George Martin - Kardų audra

— Na štai, pamatei jį. Dabar gali grįžti prie savo pareigų. Ir nepamiršk, ką sakiau. Tavo broliai lordą vadą išsirinks šiandien vakare, o jei ne, labai pasigailės.

Meisteris Eimonas giliai susimąstė, ir Semas padėjo jam nulipti siaurais vingiuotais laiptais. Bet jiedviem einant per kiemą senis tarė:

— Nejaučiau karščio. O tu, Semai?

— Karščio? Sklindančio nuo kalavijo? — Jis pagalvojo. — Oras aplink geležtę virpėjo, kaip virpa virš įkaitusios žarijų gorės.

— Bet karščio nejautei , ar ne? O makštys, kuriose laikomas kalavijas, iš medžio ir odos, tiesa? Sprendžiu iš garso, kurį išgirdau jo malonybei traukiant kalaviją. Ar oda buvo apanglėjusi, Semai? Ar medis atrodė apdegęs ar pajuodęs?

— Ne, — pripažino Semas. — Bent jau aš nemačiau.

Meisteris Eimonas linktelėjo. Grįžęs į savo kambarius, jis paprašė Semo užkurti ugnį ir padėti jam įsitaisyti krėsle prie židinio.

— Sunku būti tokiam senam, — klestelėjęs ant pagalvės atsiduso Eimonas. — O dar sunkiau būti aklam. Pasiilgstu saulės. Ir knygų. Labiausiai — knygų. — Eimonas mostelėjo. — Iki balsavimo man daugiau tavęs nereikės.

— Tas balsavimas… Meisteri, ar negalėtum ko nors padaryti? Tai, ką karalius pasakė apie lordą Slintą…

— Prisimenu, — linktelėjo meisteris Eimonas, — bet, Semai, aš meisteris, davęs priesaiką ir nešiojantis grandinę. Mano pareiga — patarti lordui vadui, kad ir kas juo taps. Man nedera parodyti, kad remiu vieną ar kitą.

— Bet aš — ne meisteris, — pasakė Semas. — Gal aš galiu ką nors padaryti?

Eimonas atsuko baltu valkčiu aptrauktas savo akis į Semą ir švelniai nusišypsojo.

— Na, nežinau, Semveli. O galėtum?

Galėčiau , pagalvojo Semas. Turiu ką nors daryti . Ir reikėjo veikti nedelsiant. Jei susvyruos, jis žinojo, kad drąsa jį apleis. Aš Nakties sargybos vyras , skubėdamas per kiemą priminė sau jis. Tikrai. Ir galiu tai padaryti. Buvo laikas, kai lordui Mormontui vos žvilgtelėjus jis šiurpdavo ir mikčiodavo, bet tai buvo senasis Semas, dar nebuvęs Pirmųjų Žmonių Kumštyje ir Krasterio pilyje, dar nesutikęs numirėlių, Šaltarankio ir Kito , raito ant nugaišusio arklio. O dabar jis buvo drąsesnis. „Džilė įkvėpė man drąsos“, — pasakė jis Jonui. Tai buvo tiesa. Turėjo būti tiesa.

Koteris Paikas iš tų dviejų vadų buvo baisesnis, tad Semas pirma nuėjo pas jį, kol dar neišgaravo drąsa. Koterį jis rado senojoje Skydo menėje žaidžiantį kauliukais su trimis Rytų sargybos vyrais ir raudongalviu seržantu, atvykusiu iš Drakono Uolos su Staniu.

Tačiau, kai Semas paklausė, ar negalėtų su juo pasikalbėti akis į akį, Paikas riktelėjo įsakymą ir vyrai, pasiėmę kauliukus ir monetas, dingo.

Niekas nebūtų pavadinęs Koterio Paiko gražiu vyru, nors po kniedėmis nusagstytu jūrininko švarku ir šiurkštaus audinio kelnėmis jo kūnas buvo liesas, bet raumeningas ir stiprus. Akys buvo nedidelės, arti viena kitos, nosis sulaužyta, o viršugalvio šonai taip praplikę, kad viduryje likusi plaukų sala atrodė nelyginant ieties smaigalys. Raupai buvo labai subjauroję jam veidą, o barzda, kurią jis užsiželdino tikėdamasis paslėpti randus, buvo reta ir susitaršiusi.

— Semas Žudikas! — labai savotiškai pasisveikino jis. — Ar tu tikras, kad nudūrei Kitą , o ne vaiko nulipdytą sniego riterį?

Pradžia nieko gera nežada…

— Drakonų stiklas jį nužudė, milorde, — neryžtingai paaiškino Semas.

— Na taip, žinoma. Na, klok, ko atėjai, Žudike. Meisteris tave atsiuntė?

— Meisteris? — Semas užsikirto. — Aš… ką tik iš jo išėjau, milorde.

Tiesą sakant, tai nebuvo melas, bet jei Paikas neteisingai jį suprastų, gal būtų labiau nusiteikęs klausytis. Semas giliai atsiduso ir ėmė dėstyti prašymą.

Nespėjus ištarti nė dvidešimties žodžių Paikas Semą pertraukė.

