George Martin - Kardų audra

Tą rytą jis pirmas pasiskelbė, kas esąs. „Aš Vinterfelo lordas!“ — šūktelėjo, kaip buvo šaukęs šimtą kartų anksčiau. Bet šį kartą, šį kartą Robas atsakė: „Negali būti Vinterfelo lordas, tu — pavainikis. Mano ledi motina sako, kad niekada nebūsi Vinterfelo lordas.“

Maniau, kad būsiu tai pamiršęs . Nuo gauto smūgio Jonas burnoje pajuto kraujo skonį.

Galų gale Halderiui ir Arkliui teko atplėšti jį nuo Geležinio Emeto ir, paėmus už parankių, nuvesti šalin. Žvalgas sėdėjo ant žemės apsvaigintas, pusiau sutriuškintu skydu, pakrypusiu šalmo antveidžiu, o jo kalavijas gulėjo už šešių jardų.

— Jonai, gana! — riktelėjo Halderis. — Jis parkrito, tu jį nuginklavai. Gana!

Ne. Negana. Niekada nebūna gana . Jonas paleido iš rankos kalaviją.

— Atsiprašau, — burbtelėjo jis. — Emetai, ar tave sužeidžiau?

Geležinis Emetas nusiėmė apdaužytą šalmą.

— Kurios žodžio „pasiduodu“ dalies niekaip negalėjai suprasti, lorde Snou? — draugiškai paklausė jis. Emetas buvo draugingas vyras ir dievino kalavijų žvangesį. — Saugok mane, Karžygy, — dusliai pridūrė jis, — dabar suprantu, kaip turėjo jaustis Korinas Pusrankis.

To jau buvo per daug. Jonas išsivadavo iš bičiulių glėbio ir vienas nužingsniavo į ginklinę. Jam vis dar spengė ausyse nuo Emeto smūgio. Jonas klestelėjo ant suolo ir rankomis susiėmė galvą. Kodėl taip įpykau? — paklausė jis savęs, bet tai buvo kvailas klausimas. Vinterfelo lordas. Aš galėčiau būti Vinterfelo lordu. Tėvo įpėdiniu.

Tačiau Jonui prieš akis iškilo ne lordo Edardo, o ledi Ketlinos veidas. Tamsiai mėlynomis akimis ir griežtomis, kietai sučiauptomis lūpomis, ji buvo truputį panaši į Stanį. Geležis , pagalvojo jis, bet trapi . Ji žvelgė į jį taip, kaip žvelgdavo Vinterfele kaskart, kai jis pranokdavo Robą karinėse pratybose, matematikoje ir beveik visuose kituose dalykuose. Kas tu toks? — rodės, visuomet klausdavo ji tuo žvilgsniu. Čia tau ne vieta. Kodėl tu čia?

Jo bičiuliai vis dar buvo pratybų kieme, bet Jonas nesijautė taip gerai, kad galėtų pas juos grįžti. Jis išėjo iš ginklinės pro užpakalines duris, stačiais akmeniniais laiptais nusileido į kirmių takus, — požeminius tunelius, jungiančius pilies bokštus. Netrukus Jonas atsidūrė pirtyje, pasinėrė į šaltą vandenį norėdamas nusiplauti prakaitą, o tada įsilipo į akmeninį karšto vandens kubilą. Nuo šilumos raumenų skausmas šiek tiek atlėgo ir jis prisiminė dumblinus, garuojančius ir kunkuliuojančius duburius Vinterfelo dievų giraitėje. Vinterfelas , tarė sau jis. Teonas paliko jį sudegintą ir sugriautą, bet aš galėčiau atstatyti . Ir jo tėvas, ir Robas tikriausiai būtų to norėję. Jiedu niekada nebūtų susitaikę su mintimi, kad pilies griuvėsiai bus palikti likimo valiai.

Negali būti Vinterfelo lordas, tu — pavainikis , vėl išgirdo jis sakant Robą. O akmeniniai karaliai nepritariamai niurnėjo jam granitiniais liežuviais. Tu ne mūsiškis. Čia tau ne vieta . Užsimerkus Jonui prieš akis iškilo širdmedis blyškiomis šakomis, raudonais lapais ir rimtu veidu. Lordas Edardas vis kartodavo, kad burtmedis yra Vinterfelo širdis, bet… kad išsaugotų pilį, Jonas turėjo išplėšti tą širdį su neapsakomai senomis šaknimis ir sušerti ją alkanam raudonosios moters ugnies dievui. Neturiu teisės , pagalvojo jis. Vinterfelas priklauso seniesiems dievams .

Išgirdęs balsus, kurių aidas atsimušė į skliautuotas lubas, jis vėl grįžo į Juodąją pilį.

— Nežinau, — abejodamas, netvirtu balsu tarė vyras. — Galbūt, jei geriau pažinočiau tą žmogų… Kol kas galiu pasakyti tik tiek, kad lordas Stanis atsiliepė apie jį ne per geriausiai.

— O kada Stanis Barateonas apie ką nors pasakė ką nors gera? — Sero Aliserio balsas nuskambėjo tvirtai ir ryžtingai. — Jei savo lordą vadą leisime rinkti Staniui, iš tiesų tapsime jo vėliavininkais. Taivinas Lanisteris to tikrai nepamirš, o juk puikiai žinai, kad galų gale laimės lordas Taivinas. Kartą jis jau sutriuškino Stanį Juodųjų Vandenų mūšyje.

