Кирстен Уайт - Paranormalūs

– Ar elfai negali tavęs surasti? Manau, lengvai, – jis atrodė sunerimęs.

Aš vėl patraukiau pečiais.

– Nežinau. Gal ne, nes dabar nešiojuosi duoną, kaip liepė tavo tėtis. O gal tavo mama kaip nors padeda? Neturiu supratimo, kodėl jie negali manęs rasti. Bet aš išties bijau – o jeigu ji tikrai ateis čionai? Jeigu padarys ką nors bloga tau? Arba Arianai, ar Nonai, ar dar kam nors iš būtybių? Aš visiems keliu grėsmę. Jei kas atsitiks, aš būsiu dėl to kalta ir niekada sau neatleisiu.

Lendas papurtė galvą.

– Tu nesi atsakinga už tai, ką daro Vivjana. Esu tikras, kad jeigu ji iki šiol tavęs nerado, tai ir neras.

Mes nuolat sau tai kartojome ir kuo dažniau tai girdėjau, tuo ramiau man darėsi, bet giliai širdyje įsišaknijęs nerimas neišnyko. Nejau galiu kaip niekur nieko gyventi, linksmintis mažame Virdžinijos miestelyje ir manyti, kad manęs niekas neras?

Kaip būtų puiku.

Bet iš galvos vis nėjo Vivjanos liūdesys.

– Niekada nemaniau, kad jausiuosi dėkinga už savo vaikystę. Vivjana… ji tokia vargšė. Žinau, ji beprotė, žudikė, bet niekada nieko neturėjo. Niekada. Nieko. Norėčiau jai padėti, supranti? Tik kaip?

– Suprantu. Bet nepamiršk, kad ją užaugino elfai. Viskas, ką ji tau sako, gali būti melas.

Aš pavargusi nusišypsojau, žinojau, kad jis klysta. Jaučiau jos skausmą ir vienatvę – jie tikri. Ji neapgaudinėjo manęs. Lendas negali to suprasti, nes niekada nebuvo vienišas. Pabandžiau įsivaizduoti, ką reiškia būti užaugintai elfų, ir mane nupurtė šiurpas.

– Ar… hm… manai prabūti čia visą naktį? – paklausė jis pakeldamas vieną antakį.

Aš prisimerkiau apsimesdama supykusi.

– Pasapnuok.

Jis nusijuokė.

– Tada leisk man užmigti, kad galėčiau pasinerti į sapnus.

Pakraipiau galvą, pasilenkiau ir greitai pabučiavau jį į lūpas, ir, jau kamuojama ilgesio, patraukiau į savo kambarį. Troškau praleisti naktį ten, jo kambaryje, kartu su juo, bet nenorėjau spartinti įvykių. Vargu ar paprasčiausiai miegoti visą naktį su juo vienoje lovoje – gera mintis. Be to, ne veltui žiūrėjau „Istono mokyklą“: žinojau, kad jei poros susieina per greitai, geruoju tai nesibaigia. Ir jo tėčiui tai nepatiktų. Man buvo gera šiuose namuose, tad nenorėjau visko sugadinti.

Atsigulusi dar ilgai neužmigau.

Kitą rytą Lendas išėjo į mokyklą. Aš, kaip visada, likau namie, reikėjo mokytis, rengtis stojamiesiems egzaminams. Tai buvo taip absurdiška, kad vos neėmiau kvatoti: kol Vivjana su savo elfais rezga sąmokslą, kaip mane nužudyti, aš sėdžiu ir kalu žodžius iš žodyno. Paprastų žmonių gyvenimas kartais keistesnis nei antgamtinių būtybių.

– Kaip sekasi? – paklausė Deividas tepdamasis sumuštinį.

– Norėčiau kai ko paklausti, jei turite laiko.

– Jau seniai mokiausi šį dalyką, vargu ar ką prisimenu, bet padėsiu, kuo galėsiu.

– Oi ne, aš ne apie mokslus. Pastaruoju metu kai kas man kelia nerimą. Aš apie elfus. Kaip jie mus randa? Turiu omeny, jei kuris nors iš TKABA elfų manęs ieškotų, ar žinotų, kur esu?

– Nemanau. Tik žinau, kad jei elfus su tavimi kas nors sieja, jei tarp jūsų užmegztas koks ryšys ar jie turi dalelę tavęs, – pamatęs, kaip išsiplėtė mano akys, Deividas nusišypsojo, – pavyzdžiui, plauką ar nago galiuką, jie visada galės tave surasti. Ir, aišku, jei pašauksi juos vardu. Bet jei klausi, ar jie tiesiog žino, kur tu, tai ne. Tiesa, jie turi savų būdų, pavyzdžiui, jei žino visą vardą, tada nesunkiai gali tave surasti.

Suraukiau kaktą. Aš pati nežinojau viso savo vardo. Buvau tikra, kad TKABA irgi nežino. Ir Vivjanos elfai. Bet tada prisiminiau Reto žodžius: jis pažadėjo kada nors pasakyti man manąjį vardą. Nugara perbėgo šaltukas. Štai kodėl jis taip lengvai surasdavo mane Centre.

– O yra kokių kitų būdų?

