George Martin - Kardų audra

— Taip, — pripažino Sansa.

Jis apėjo išorines sienas.

— Kai Keitė su Edardu Starku išvyko į šiaurę, sapnuodavau tą pilį. Sapnuose tai buvo niūri ir šalta vieta.

— Ne. Ten visada būdavo šilta, net kai snigdavo. Iš karštų šaltinių vanduo teka sienų vidumi ir jas šildo, o žiemos soduose oras visada toks, tarsi būtų karšta vasaros diena. — Ji atsistojo ir didžioji balta pilis vėl atrodė mažutė. — Nesugalvoju, kaip uždengti sodus stikliniu stogu.

Mažasis Pirštas pasiglostė smakrą, ant kurio dar visai neseniai žėlė barzda, bet Lisa paprašė ją nusiskusti.

— Stiklas būdavo įdėtas į rėmus, ar ne? Šakelės — štai išeitis. Nulupk nuo jų žievę, sukryžiuok, sandūras surišk plaušais ir padaryk rėmus. Aš tau parodysiu.

Jis pavaikščiojo po sodą rankiodamas šakeles ir pagaliukus ir purtydamas nuo jų sniegą. Kai jau užtektinai jų prisirinko, vienu plačiu žingsniu peržengė pilies sienas ir pritūpė vidury kiemo. Sansa priėjo arčiau pasižiūrėti, ką jis daro. Jo rankos buvo mitrios ir įgudusios ir netrukus iš šakų supynė medines groteles, labai panašias į tas, kurios dengė Vinterfelo žiemos sodų stogą.

— Stiklą, žinoma, teks įsivaizduoti, — duodamas jai grotas tarė Petiras.

— Nieko tokio, — atsakė ji.

Jis palietė Sansai veidą.

— O štai ir ji.

Sansa jo nesuprato.

— Kas?

— Tavo šypsena, miledi. Gal padaryti dar vienas groteles?

— Jei galėtum…

— Su didžiausiu malonumu.

Ji pastatė žiemos sodų sienas, tuo metu Mažasis Pirštas uždengė stogus, o kai sodus baigė, Petiras jai padėjo pratęsti sienas ir pastatyti sargybos menę. Panaudojus statybai šakeles dengti tiltai negriuvo, kaip jis ir sakė. Nulipdyti Pirmąją tvirtovę ir apvalų Būgno bokštą buvo gana lengva, bet Sansa vėl sutriko, kai atėjo laikas užkelti ant viršaus dunksojusias chimeras. Jis ir vėl pasiūlė Sansai išeitį.

— Ant tavo pilies snigdavo, miledi, — priminė Petiras. — Kaip atrodo apsnigtos chimeros?

Sansa užsimerkė ir pamėgino prisiminti.

— Kaip balti sniego gabalai.

— Na štai. Chimeras nulipdyti sunku, bet suspausti kelias sniego gniūžtes bus visai lengva.

Ir jis buvo teisus.

Dar lengviau buvo pastatyti Apgriuvusį bokštą. Jiedu drauge nulipdė aukštą bokštą, atsiklaupę šalia vienas kito delnais nudailino cilindrą, o kai jį pastatė, Sansa suleido pirštus į jo viršų, grybštelėjo sniego ir metė jį Petirui į veidą. Sniegas užkrito už apykaklės ir Petiras suriko.

— Negražiai pasielgei, miledi.

— Kaip ir tu, atgabenęs mane čia, nors žadėjai grąžinti namo.

Sansa ir pati stebėjosi, iš kur įgijo tiek drąsos ir taip atvirai su juo kalbasi. Iš Vinterfelo , dingtelėjo jai. Už Vinterfelo sienų jaučiuosi stipresnė .

Lordas Petiras surimtėjo.

— Taip, apgavau tave ir… ne tik tą vieną kartą.

Sansai net kojas pakirto.

— Ką dar primelavai?

— Pasakiau, kad su didžiausiu malonumu padėsiu tau statyti pilį. Gaila, bet tai taip pat buvo melas. Vienas dalykas suteiktų man dar daugiau malonumo. — Jis žingtelėjo arčiau. — Štai…

Sansa mėgino pasitraukti, bet jis ją apglėbė ir staiga jųdviejų lūpos susiliejo. Ji bejėgiškai mėgino muistytis, bet tik dar labiau prie jo prisišliejo. Petiras bučiavo ją, neleisdamas pratarti nė žodžio. Jo burna kvepėjo mėtomis. Akimirką Sansa pasidavė jo bučiniui, o tada… nusuko galvą ir išsivadavo.

— Ką darai ?

Petiras pasitaisė apsiaustą.

— Bučiuoju snieguolę.

— Turėtum bučiuoti ją . — Sansa pakėlė akis į Lisos balkoną, bet dabar jis buvo tuščias. — Savo ledi žmoną.

