Кирстен Уайт - Paranormalūs

Paskui Lendas nusitempė mane fotografuotis.

– Nusifotografuosime klasikine poza, gerai? – pasiūlė jis, kol laukėme eilėje.

Atsainiai gūžtelėjau. Nežinojau, ką tai reiškia, bet man buvo vis vien, svarbu, kad bus nuotraukų. Kaip jau sakiau, man reikėjo apčiuopiamų įrodymų. Atsistojome susiglaudę, jo ranka man ant liemens. Staiga, prieš fotografui nuspaudžiant mygtuką, Lendas pavertė mane atgal, prilaikydamas už nugaros, ir užgriuvęs ant viršaus skambiai pabučiavo į lūpas. Iš netikėtumo vos išsilaikiau ant kojų, gerai, kad jis stipriai laikė mane glėbyje. Kai spragtelėjo aparatas, jis vėl taip pat staigiai pastatė mane ant kojų.

– Ak, tu šmiki! – juokdamasi trinktelėjau jam per petį. – Išeis keisčiausia nuotrauka pasaulyje!

– Sakiau, kad esu pasiryžęs sugadinti tavo makiažą, – išsišiepė jis.

– Taaaip, dabar turėsiu eiti į mergaičių kambariuką ir pasidažyti, – ištiesiau ranką ir perbraukiau jam per lūpas. – Šitas atspalvis tau tinka.

– Turi lūpdažį? – nustebo jis, nes mano rankose nebuvo jokios delninukės ar panašiai.

– Kai reikia suslėpti būtiniausius niekučius, mums, merginoms, nėra lygių, tu be reikalo to neįvertini, – kad ir kaip man nesinorėjo jo palikti, bet šįvakar buvau pasiryžusi atrodyti pritrenkiamai.

– Ar nenori paprašyti kokios merginos, kad palaikytų tau draugiją?

– Į tualeto kambarį? Kam?

– Merginos ten visą laiką eina būriu.

– Pasistengsiu per tas dešimt sekundžių, kurių man prireiks lūpoms pasidažyti, nepasijusti vieniša.

Jis nusišypsojo.

– Susitiksime prie staliukų su gėrimais, – jis vėl apkabino mane per liemenį ir stipriai priglaudė. – Paskubėk, – sušnibždėjo, tada paleido.

Į mergaičių kambariuką nuskridau kaip ant sparnų. Ten buvo dar pora merginų, jos kikendamos apkalbinėjo savo vaikinus ir liežuvavo apie tai, kurios suknelė labiausiai nevykusi. Iš liemenėlės išsitraukiau lūpų dažą: kartais praverčia ir nedidelė krūtinė, lieka vietos kitkam.

Atkūrusi tobulą išvaizdą, grįžau į sporto salę ir patraukiau ieškoti Lendo. Klaidžiodama pritemdytais pakraščiais įsitempusi apžiūrinėjau esančius, lyg man kas grėstų.

Paskui susivokiau ir nusijuokiau iš savęs. Šį vakarą čia negali būti nei vampyrų ar elfų, nei pamišėlių ugninių merginų. Šioje mokykloje visi buvo įsitikinę, kad tokie padarai gyvena tik pasakose. Lendas pamojavo man nuo staliuko su gėrimais ir aš pirmą kartą per daugybę metų pajutau, kad visa įtampa kažkur išgaravo.

Kai priėjau, užgrojo lėta muzika. Mes vėl patraukėme į salės vidurį ir ėmėme suktis kartu su kitais.

– Žinai, – sukuždėjo lūpomis kutendamas ausį, – gal tai pasakydamas susigadinsiu savo kieto vaikino reputaciją, bet prisipažįstu: šis vakaras – nuostabiausias mano gyvenime.

– Mano – irgi, – jei iš laimės būtų galima numirti, jau galėtumėte rašyti man nekrologą.

Po kelių minučių lingavimo vietoje Lendas papurtė galvą.

– Mes galime geriau! – jis suspaudė mano delną savajame ir pasileido per minią, kaip jam atrodė, tango žingsneliu. Kai jis pavertė mane atgal, pamačiau Džoną ir Karlę, kurie šoko taip susiglaudę, kad uodas nosies neįkištų.

Lendas trūktelėjęs pastatė mane ir šelmiškai nusišypsojo.

– Ar galvoji tą patį ką ir aš?

Mes nučiuožėme link jų ir ištiestomis rankomis kaip pleištu perskyrėme burkuojančią porelę. Karlė nusijuokė, o Džonas užšoko Lendui ant nugaros ir bandė pliaukštelėti jam per pakaušį.

– Kaip vaikai, dievaži, – sukikenau.

– Ar galiu ir aš padalyvauti? – sumurkė ausin balsas, švelnus tarsi skystas auksas. Aš sustingau, širdis apmirė iš baimės. Man nespėjus išsižioti liauni tvirti pirštai sugriebė už rankos ir nutempė per minią. Bandžiau išsivaduoti, bet mes skriejome taip greitai, kad visa susiliejo į margą spalvų ir veidų maišalynę.

