George Martin - Kardų audra

Semas išgėrė gurkšnelį vyno ir prabilo atidžiai rinkdamas žodžius.

— Meisteris nešioja grandinę ir yra prisiekęs… Nedera, kad vyrai matytų, jog jis kišasi į lordo vado rinkimus…

Senasis riteris nusišypsojo.

— Todėl jis pats pas mane ir neatėjo. Taip, aš viską suprantu, Semveli. Mudu su Eimonu jau seni ir mums pakanka išminties tokiems reikalams spręsti. Sakyk, ko atėjai pasakyti.

Vynas buvo saldus, o seras Denis, kitaip nei Koteris Paikas, išklausė Semo prašymo niūriai, bet mandagiai. Bet, kai Semas nutilo, senasis riteris papurtė galvą.

— Sutinku, jeigu lordą vadą paskirs karalius, tai bus juoda diena mūsų istorijoje. Juolab jei tai padarys šis karalius. Neatrodo, kad jis ilgai išlaikys ant galvos karūną. Bet, Semveli, iš tiesų turėtų pasitraukti Paikas. Mane vyrai palaiko labiau nei jį, be to, aš labiau tinku šioms pareigoms.

— Tikrai taip, — pritarė Semas, — bet ir Koteris Paikas galėtų būti lordas vadas. Vyrai kalba, kad jis ne kartą pasižymėjo mūšyje. — Jis nenorėjo įžeisti sero Denio girdamas jo varžovą, bet kaip kitaip galėjo įtikinti senį trauktis iš rinkimų?

— Daug mano brolių yra pasižymėję mūšyje. Vien to nepakanka. Kai kurių reikalų su kovos kirviu nesutvarkysi. Meisteris Eimonas tai supras, o Koteris Paikas nesupranta. Nakties sargybos lordas vadas visų pirma yra lordas . Jis turi mokėti bendrauti su kitais lordais ir… su karaliais. Tai turi būti pagarbos vertas vyras. — Seras Denis palinko į priekį. — Mudu esame įtakingų lordų sūnūs. Mes suprantame, kokia svarbi yra kilmė, kraujas ir ankstyvas auklėjimas, kurio niekuo neįmanoma pakeisti. Sulaukęs dvylikos metų tapau ginklanešiu, aštuoniolikos metų buvau pakeltas į riterius, dvidešimt dvejų tapau turnyro nugalėtoju. Trisdešimt trejus metus vadovavau Šešėlių bokštui. Kraujas, kilmė ir auklėjimas leido man deramai bendrauti su karaliais. Paikas… juk girdėjai, kaip šiandien rytą jis klausė, gal jo malonybė nuvalytų jam užpakalį, tiesa? Semveli, tikrai nesu pratęs juodinti savo brolių, bet kalbėkime atvirai… Geležiniai yra piratų ir vagių tauta, o Koteris Paikas, dar būdamas paauglys, prievartavo ir žudė. Jau daug metų meisteris Harmunas už jį skaito ir rašo laiškus. Ne, kad ir kaip nenorėčiau nuvilti meisterio Eimono, negaliu garbingai pasitraukti ir užleisti vietos Paikui iš Rytų sargybos.

Šį kartą Semas jau buvo pasiruošęs.

— Bet gal galėtum palaikyti ką nors kitą? Jei atsirastų tinkamesnis vyras.

Seras Denis valandėlę pamąstė.

— Niekada netroškau tuščios garbės. Per praeitus rinkimus mielai pasitraukiau, kai buvo pasiūlytas lordas Mormontas, o dar anksčiau atsiėmiau savo kandidatūrą lordo Korgilo naudai. Kol Nakties sargyba lieka patikimose rankose, aš visiškai patenkintas. Tačiau Bouvenui Maršui šis postas ne pagal jėgas, taip pat ir Otelui Jarvikui. O vadinamasis Harenholo lordas — skerdiko išpera, iškilęs Lanisteriams padedant. Nieko keista, kad jis paperkamas ir nesąžiningas.

— Yra ir dar vienas vyras, — nė pats nepajuto, kaip leptelėjo Semas. — Lordas vadas Mormontas juo pasitikėjo. Donalas Nojus ir Korinas Pusrankis taip pat. Nors jis ne tokios aukštos kilmės kaip tu, vis dėlto jo gyslomis teka senos giminės kraujas. Jis gimė ir buvo auklėjamas pilyje, valdyti kalaviją ir ietį išmoko iš riterio, o raidžių — iš Citadelės meisterio. Jo tėvas buvo lordas, o brolis — karalius.

Seras Denis paglostė savo ilgą žilą barzdą.

— Galbūt, — ilgokai patylėjęs tarė. — Jis labai jaunas, bet… Pripažįstu, jis galėtų tikti, nors aš tikčiau geriau. Nė kiek tuo neabejoju. Išmintingiau būtų išrinkti mane.

Jonas sakė, kad melas galėtų būti garbingas, jei meluojama dėl kilnaus tikslo. Semas tarė:

— Jei šiandien vakare neišrinksime lordo vado, karalius Stanis ketina juo paskirti Koterį Paiką. Šįryt, kai visi išėjote, jis taip pasakė meisteriui Eimonui.

