus nukritęs . Ji suvirpėjo ir dar stipriau įsikibo į koloną.

Kelias akimirkas Mažasis Pirštas leido Lisai paverkti priglaudęs ją prie krūtinės, paskui paėmė ją už rankų ir švelniai pabučiavo.

— Mano miela, paika, pavydi žmonele, — meiliai tarė jis. — Per visą gyvenimą mylėjau tik vieną moterį, patikėk.

Lisa Arin droviai nusišypsojo.

— Tik vieną? Ak, Petirai, prisieki? Tik vieną?

— Tik Keitę.

Ir Petiras staiga šiurkščiai ją atstūmė.

Lisa žingtelėjo atatupsta ir paslydo ant šlapių marmuro grindų. Ir staiga dingo. Nė neriktelėjo. Labai ilgai nebuvo girdėti nieko, tik kaukiantis vėjas.

Mariljonas aiktelėjo.

— Tu… tu…

Už durų sargybiniai šūkavo ir trankė jas sunkių iečių kotais. Lordas Beilišas padėjo Sansai atsistoti.

— Ar tau nieko neatsitiko? — Kai ji papurtė galvą, jis pridūrė: — Tada bėk ir įleisk sargybinius. Paskubėk, negaiškime laiko. Šis dainius nužudė mano ledi žmoną.

Kelias į Senpilį vedė įkalnėn ir du kartus apsuko kalvą, kol pasiekė jos viršūnę. Juo, apaugusiu žolėmis ir akmenuotu, net ir geriausiomis sąlygomis negalėjai joti greitai, o nuo vakar naktį iškritusio sniego jis dar ir praskydo. Upių kraštuose rudenį iškritęs sniegas; tai neįprasta , niūriai pagalvojo Meretas. Tiesa, prisnigo nedaug; tik tiek, kad sniegas vienai nakčiai užklojo žemę. Saulei patekėjus, beveik visas ištirpo. Ir vis dėlto Meretui rodės, jog tai blogas ženklas. Per lietus, potvynius, gaisrus ir karą jie jau prarado du derlius ir geroką dalį trečiojo. Ankstyva žiema reiškė badą visuose upių kraštuose. Daugybė žmonių gyvens pusbadžiu, o kai kurie visiškai neturės ko valgyti. Meretas vylėsi, kad nebus vienas iš jų. O galėčiau būti. Kai taip nesiseka, tikrai galėčiau. Laimė man niekada nesišypsojo.