George Martin - Kardų audra

Daugiau nebeužmigsiu , suprato Sansa. Mano galvoje baisi painiava . Nenoriai ji nustūmė pagalvę, nuklojo antklodes ir, nuėjusi prie lango, atidarė langines.

Lizde snigo.

Lauke tyliai kaip prisiminimai krito purios snaigės. Ar sniegas mane ir pažadino? Sniegas jau buvo storai užklojęs sodą ir žolę, baltai padabinęs krūmus ir statulas, be to, lenkė medžių šakas. Šis vaizdas Sansą grąžino į tolimą praeitį, į ilgąją jos vaikystės vasarą ir priminė šaltas naktis.

Paskutinį kartą sniegą ji matė tą dieną, kai išvyko iš Vinterfelo. Tuomet taip gausiai nesnigo , prisiminė ji. Kai Robas mane apkabino, jam plaukuose tirpo snaigės, o gniūžtė, kurią mėgino suspausti Arija, nelipo ir trupėjo delnuose . Sansai buvo skaudu prisiminti, kokia ji tą rytą jautėsi laiminga. Halenas padėjo jai užsėsti ant žirgo ir ji išjojo aplink besisukant vėjo blaškomoms snaigėms, išjojo pamatyti didžiulio plataus pasaulio. Maniau, kad tą dieną mano daina prasideda, bet iš tiesų ji buvo beveik baigta.

Rengdamasi Sansa langines paliko atidarytas. Ji žinojo, kad bus šalta, nors sodą supo Lizdo bokštai ir saugojo jį nuo atšiauriausių kalnų vėjų. Ji apsivilko šilkinius apatinius, lininę tiesaus kirpimo suknelę, o ant jos — šiltą drabužį iš melsvos ėriuko vilnos. Apsimovė dvi poras kojinių, apsiavė iki kelių suvarstomus batus, apsimovė storos odos pirštines ir pagaliau ant pečių užsimetė minkšto lapės kailio apsiaustą su gobtuvu.

Kai snaigės ėmė veržtis pro langą, jos tarnaitė standžiau susisuko į antklodę. Sansa atsargiai pravėrė duris ir nusileido vingiuotais laiptais. Kai atidarė duris į sodą, šis buvo toks gražus, kad jai net kvapą užgniaužė, ir buvo nedrąsu jaukti tokį tobulą grožį. Šiurpioje tyloje sniegas krito ir krito ir stora, niekieno nepaliesta antklode buvo užklojęs žemę. Pasaulyje nebeliko spalvų. Karaliavo vien balta, juoda ir pilka. Balti bokštai, baltas sniegas ir baltos statulos, juodi šešėliai ir medžiai, o virš galvos — tamsiai pilkas dangus. Tyras pasaulis , dingtelėjo Sansai. Man čia ne vieta.

Ir vis dėlto ji išėjo į lauką. Lygiame baltame sniego paklotės paviršiuje jos batai paliko gilias, kulkšnis siekiančias pėdas, bet žengė ji be jokio garso. Sansa neskubėdama praėjo pro sušalusius krūmus, pro tamsius medelius plonais kamienais ir vis svarstė, ar nesapnuoja. Besileidžiančios snaigės lietė jai veidą nelyginant švelnūs meilužio bučiniai ir tirpo ant skruostų. Sodo viduryje, prie nuvirtusios, suskilusios ir žemėje pusiau palaidotos verkiančios moters statulos, Sansa užvertė galvą į dangų ir užsimerkė. Ji jautė snaiges ant blakstienų ir lūpų, jautė jų skonį. Tai buvo Vinterfelo skonis. Nekaltybės skonis. Svajonių skonis.

Vėl atsimerkusi, Sansa apsižiūrėjo klūpanti. Neprisiminė, kaip parklupo. Jai pasirodė, kad dangus jau ne taip tamsiai pilkas. Aušta , pagalvojo ji. Aušta dar viena diena. Dar viena nauja diena . O ji ilgėjosi praėjusių dienų. Meldėsi, kad jos grįžtų. Bet kam galėjo melstis? Ji žinojo, jog kadaise šis sodas buvo dievų giraitė, bet žemė buvo pernelyg nederlinga ir akmenuota, kad burtmedis galėtų įleisti į ją šaknis. Dievų giraitėje be dievų tvyro tokia pat tuštuma kaip ir mano širdyje.

Abiem saujomis ji paėmė sniego ir suspaudė tarp delnų. Sunkus ir drėgnas, sniegas lengvai lipo. Sansa ėmė daryti gniūžtes, glostydama ir dailindama jas, kol pasidarė apvalios, baltos ir tobulos. Ji prisiminė vasaros sniegą Vinterfele, kai Arija ir Branas patykojo jos, vieną rytą išėjusios iš pilies. Jie abu turėjo po gerą dešimtį gniūžčių, o ji — nė vienos. Branas buvo užlipęs ant dengto tilto stogo ir nepasiekiamas, tad Sansa vaikėsi Ariją prie arklidžių ir aplink virtuvę tol, kol abi užduso. Ji tikriausiai būtų seserį pagavusi, bet paslydo ant ledo. Sesuo grįžo pažiūrėti, ar Sansa nesusižeidė. Kai ji pasakė, kad ne, Arija metė jai į veidą dar vieną gniūžtę, bet Sansa sučiupo seserį už kojos, pargriovė ir sniegu trynė jai plaukus tol, kol atėjęs Džoris juokdamasis jas išskyrė.