— Suprantu… — Seras Denis atsistojo. — Man reikia apie tai pagalvoti. Ačiū, Semveli. Taip pat mano vardu padėkok meisteriui Eimonui.

Iš Ieties bokšto Semas išėjo visas drebėdamas. Ką aš padariau? — pagalvojo jis. Ką pasakiau? — Jei broliai pagautų jį meluojant, jie… — Kaip jie mane nubaustų? Išsiųstų prie Sienos? Paleistų žarnas? Paverstų negyvėliu? Ir staiga viskas jam pasirodė juokinga. Kodėl jis taip bijojo Koterio Paiko ir sero Denio Molisterio, nors buvo matęs varną, lesantį Mažojo Polo veidą?

Vėl pamatęs Semą Paikas nenudžiugo.

— Ir vėl tu? Greičiau sakyk, ko nori, nes imi mane erzinti.

— Sutrukdysiu tik valandėlę, — pažadėjo Semas. — Sakei, kad dėl sero Denio iš rinkimų nesitrauksi, bet galbūt pasitrauktum kieno nors kito labui.

— Kas šį kartą stos į kovą, Žudike? Tu?

— Ne. Kovotojas. Kai atėjo tyržmogiai, Donalas Nojus patikėjo jam ginti Sieną, be to, jis buvo Senojo Lokio ginklanešys. Vienintelis jo trūkumas, kad jis — pavainikis.

Koteris Paikas nusijuokė.

— Po perkūnais. Tai būtų tarsi ietis, sugrūsta Molisteriui į išeinamąją, ar ne? Jau vien dėl to būtų verta pasitraukti. Gal tas vaikinas ir nebūtų toks blogas? — Jis prunkštelėjo. — Bet aš būčiau geresnis vadas. Nakties sargybai reikia manęs, kiekvienas kvailys tai supranta.

— Kiekvienas kvailys, — pritarė Semas, — net ir aš. Bet… na, neturėčiau tau to sakyti, bet… jei šiandien vakare neišsirinksime lordo vado, karalius Stanis ketina įpiršti mums serą Denį. Girdėjau jį taip sakant meisteriui Eimonui, kai visi jūs išėjot.

Geležinis Emetas buvo aukštas, ilgakojis, jaunas žvalgas, kurio ištvermė, jėga ir gebėjimas valdyti kalaviją buvo Rytų sargybos pasididžiavimas. Po jųdviejų dvikovų Jonas visuomet grįždavo sustingusiais ir skaudamais raumenimis, o kitą rytą atsibusdavo su mėlynėmis, bet to jis ir norėjo. Kovodamas su Šilkiniu, Arkliu ar netgi Grenu, jis negalėjo tobulėti.

Jonui patikdavo manyti, kad pats gauna į kailį ir nelieka skolingas priešininkui, bet tik ne šiandien. Praeitą naktį jis beveik nesudėjo akių ir, valandą neramiai pasivartęs lovoje, daugiau užmigti nemėgino, apsirengęs užlipo ant Sienos ir ten sulaukė saulėtekio, vis sukdamas galvą dėl Stanio Barateono pasiūlymo. Dabar tas miego trūkumas jam atsiliepė ir Emetas vaikėsi jį po kiemą negailestingai trankydamas, plačiai mosuodamas kalaviju ir versdamas jį trauktis atatupstą, negana to, retkarčiais dar ir užvoždamas skydu. Nuo smūgio Jonui nutirpo ranka, o bukas pratybų kalavijas, rodės, kas akimirką vis sunkėja.

Jis jau ketino nuleisti kalaviją ir nutraukti dvikovą, kai Emetas apsimetė smūgiuojantis žemai, o iš tiesų visa jėga kirto aukščiau skydo iš dešinės ir pataikė Jonui į smilkinį. Šis susverdėjo, nuo kirčio jėgos sugaudė ir šalmas, ir galva. Akimirką pasaulis Jonui prieš akis aptemo.

O tada prabėgo daugybė metų, jis vėl buvo Vinterfele apsivilkęs paminkštintą odinį švarką, o ne šarvinius marškinius ir šarvus. Jo kalavijas buvo medinis ir prieš jį stovėjo Robas, o ne Geležinis Emetas.

Nuo tos dienos, kai išmoko vaikščioti, jiedu kasdien praktikuodavosi; Snou ir Starkas sukdavosi ratu ir kirsdavo vienas kitam Vinterfelo pilies kiemuose, šūkavo ir juokėsi, o kartais, kai niekas nematydavo, ir paverkdavo. Kai kaudavosi, jie buvo ne maži berniukai, o riteriai ir galingi didvyriai. „Aš — princas Eimonas Drakono riteris!“ — šūktelėdavo Jonas, o Robas nelikdavo skolingas: „Na, o aš — Florianas Kvailys.“ Arba Robas sakydavo: „Aš — Jaunasis Drakonas“, o Jonas atšaudavo: „O aš — seras Rajamas Redvainas.“