Кирстен Уайт - Paranormalūs

– O, atleisk man, Eve! Gydytojas pasakė, kad miegosi dar porą valandų, taigi aš pagalvojau… Eve, aš labai atsiprašau, taip norėjau būti čia, kai prabusi.

Nusišypsojau, jis pribėgo prie lovos ir paėmė mano ranką. Buvo puiku vėl matyti tikrąjį jo veidą. Kad ir kokia nuostabi jo siela, mieliau žvelgiau į veidą.

– Kas atsitiko? – paklausiau.

Jis pakraipė galvą.

– Aš vos neišsikrausčiau iš proto. Kai Retas tave pagrobė, iškart paskambinau tėčiui. Mes parlėkėme namo ir pamatėme tave su Retu. Tu buvai labai keista, pakilai į dangų, paskui sustingai ir nukritai. Beveik nukritai, nes spėjau tave pagauti, tik nelabai sėkmingai, – jis susigėdo. – Stipriai trenkei galvą į žemę. Tada tas kvailys Retas ėmė vadovauti: „Aš pasiimu ją.“ – „Tik per mano lavoną“, – pasakiau. Jis gūžtelėjo pečiais, neva, kaip nori, ir puolė mane. Tada išdygo mano tėtis, o jis, vos ėmei skrajoti, kažkodėl nubėgo prie mašinos ir grįžo su golfo lazda. Vis galvodavau, kam jis tamposi tas lazdas, jei nežaidžia golfo. Jis iškėlė tą lazdą ir sako: „Turiu čia devintą numerį, lazdą iš grynos geležies, ir ji tau prieštarauja.“

– Tu juokauji!

Lendas papurtė galvą, jo akys švytėjo.

– Ne, su mano tėčiu geriau nejuokauti. Viskas atrodė taip… jėga! Retas net pažaliavo iš pykčio – jau maniau, kad užmuš mus abu. Bet jis tik apsisuko ir dingo medyje.

– Oho! Tavo tėtis tikrai kietas!

– Žinau. Nusprendėme nunešti tave namo… Tiesa, o kas atsitiko durų rankenai?

– Mmm…

Jis nusijuokė.

– Tiek to. Ten radome ant grindų gulinčią Vivjaną. Pamaniau, kad ji negyva, tačiau tėtis apčiuopė pulsą. Kai tu taip ir neatgavai sąmonės, mes atvežėme jus abi čionai. Tu pasveiksi, tik keli nedideli nudegimai ir sumažėjusi temperatūra, to niekaip negaliu suprasti.

Aš sausai šyptelėjau. Sugebėjau sustabdyti Vivjaną, išlaisvinau sielas ir niekas nemirė. Ir pati likau gyva. Neblogai padirbėta.

– O kur Vivė?

– Ji buvo čia, bet dabar, manau, ją išgabeno. Tėtis pasakė, kad ji veikiausiai niekada neatgaus sąmonės, todėl jis rado kažką, kas galės ja pasirūpinti.

Susiraukiau klausdama savęs, kam, po galais, galėtų rūpėti Vivjana, bet paskui prisiminiau savo viešnią. Rakelė. Vivjana pateko į geras rankas. Pagalvojus apie ją, užmigusią amžiams ir visiškai vienišą, man pasidarė liūdna. Šiaip ar taip, tenai jos nepalies elfai.

Paskui pagalvojau, kad ir manęs laukia tokia pati dalia, kai galutinai užgesiu.

– Noriu paklausti, – tarė Lendas. – Ką turėjai galvoje, kai sakei, kad jei nepaleisi sielų, galėsi būti su manimi?

Prikandau lūpą. Lendas neturėjo supratimo, kad jis nemirtingas, kad mačiau švytint jo amžiną sielą. Žiojausi jam pasakyti, bet žodžiai įstrigo gerklėje. Ko gero, vos atskleisčiau tiesą, tarp mūsų viskas būtų baigta.

– Nežinau, – gūžtelėjau pečiais ir pabandžiau nusišypsoti. – Tos sielos… taip degino mane iš vidaus, buvau kaip nesava, nesižinojau, ką šneku.

– O koks tai jausmas?

Nejaukiai pasimuisčiau. Prisiminus pilnatvės būseną man pasidarė dar šalčiau, norėjau pamiršti, kaip nežemiškai nuostabu buvo. Daugiau niekada to nepatirsiu. Neleisiu sau to patirti. Niekada.

– Ankšta? Sausakimša? Nežinau.

– A. Na, džiaugiuosi, kad atsigavai.

– Aš irgi. O kas atsitiko, kad buvai išėjęs? Kas nors svarbaus?

– O! – jis uždėjo ant lovos krepšį. – Pamaniau, kad kol tave išleis, turėsi kaip nors leisti laiką, – ir ištraukė dėžutę. Tiksliau, visą pakuotę dėžučių. Pirmus du „Istono mokyklos“ sezonus!

– Griūk negyvas! – suspigau. – Tu tikrai galvojai apie mane?