— Lordas Taivinas remia Slintą, — baimingai ir susirūpinęs tarė Bouvenas Maršas. — Galiu parodyti tau jo laišką, Otelai. Slintą jis pavadino „mūsų ištikimu draugu ir tarnu“.

Staiga Jonas Snou atsisėdo ir išgirdę taškantis vandenį trys vyrai sustingo.

— Milordai… — šaltai, bet mandagiai pasisveikino Jonas.

— Ką čia veiki, pavainiki? — paklausė Tornas.

— Maudausi. Bet dėl manęs nesitrukdykite, regzkite savo planus toliau.

Jonas išlipo iš vandens, nusišluostė, apsirengė ir paliko juos rengti sąmokslo.

Atsidūręs lauke jis susigriebė, kad nežino, kur eiti. Pražingsniavo pro griuvėsius Lordo Vado bokšto, kuriame kadaise išgelbėjo Senąjį Lokį nuo numirėlio; pro tą vietą, kur su liūdnu šypsniu lūpose mirė Igritė; pro Karaliaus bokštą, kuriame jis, Šilkinis ir Kurčiasis Dikas Folardas laukė magnaro ir jo teniečių; pro krūvą apdegusių didžiųjų medinių laiptų liekanų. Vidiniai vartai buvo atidaryti, tad Jonas tuneliu perėjo per Sieną. Jis jautė šaltį aplink ir virš galvos dunksančio ledo svorį. Praėjo pro tą vietą, kur kovėsi ir kartu žuvo Donalas Nojus ir Megas Galiūnas, pro naujus išorinius vartus ir tada jį vėl nutvieskė blausūs ir šalti saulės spinduliai.

Tik tada Jonas leido sau sustoti, atsipūsti ir pagalvoti. Otelas Jarvikas nebuvo tvirtų įsitikinimų žmogus, nebent kai būdavo kalbama apie medį, akmenį ir skiedinį. Senasis Lokys tai žinojo. Tornas ir Maršas jį palenks, Jarvikas parems lordą Slintą ir šis bus išrinktas lordu vadu. Ir kas gi man tada liks, jei ne Vinterfelas?

Atsimušęs į Sieną vėjas kilo sūkuriais ir plaikstė jo apsiaustą. Jonas jautė nuo ledo sklindantį šaltį, kaip kad nuo laužo sklinda šiluma. Jis pasikėlė gobtuvą ir vėl ėmė eiti. Palengva vakarėjo ir saulė kabojo žemai horizonte. Už šimto jardų buvo stovykla, kurioje karalius Stanis laikė belaisvius tyržmogius, apsupęs juos ratu einančiais grioviais, kurių kraštai buvo prismaigstyti nusmailintų mietų ir aptverti aukštomis medinėmis tvoromis. Jam iš kairės buvo trys didelės laužavietės, kuriose mūšio nugalėtojai sudegino visų prie Sienos žuvusių laisvosios tautos žmonių, didžiulių kailiu apžėlusių milžinų ir mažųjų kanopėdžių lavonus. Kovos lauke tebestirksojo apsvilusi žolė ir buvo matyti sukietėjusios dervos ploteliai, bet Menso žmonės ir patys visur paliko pėdsakų: perplėštą odą, kuri tikriausiai buvo nuo palapinės, didžiulę tvoklę, karo vežimo ratą, nulūžusią ietį, krūvą mamutų mėšlo. Vaiduoklių miško pakraštyje, kur stovėjo palapinės, Jonas rado ąžuolo kelmą ir ant jo prisėdo.

Igritė norėjo, kad tapčiau tyržmogiu. Stanis nori, kad būčiau Vinterfelo lordas. Bet ko noriu aš pats? Dangumi slinkęs saulės diskas pasislėpė už Sienos, o netrukus ir už vakaruose dunksančių kalvų. Jonas žiūrėjo, kaip šie aukšti milžiniški ledo luitai sugeria raudoną ir rožinę saulės šviesą. Ar aš mieliau leisčiausi pakariamas lordo Jano už tai, jog esu perbėgėlis, ar sulaužyčiau duotus įžadus, vesčiau Valą ir tapčiau Vinterfelo lordu? Taip paklausus rinktis, rodos, nebuvo sunku, nors… jei Igritė tebebūtų gyva, apsispręsti būtų buvę dar lengviau. Vala jam buvo svetima. Žinoma, ji nebjauri pažiūrėti, be to, Menso Plėšiko karalienės sesuo, ir vis dėlto…

Jei norėčiau jos meilės, man tektų ją pagrobti, bet paskui ji pagimdytų man vaikų. Vieną gražią dieną galėčiau laikyti glėbyje savo sūnų, savo kūną ir kraują. Nuo to laiko, kai pasirinko gyvenimą prie Sienos, apie sūnų Jonas Snou niekada nesvajojo. Galėčiau pavadinti jį Robu. Vala tikriausiai norėtų pasilikti sesers sūnų, bet Vinterfele galėtume auginti ir jį, ir Džilės berniuką. Tada Semui nė nereikėtų meluoti. Ir Džilei rastume vietos, o Semas kartą per metus galėtų atvykti jos aplankyti. Menso ir Krasterio sūnūs augtų kaip broliai, kaip kadaise augome mudu su Robu.