Kam man tos gniūžtės? — Ji liūdnai nužvelgė savo ginkluotę. Neturiu į ką jų mėtyti . Tą, kurią dabar darė, ji išmetė iš rankų. Bet galėčiau nulipdyti sniego riterį , pagalvojo. Arba net ir…

Sansa sulipdė dvi gniūžtes, pridėjo trečią, visas jas aplipino sniegu, o tada iš to sniego rutulio padarė cilindrą. Baigusi darbą, pastatė jį galu į žemę ir mažojo piršto galiuku sniege išraižė langus vaizduojančias skyles. Kol nulipdė dantytą sieną, pavargo ilgiau, bet, kai baigė, jau turėjo bokštą. Dabar reikia sienų , pagalvojo Sansa, ir tvirtovės . Ir ėmėsi darbo.

Sniegas krito, o pilis kilo. Dvi kelius siekiančios sienos — vidinė aukštesnė už išorinę. Bokštai ir bokšteliai, tvirtovės ir laiptai, apvali virtuvė, stačiakampė ginklinė, prie vakarinės sienos, iš vidaus — arklidės. Kai pradėjo statyti, tai buvo tik pilis, bet netrukus Sansa jau žinojo, jog tai — Vinterfelas. Po sniegu ji rado šakelių ir stambesnių nukritusių medžių šakų ir, nulaužusi jų galus, padarė dievų giraitės medžius. Antkapiams šventoje žemėje ji panaudojo žievės gabalėlius. Netrukus ant jos pirštinių ir batų užsidėjo balta pluta, jai dilgsėjo delnus, kojos buvo šlapios ir šaltos, bet Sansai tai nerūpėjo. Dabar ji visą dėmesį sutelkė į pilį. Kai kuriuos dalykus buvo nelengva prisiminti, bet šiaip ji viską prisiminė nesunkiai, tarsi vos vakar būtų išvykusi iš pilies. Bibliotekos bokštas su stačiais, akmeniniais, prie išorinės sienos žemyn spirale besileidžiančiais laiptais. Sarginė, du dideli pylimai ir vartų arka tarp jų, ant viršaus visur dantyta siena…

Ir visą tą laiką tebesnigo, aplink jos statinius augo sniego pusnys, ji vos spėjo lipdyti. Delnais plodama dvišlaitį Didžiosios menės stogą, Sansa išgirdo balsą ir pakėlusi galvą pamatė, kad pro langą ją šaukia tarnaitė. Ar miledi nepavargo? Ar ji nenorėtų pusryčių? Sansa papurtė galvą ir vėl grįžo prie lipdybos: viename Didžiosios menės gale, ten, kur buvo židinys, prilipdė kaminą.

Aušra įsėlino į kiemą nelyginant vagis. Pilkas dangus dar labiau prašviesėjo, medžiai ir krūmai po sniego šerpėmis atrodė tamsiai žali. Į lauką išėjo keli tarnai, minutę kitą į ją pažiūrėjo, bet Sansa nekreipė į juos dėmesio ir netrukus jie grįžo į vidų, kur buvo šilčiau. Sansa pamatė iš balkono į ją spoksančią ledi Lisą, susisupusią į mėlyną aksominį apsiaustą lapės kailio kraštais, bet kai vėl pakėlė akis, tetos ten jau nebuvo. Meisteris Koulmanas, liesas, drebantis, bet smalsus, iškišęs galvą iš varnų paukštidės, irgi stebeilijosi į Sansą.

Tiltai nesilaikė ir griuvo. Pagrindinę tvirtovę ir ginklinę jungė dengtas tiltas, o kitas nuo ketvirto varpinės aukšto ėjo į antrąjį aukštą su varnų lizdais, tačiau, kad ir kaip Sansa stengėsi, tiltai nesilaikė. Kai vienas iš tiltų jai rankose subyrėjo trečią kartą, ji garsiai nusikeikė ir, supykusi ir nusivylusi, klestelėjo į sniegą.

— Aplipdyk sniegu šakelę, Sansa.

Sansa nežinojo, ar ilgai jis į ją žiūrėjo, ar seniai grįžo iš Slėnio.

— Šakelę? — nustebusi paklausė ji.

— Manau, tuomet tiltas bus tvirtesnis ir stovės, — paaiškino Petiras. — Ar galiu įžengti į tavo pilį, miledi?

Sansa sutriko.

— Tik nesugriauk. Būk labai…

— …atsargus? — Jis nusišypsojo. — Vinterfelas atsilaikė ir prieš piktesnius priešus nei aš. Juk čia Vinterfelas, tiesa?