Jis nusišypsojo, bet akyse vis dar matėsi įtampa.

– Buvau ne juokais išsigandęs. Maniau, kad praradau tave.

Aš pasislinkau ir paplekšnojau delnu greta.

– Norėtum! Nors gal ir užsimanysi, nes dabar turėsi keturiasdešimt ištisų valandų kartu žiūrėti „Istono mokyklą“!

Jis įdėjo pirmą diską, palingavo galva ir įsitaisė ant lovos šalia manęs.

– Tik jei leisi laikyti tave už rankos.

Man daugiau nebebuvo šalta.

Padėka

Už tai, kad galėjau įgyvendinti savo viso gyvenimo svajonę, ir už daugybę kitų dalykų esu skolinga daugeliui žmonių. Tikiuosi, kad jūs patirsite tokį pat malonumą kaip ir aš. Jei ne, visuomet galite dar kartą perskaityti bučinių scenas. Bent jau aš, jūsų vietoje, taip daryčiau.

Pirmiausia kuo širdingiausiai noriu padėkoti Nojui, savo gyvenimo meilei, ši meilė – geriausia, ką man teko patirti. Dėkoju, kad mane palaikė ir padrąsino net tada, kai baigdama knygą kiauras savaites prapuldavau pasiklydusi prirašytuose puslapiuose, leisdavo išsikalbėti, balsu svarstyti svarbiausius ir netikėčiausius siužeto vingius ir posūkius, nors ir neketinau numarinti Evės, jei taip netyčia pagalvojote. Taip pat dėkoju savo nuostabiems vaikams – Elenai ir Jonai, kurie, nors ir niekuo nepadėjo rašant, yra neįtikėtini ir pripildo mano gyvenimą džiaugsmo.

Ypač esu dėkinga savo tėvams – Patui ir Sindei, niekada nesuabejojusiems mano talentu, net kai pati tuo abejojau. Ačiū už tai, kad mano vaikystė buvo kupina knygų ir žodžių. Dėkoju savo seserims ir broliams Erinai, Lindsei, Lorenai ir Matui už tai, kad buvo pirmieji skaitytojai ir geriausi bei šelmiškiausi draugai. Esu dėkinga savo seneliams Di ir Meri, kad perdavė pasakotojos geną, ir, žinoma, giminaičiams iš vyro pusės – Kitei ir Džimui, jog leido mums naudotis savo skalbykle ir džiovykle, kai mums verkiant to reikėjo, ir už visą kitą nepamainomą pagalbą.

Nebūčiau tiek padariusi, jei ne mano neįtikėtini kritiški partneriai ir draugai. Dėkoju Kerei Haris, Renė Kolins ir Kristen Rekord už patarimus laiku ir vietoje, Ešlei Jurgens, Megan Holms, Džeinei Volker ir Farai Snedon už jų neblėstantį entuziazmą. Farai ir Kristen esu be galo dėkinga už vaišes, vaikų priežiūrą ir už tai, kad kantriai klausėsi begalinių „šį sykį tikrai paskutinis kartas“. Milijoną kartų dėkoju Stefani Perkins – geriausiai ir kantriausiai iš skaitytojų, kuriuos kada pažinojau, išmokiusiai, kad „gerai“ visuomet gali būti dar „geriau“, tai, kuri juokėsi ir verkė kartu su manim negalėdama atsidžiaugti, koks vis dėlto nepakartojamas yra gyvenimas. Galiausiai nuoširdus ačiū Natali Vipl už tai, kad buvo ištikimiausia mano skaitytoja ir gerbėjų klubo organizatorė. Nežinau, ar be jūsų dabar taip gerbčiau save, liksiu visada dėkinga, kad sugebėjote mane taktiškai ir mandagiai nukreipti reikiama linkme, jei kartais pamesdavau kelią. Dėkoju visiems , kad liūdėjote, jaudinotės ir džiaugėtės kartu su manimi.

Dėkoju nuostabiajai rašytojų ir skaitytojų interneto bendruomenei, bendravusiai su manimi per mano tinklaraštį, už jų palaikymą, įžvalgą, humoro jausmą ir pagalbą, kai man jos reikėjo. „Susipažinusi“ su jumis jaučiuosi pamaloninta ir išskirtinė. Dėkoju „Pandoros“ ir „Hellogoodbye“ radijo stotims ir mano brangiesiems, numylėtiems „Snow Patrol“ už nuostabų albumą.

Milžiniškas ačiū mano genialiajai redaktorei Erikai Sasman, pamilusiai Evę taip kaip aš, ir už suteiktą galimybę bendradarbiauti su mano svajonių leidykla. Tu sugebėjai paversti darbą švente, bendradarbiaudama su tavimi jaučiausi tikras laimės kūdikis ir negalėjau patikėti savo sėkme! Dėkoju visai „HarperTeen“ ir „Harper Children“ komandai, įskaitant rinkodaros, leidybos ir platinimo užsienyje, reklamos, dizaino ir redagavimo specialistus. Niekas geriau už jus nebūtų manimi pasirūpinęs.