– Lendai! – šaukiau. Išsilaikiau nenugriuvusi vien todėl, kad Retas kita ranka prilaikė mane už nugaros. Tarp kitų veidų šmėstelėjo ir siaubo perkreiptas Lendo veidas, jis iš visų jėgų stengėsi prasibrauti per suknelių ir smokingų jūrą. Blizgantys šilkai ir žėrintys papuošalai virto vaivorykštine uždanga ir paslėpė Lendą nuo mano akių, o Retas, nelėtindamas tempo, meistriškai vinguriavo tarp šokėjų nešdamas mane vis tolyn. Žmonės, kaip visada, negalėjo manęs apsaugoti nuo jo.

Mes išsiveržėme iš minios ir Retas, tebevesdamas mane į priekį šokio ritmu, įstūmė elfų durų angon. Jos akimirksniu užsidarė atkirsdamos mane nuo visko, kas buvo brangu.

– Evelina, mano meile. Pagaliau mes galime pašokti, – jis irgi atlenkė mane atgal, paskui pastatė ant kojų ir stipriai priglaudė prie savęs neperregimoje tamsoje. Užsimerkiau, man sukosi galva, iš visų jėgų laikiausi, kad nepravirkčiau. Ir kodėl šalia lūpų dažo neįsidėjau į liemenėlę duonos kriaukšlio ar kokio geležinio vamzdelio?

Ir kaip aš leidausi užliūliuojama paikos minties, kad galiu būti kaip visi?

– Grąžink mane atgal, – pasakiau atsitraukdama nuo jo kuo toliau, siutau, kad keliaudama Elfų karalystės takais negaliu paleisti jo rankos.

– Ak, liaukis. Mes taip ilgai nesikalbėjome. Vis taikiausi užeiti anksčiau, bet tu miegojai toje atgrasioje geležinėje lovoje ir dar ta vandens ragana tave visą laiką sergėjo. Bet aš negaišau veltui laiko: pabendravau su mūsų senais draugais iš TKABA. Tiek apsilankymų, ir viskas tavo dėka, tiksliau, tų nuostabių tavo žodžių.

– Apie ką tu kalbi? – paklausiau bejausmiu balsu, iš paskutiniųjų stengdamasi užgniaužti viduje kylančią paniką. Ką aš tokio pasakiau? Pabandžiau prisiminti, ką įsakiau jam tą naktį – pasikeisti savo vardą. Vadinasi, jis daugiau neprivalės tarnauti agentūrai, bet tai nereiškė, kad gavo visišką laisvę. Ir paskui prisiminiau kitą įsakymą: pamiršk viską, ką tau yra įsakiusi agentūra. Kai supratau šių žodžių prasmę, pamaniau, jog apalpsiu. Aišku, jis iškart pamiršo visus agentūros įsakymus, įskaitant ir tą, kad jam draudžiama kenkti žmonėms.

– O ne, – sušnibždėjau apimta siaubo. – Ką tu padarei?

Jis nusišypsojo blykstelėdamas tamsoje akinamai baltais dantimis ir žengė kelis žingsnius. Aš įsispyriau, bet jis tempė mane paskui save ir netrukus mudu atsidūrėme lyg pievoje, lyg ir ne visai. Bekraštė erdvė tolumoje niro į miglą, linksmai geltonas dangus kabojo taip žemai, kad atrodė, jog tuoj užgrius. Žolė ir mažytės rausvos gėlės augo pindamosi į vijas ir kitokius įmantrius raštus, pievoje tvyrojo ramybė, tik kažkokia netikra.

– Čionai, – prieš mane išdygo dvi kėdės ir Retas atsisėdo į vieną, ranka mostelėjo, kad daryčiau tą patį. – Dabar, kai grįžai gyva ir sveika, mes galime baigti.

– Čia nėra ko baigti, tarp mūsų ir taip viskas baigta! – atrėžiau sukryžiuodama rankas ant krūtinės. – Kiek jų nužudei?

Jis susiraukė.

– Ką aš nužudžiau?

– Agentūros darbuotojus! Tai kiek? Ar nužudei ir Rakelę? Ar todėl pas Vivjaną atsidūrė jos komunikatorius? – nė nepajutau, kad ėmiau šaukti balsu, buvau tokia įsiutusi ant Reto, jog negalvojau, kuo tai gali baigtis. Norėjau, kad jis supyktų, man jau įgriso žiūrėti į jo saldžią, patenkintą šypseną.

– Dėl Dievo, Evelina, tu pati save girdi? Aš tik padėjau jiems, kaip čia pasakius, anksčiau išeiti į pensiją. Aš nieko nežudžiau. Kodėl nori, kad juos nužudyčiau?

– Aš nenoriu ! Kodėl turėčiau tavimi tikėti po to, kai atvedei į Centrą Vivjaną! Gal ir dabar ją pasikviesi? Kaip seniai judu bendradarbiaujate?