— Ir bučiuoju. Lisa tikrai negali skųstis. — Jis šyptelėjo. — Gaila, kad nematai, kaip dabar atrodai, miledi. Tu tokia graži. Aplipusi sniegu kaip koks lokiukas, bet tavo veidas įraudęs, be to, vos atgauni kvapą. Ar seniai tu sode? Tikriausiai spėjai labai sušalti. Leisk tave sušildyti, Sansa. Nusimauk pirštines ir duok man rankas.

— Neduosiu. — Jis kalbėjo beveik kaip Mariljonas tą naktį, kai per vestuves labai pasigėrė. Tik šį kartą Lotoras Brunas negalėjo ateiti jos gelbėti; seras Lotoras buvo Petiro žmogus. — Tau nederėtų manęs bučiuoti. Galėčiau būti tau duktė…

— Galėtum, — pritarė jis, mąsliai šypsodamasis. — Bet nesi, ar ne? Tu Edardo Starko ir Keitės duktė. Bet manau, kad galbūt esi gražesnė net už savo motiną, kai ji buvo tavo amžiaus.

— Petirai, prašau, — gailiai ir tyliai tarė ji, — prašau…

— Pilis!

Tas balsas buvo garsus, šaižus ir vaikiškas. Mažasis Pirštas nuo jos nusigręžė.

— Lorde Robertai, — jis demonstratyviai nusilenkė. — Ar tau leista būti lauke be pirštinių?

— Ar tu pastatei šią pilį, lorde Mažasis Piršte?

— Didžiąją jos dalį nulipdė Eleina, milorde.

Sansa pridūrė:

— Tai Vinterfelas.

— Vinterfelas?

Kaip aštuonmetis berniukas, Robertas buvo smulkutis, liesas, dėmėta oda ir nuolat ašarojančiomis akimis. Paspaudęs po pažastimi, jis laikė apsitrynusią skudurinę lėlę, kurią visur tampydavosi.

— Vinterfelas — Starkų giminės dvaras, — paaiškino Sansa savo būsimam vyrui. — Didinga, šiaurėje dunksanti pilis.

— Ne tokia jau ir didinga. — Berniukas atsiklaupė priešais sarginę. — Žiūrėk, štai ateina milžinas jos sugriauti. — Jis įbedė lėlę kojomis į sniegą ir trūkčiodamas ėmė ją slinkti. — Tap, tap, aš milžinas, aš milžinas, — laibu balsu prašneko jis. — Ho, ho, ho, atidarykite vartus, o jei ne, išlaušiu juos ir sutrupinsiu.

Paėmęs lėlę už kojų, jis tvojo per vieną sarginės bokštą, paskui per kitą.

To Sansai buvo per daug.

— Robertai, liaukis .

Bet, užuot liovęsis, berniukas vėl užsimojo lėle ir sienos apačia įgriuvo. Sansa norėjo pastverti jį už rankos, bet sučiupo lėlę. Drykstelėjo plyštanti plona medžiaga. Staiga jos rankoje liko lėlės galva, Robertui liko kojos ir liemuo, o skudurų ir pjuvenų kamšalas pabiro ant sniego.

Lordui Robertui ėmė drebėti lūpos.

— Tu jį nužudeeei , — suvaitojo berniukas.

Ir ėmė tirtėti. Iš pradžių tik truputėlį drebėjo, bet po kelių akimirkų susmuko ant nulipdytos pilies baisiai mostaguodamas rankomis ir spardydamasis. Balti bokštai ir apsnigti tiltai sugriuvo ir pažiro į šalis. Sansa stovėjo pakraupusi, o Petiras Beilišas suspaudė jos pusbroliui riešus ir ėmė šaukti meisterį.

Po kelių sekundžių atskubėję sargybiniai ir tarnaitės padėjo berniuką sutramdyti, o netrukus atėjo ir meisteris Koulmanas. Roberto Arino drebuliai Lizdo žmonėms buvo ne naujiena, ir ledi Lisa buvo juos išmokiusi, kad išgirdę pirmą šūktelėjimą skubėtų į pagalbą jos sūnui. Laikydamas mažojo lordo galvą ir tyliai jį guosdamas, meisteris sugirdė jam pusę puodelio migdančio vyno. Palengva priepuolis sušvelnėjo, o paskui ir visiškai baigėsi, tik vaikui truputį drebėjo rankos.

— Padėkite nuvesti jį į mano kambarius, — paprašė sargybinių Koulmanas. — Nuleisiu kraujo, tai jį nuramins.

— Aš dėl to kalta. — Sansa parodė jiems lėlės galvą. — Sudraskiau jo lėlę. Nenorėjau, bet…

— Jo šviesybė griovė pilį, — paaiškino Petiras.

— Milžinas, — verkdamas šnabždėjo berniukas. — Pilį grioviau ne aš, o milžinas. Ji nužudė jį! Nekenčiu jos! Ji pavainikė, nekenčiu jos! Nenoriu, kad man nuleistų kraują!

— Reikia, milorde, — tarė meisteris Koulmanas. — Tai blogas kraujas, jis kelia tau pyktį, o nuo įsiūčio imi drebėti. Eime…