George Martin - Kardų audra

— Turiu tris kartus daugiau karių nei jūs. Jei norėčiau, galėčiau jėga užimti tas žemes, bet man labiau patiktų gauti jas teisėtai, jums sutikus.

— Dovaną Nakties sargyba gavo amžinai, tavo malonybe, — užsispyręs pakartojo Bouvenas Maršas.

— Tai reiškia, kad pagal įstatymą negaliu jos paimti, laimėti ir užgrobti. Bet tai, kas atiduota gera valia, gali būti ir grąžinta.

— Kam tau Dovana? — paklausė Koteris Paikas.

— Pasinaudosiu ja geriau, nei tai darote jūs. O dėl pilių… Rytų sargyba, Juodoji pilis ir Šešėlių bokštas liks jūsų. Laikykite jose savo įgulą kaip visada, bet jei norime išlaikyti Sieną, kitose pilyse turi įsikurti mano įgula.

— Neturi tiek žmonių, — paprieštaravo Bouvenas Maršas.

— Iš kai kurių apleistų pilių jau likę tik griuvėsiai, — pridūrė Otelas Jarvikas, pirmasis statytojas.

— Pilis galima atstatyti.

— Atstatyti? — nustebo Jarvikas. — Bet kas tai padarys?

— Tai jau bus mano rūpestis. Iš jūsų paprašysiu tik rašto, kuriame būtų smulkiai aprašyta kiekvienos pilies būklė ir nurodytos medžiagos, kurių reikėtų jai atstatyti. Manau, po metų visos jos bus atstatytos ir turės įgulas, o prie jų vartų liepsnos nakties laužai.

— Nakties laužai? — Bouvenas Maršas sutrikęs pažvelgė į Melisandrą. — Ar ir dabar turime užkurti laužus?

— Taip. — Moteris atsistojo, raudoni šilkiniai jos drabužiai subangavo, o ilgi rusvi plaukai užkrito ant pečių. — Vien kalavijais šios tamsos neišsklaidysite. Tik Valdovo šviesa gali ją įveikti. Neapsirikite, gerieji serai ir narsieji broliai, karas, kurio atvykome kariauti, nėra tik menkas kivirčas dėl žemių ir garbės. Mes kovojame dėl gyvybės, ir, jei pralaimėsime, pasaulis žus kartu su mumis.

Semas matė, jog karininkai nežino, kaip turėtų tai suprasti. Bouvenas Maršas ir Otelas Jarvikas sutrikę susižvalgė, Janas Slintas nesitvėrė pykčiu, o Tripirštis Hobas, rodės, norėjo kuo greičiau sprukti į virtuvę pjaustyti morkų. Bet visi nustebo išgirdę meisterį burbtelint:

— Kalbi apie karą dėl aušros, miledi. Bet kur pažadėtasis princas?

— Jis stovi priešais tave, — pareiškė Melisandra, — tik tu neturi akių, kad jį pamatytum. Stanis Barateonas — tai vėl atėjęs Azoras Ahajus, ugnies karys. Jam pasirodžius išsipildė visos pranašystės. Danguje šmėstelėjo raudona kometa, pranašaujanti jo atėjimą, be to, jis turi Spindulingąjį — raudoną didvyrių kalaviją.

Semas matė, kad nuo jos žodžių karalius pasijuto labai nejaukiai. Sugriežęs dantimis Stanis tarė:

— Kvietėte ir atvykau, milordai. Dabar turite su manimi kartu gyventi arba mirti. Geriau susitaikykite su šia mintimi. — Jis skubriai mostelėjo. — Tai viskas. Meisteri, dar trumpam pasilik. Ir tu, Tarli. Kiti galite eiti.

Aš? — priblokštas pagalvojo Semas, o tuo metu jo broliai nusilenkę patraukė prie durų. Ko jis iš manęs nori?

— Tu nužudei tą padarą sniege, — kreipėsi į Semą Stanis, kai jie liko keturiese.

— Semas Žudikas, — šyptelėjo Melisandra.

Semas išraudo.

— Ne, miledi. Tavo malonybe… Tai yra, taip, aš esu… Aš Semvelis Tarlis, taip.

— Tavo tėvas — puikus karys, — pasakė karalius Stanis. — Kadaise Ašforde jis nugalėjo mano brolį. Meisas Tairelis su malonumu prisiėmė šios pergalės garbę sau, bet lordas Rendilas nulėmė mūšio baigtį anksčiau, nei Tairelis sugebėjo rasti mūšio lauką. Jis nužudė lordą Kafereną su tuo savo puikiu valyrišku kalaviju ir nusiuntė jo galvą Eiriui. — Karalius pirštais persibraukė smakrą. — Bet tu visai ne toks sūnus, kokio būtų galima tikėtis iš tokio tėvo.

— Aš… aš ne toks sūnus, kokio jis norėjo, valdove.