— Nori, kad pulčiau ant kelių ir pabučiuočiau Molisterio puikiojo apsiausto skverno kraštą, ar ne? Taip ir žinojau. Jūs, lordai, buriatės į krūvą kaip avys. Pasakyk Eimonui, kad tik be reikalo aušina burną ir mane gaišina. Jei kas nors ir pasitrauks iš rinkimų, tai turi padaryti Molisteris. Po galais, šis vyras tokioms pareigoms per senas , gal tau reikėtų nueiti ir tiesiai jam tai pasakyti? Išrinksime jį, o po metų balsuosime vėl, nes reikės rinkti kitą lordą vadą.

— Jis senas, — pritarė Semas, — bet labai patyręs.

— Sėdėti savo bokšte ir vartyti žemėlapius patirties jam gal ir netrūksta. Bet ką jis ketina veikti, gal rašyti laiškus numirėliams? Jis doras ir geras riteris, bet ne kovotojas , ir man nusispjaut, ką jis išmušė iš balno prieš penkiasdešimt metų dalyvaudamas kažkokiame riterių turnyre. Pusrankis kovėsi visuose mūšiuose, net aklas senis turi tai pripažinti. O dabar, kai ant galvos sėdi tas prakeiktas karalius, mums kaip niekada reikalingas kovotojas. Gerai, šiandien jis nori gauti griuvėsius ir tuščius laukus, o ko jo malonybė pareikalaus rytoj? Manai, kad Molisteriui pakaks drąsos pasipriešinti Staniui Barateonui ir tai raudonai kalei? — Koteris Paikas nusijuokė. — Aš netikiu.

— Vadinasi, tu jo nepalaikysi? — nusiminęs paklausė Semas.

— Tu Semas Žudikas ar Kurčiasis Dikas? Ne, aš jo nepalaikysiu. — Paikas dūrė jam pirštu į veidą. — Suprask tai, vaikine. Nenoriu tų sumautų pareigų, niekada nenorėjau. Mieliau kaunuosi stovėdamas ant denio, o ne raitas ant žirgo, o Juodoji pilis per toli nuo jūros. Bet geriau gausiu kirtį iki raudonumo įkaitintu kalaviju, nei atiduosiu Nakties sargybos vado postą tam išsipusčiusiam ereliui iš Šešėlių bokšto. Gali bėgti pas senį ir, jei paklaus, taip jam ir pasakyk. — Koteris atsistojo. — Dink man iš akių.

Semas sukaupė visą likusią drąsą ir tarė:

— O jei… jei ką nors kitą? Ar galėtum palaikyti ką nors… kitą?

— Ką? Bouveną Maršą? Tas jau paskutinius šaukštus skaičiuoja. Otelas yra vykdytojas, jis daro, kas jam liepta, ir daro gerai, bet tik tiek. Slintas… Na, pripažįstu, jo vyrai jį mėgsta, ir galbūt tikrai būtų verta įgrūsti jį į karališką gerklę ir pažiūrėti, ar Stanis užsprings, bet… ne. Jis per daug atsiduoda Karaliaus Uostu. Rupūžė užsiaugina sparnus ir mano, kad jau drakonas. — Paikas nusijuokė. — Kas dar lieka, Hobas? Manau, galėtume jį išrinkti, tik kas tada virs tau avieną, Žudike? Avieną tu, rodos, mėgsti.

Daugiau nebuvo ko sakyti. Nugalėtas Semas šiaip taip išlemeno kelis padėkos žodžius ir išėjo. Su seru Deniu man seksis geriau , mėgino įsikalbėti jis, žingsniuodamas per pilį. Seras Denis buvo kilmingas riteris, iškalbingas ir, radęs juodu du Džile ant kelio, elgėsi su jais labai mandagiai. Seras Denis manęs paklausys, turi paklausyti.

Šešėlių bokšto vadas gimė po Plūduriuojančiu Sigardo bokštu ir atrodė kaip tikras Molisteris. Jo aksominės juodos liemenės apykaklės ir rankovių kraštus puošė sabalenos. Prie kaklo, į jo apsiausto klostes nagus buvo suleidęs sidabrinis erelis. Tiesa, sero Molisterio barzda buvo visiškai žila, beveik visi plaukai nuslinkę, o veidą vagojo gilios raukšlės. Bet judėjo jis vis dar grakščiai, turėjo visus dantis, o nugyventi metai neaptemdė jo melsvai pilkų akių žvilgsnio, neatėmė gerų manierų.

— Milorde Tarli, — tarė jis, kai jo tarnas atvedė Semą į Ieties bokštą, kuriame buvo apsistoję Šešėlių bokšto vyrai. — Malonu matyti, kad jau atsigavai po sunkių klajonių. Ar galėčiau pasiūlyti taurę vyno? Kaip prisimenu, tavo motina yra ledi Florent. Kada nors turiu tau papasakoti, kaip tame pačiame turnyre išmušiau iš balno abu tavo senelius. Bet ne šiandien, nes žinau, jog turime svarbesnių reikalų. Tikriausiai atėjai paprašytas meisterio Eimono. Ar jis nori man ką nors patarti?