– Jei elfai labai norės tave surasti, tikriausiai sugalvos kaip. O tai reiškia, kad jau būtų suradę, – jis nusišypsojo. – Aš apie visa tai jau už tave pagalvojau ir man atrodo, kad nėra ko jaudintis. Čia tu saugi nuo TKABA.

Linktelėjau. Ne dėl agentūros jaudinausi. Nerimą kėlė daug šiurpesni dalykai. Sugriebiau dar vieną riekę duonos ir įsikišau į kišenę. Norėjau čia pasilikti, norėjau, kad šis laimingas gyvenimas tęstųsi amžinai.

Tačiau nuojauta man sakė, kad duonos riekių neužteks.

Trisdešimt septintas skyrius

SUGADINTAS MAKIAŽAS

Ariana susimąsčiusi apžiūrinėjo mano plaukus. Staiga jos veidas nušvito.

– Jau žinau! Pameni Šajeną toje serijoje apie kaukių pokylį?

– O, jėga! Juk tai tobula! Tu genijus!

Vampyrė patenkinta nusišypsojo.

– Žinau. Geriausia serija, ar ne?

– Tikrai.

Veidrodyje stebėjau, kaip Ariana suka man plaukus ant įkaitintų suktukų. Nebuvau mačiusi vampyro veidrodyje. Pasirodo, jie irgi turi atvaizdą, tik, lygiai kaip saulėje, jų apžavai truputį persišviečia. Nors negyvėlio po jais nesimato, bet gali pasakyti, kad kažkas ne taip. Nenuostabu, kad jiems nepatinka veidrodžiai, man taip pat nepatiktų matyti save tokią. Ariana irgi vengė žiūrėti į savo atvaizdą, stengėsi atsistoti taip, kad neatsispindėtų veidrodyje.

Turiu pripažinti, kad matydama Arianos rankas savo plaukuose – apžavais pridengtas negyvėlio rankas – jaučiausi, švelniai tariant, nejaukiai. Stengiausi nekreipti į tai dėmesio. Tiesą sakant, pasaulis pasirodė daug sudėtingesnis, nei buvau įpratusi jį matyti. Anksčiau mano požiūris į vampyrus buvo labai paprastas: atėjau, pamačiau, „išjungiau“, o dabar susimąstydavau apie žmones, kuriuos prievarta padarė nemirtingus, ir dabar jie nei gyvi, nei mirę, pasmerkti amžinai varganai egzistencijai tarp dviejų pasaulių be teisės atimti sau tokį gyvenimą. Nenuostabu, kad jie geria kraują.

Kai Ariana išvyniojo suktukus, plaukai apkrito pečius laisvomis, banguojančiomis sruogomis. Paėmusi du kristalais nusagstytus segtukus ji nubraukė porą ant veido krintančių garbanų ir laisvai susukusi susegė ant viršugalvio.

– Tobula, – nusišypsojo ji. Negalėjau nesutikti: ši šukuosena, nors paprasta, atskleidė visą mano plaukų grožį. Jei kalbėtume apie mano išvaizdą – plaukai buvo geriausia, ką turėjau.

– Tu tikra meistrė!

– Žinau. O dabar – makiažas!

Nors šalia buvo Ariana, visi šie mergaitiški reikalai man priminė Lišą, aš jos labai ilgėjausi. Ji, aišku, nebūtų padėjusi tiek, kiek Ariana: kokia nauda iš undinės, sėdinčios vandenyje, bet ji būtų buvusi šalia, žiūrėjusi ir patarinėjusi.

Kol Ariana ryškiai apvedė akis ir mindžikavo rinkdama šešėlius, mąsčiau apie tai, ką man pasakė Kreseda, kai buvome susitikusios pirmą kartą. Ji prašė sugrąžinti jiems Lišą. Bet kaip? Ji mirė, jos nėra.

– O Dieve.

Staiga man viskas paaiškėjo – ir kaip anksčiau nesusiprotėjau?

– Na, kaip? Lažinuosi, kad dar niekada neatrodei taip gražiai, – patenkinta išpyškino Ariana.

– O, tu išties neįtikėtina, – burbtelėjau. Kad ir kaip gražiai atrodyčiau (o atrodžiau pritrenkiamai gražiai ), niekas neprilygs tam, ką aš ką tik supratau. Turiu pasikalbėti su Lendu, tuojau pat.

Atsistojau, bet Ariana pasodino mane atgal į kėdę.

– Dar nebaigiau, lūpos nepadažytos, – man neliko nieko kita, kaip ramiai sėdėti, kol ji tepė rausvą lūpų dažą su vos matomu perlamutriniu blizgesiu. – Viskas. Tu – pati tobulybė. Aš genijus.

– Ačiū! – pašokau ir prieš nubėgdama laiptais į viršų nusišypsojau. Ariana pritariamai nusijuokė nusprendusi, kad taip degu pasimatuoti suknelę.

– Lendai! – įgriuvau pro duris. Jis nustebęs pakėlė akis, tebegulėjo ant pilvo lovoje su šortais, sportiniais marškinėliais ir kažką paišė. Aš sustojau kaip įkasta ir susiraukiau. – Tu dar nesusiruošei?