— Jei nebūtum apsivilkęs juodo apsiausto, būtum puikiausias įkaitas, — susimąstęs tarė Stanis.

— Bet jis apsivilko juodą apsiaustą, — priminė karaliui meisteris Eimonas.

— Aš tai žinau, — tarė šis. — Žinau daugiau už tave, Eimonai Targarienai.

Senis pakreipė galvą.

— Esu tiesiog Eimonas, valdove. Kai nusikaldiname meisterio grandinę, giminės vardo mes atsisakome.

Karalius vos pastebimai linktelėjo, tarsi norėdamas pasakyti, jog žino ir jam tai nė motais.

— Man sakė, kad nužudei tą padarą su obsidiano durklu, — kreipėsi jis į Semą.

— T-taip, tavo malonybe. Tą durklą man davė Jonas Snou.

— Drakonų stiklas. — Raudonosios moters juokas nuskambėjo kaip muzika. — Senąja valyrų kalba tai reiškia „sušalusi ugnis“. Nieko nuostabaus, kad tie šalti Kito vaikai apie ją nė neužsimena.

— Drakono Uoloje, mano rezidencijoje, neretai obsidiano galima pamatyti senuose tuneliuose, išraustuose kalno papėdėje, — pasakė karalius Semui. — Obsidiano gabalų, riedulių ir atskilų. Pamenu, kad daugiausia jis būdavo juodas, bet pasitaikydavo ir žalio, ir raudono, ir net purpurinio. Pasiunčiau žinią savo pilies valdytojui, serui Rolandui, kad pradėtų obsidiano kasybos darbus. Bijau, kad Drakono Uolos ilgai neišlaikysiu, bet galbūt Šviesos Valdovas parūpins mums „sušalusios ugnies“, kad, kol pilis bus paimta, spėtume tinkamai apsiginkluoti prieš tuos padarus.

Semas krenkštelėjo.

— Va-valdove… Tas durklas… drakonų stiklas sutrupėjo, kai mėginau juo nudurti numirėlį.

Melisandra šyptelėjo.

— Tuos numirėlius atgaivina juodoji magija, tačiau jie vis tiek yra negyvi kūnai. Juos sunaikina ir plienas bei ugnis. O tie, kuriuos jūs vadinate Kitais , yra visiškai kitokie padarai.

— Tai demonai, sukurti iš sniego, ledo ir šalčio, — paaiškino Stanis Barateonas. — Seni mūsų priešai. Vieninteliai tikri priešai. — Jis vėl kreipėsi į Semą. — Man sakė, kad judu su ta tyržmoge perėjote Sieną pro kažkokius stebuklingus vartus.

— Pro J-juoduosius vartus, — sumikčiojo Semas. — Po Nakties fortu.

— Nakties fortas — didžiausia ir seniausia iš Sienos pilių, — tarė karalius. — Būtent joje ketinu įkurti savo rezidenciją, kol vyks šis karas. Parodysi man tuos vartus.

— Aš… — visai sutrikęs išlemeno Semas, — parodysiu, jei tik… — Jei tik jie ten dar yra. Ir jei jie atsidarys žmogui, nedėvinčiam juodo apsiausto. Jei…

— Parodysi, — ryžtingai nutraukė jį Stanis. — Pasakysiu, kada.

Meisteris Eimonas šyptelėjo.

— Tavo malonybe, — tarė jis, — kol dar neišėjome, pagalvojau… ar nesuteiktum mums didžiulės garbės ir neparodytum to nuostabaus kalavijo, apie kurį visi esame tiek daug girdėję?

— Nori pamatyti Spindulingąjį? Tu, aklas žmogus?

— Semas bus mano akys.

Karalius susiraukė.

— Visi tą kalaviją matė, tad kodėl neparodžius jo ir aklam seniui?

Jo kardasaitis ir makštys kabojo ant gembės prie židinio. Karalius nukabino diržą ir ištraukė ilgąjį kalaviją. Plienas brūkštelėjo per medį ir odą, ir visa menė nušvito; kalavijo geležtė tviskėjo ir mirgėjo, joje pynėsi auksinė, gelsvai rausva ir raudona — visos ryškios ugnies spalvos.

— Pasakok, Semveli. — Meisteris Eimonas palietė jam ranką.

— Jis spindi , — sukuždėjo Semas. — Spindi, tarsi degdamas. Liepsnos nematyti, bet plienas geltonas, raudonas ir oranžinis, šviečia ir tviska kaip saulės spinduliai vandens paviršiuje, tik dar gražiau. Gaila, kad negali jo matyti, meisteri.

— Dabar jau matau, Semai. Kalaviją, kupiną saulės šviesos. Labai gražų pažiūrėti. — Senis nerangiai nusilenkė. — Tavo malonybe… Miledi… Buvote labai malonūs.

Karaliui Staniui įkišus spindintį kalaviją į makštis, menė tarytum aptemo, nors pro langą plūdo saulės šviesa.