Кирстен Уайт - Paranormalūs

Jis nusišypsojo.

– O taip, tą naktį mes puikiai pašokome. Bet, patikinu tave, aš su ja nebendradarbiauju, kaip sakai. Man reikėjo naujo vardo, o tu sutinki padėti tik tada, kai tave kaip reikiant prigąsdini. Aš nebūčiau leidęs, kad tau kas nors atsitiktų. Vis dėlto nebuvo lengva, aš vėl turėjau įsitraukti į rūmų veiklą. Žinai, kaip tai nuobodu, o tu nesiliovei bandžiusi mano kantrybės. Jei mes pagaliau baigsime, pamatysi, kad aš elgiausi teisingai.

Palingavau galva negalėdama patikėti savo ausimis.

– Tai viskas tik dėl šito? Visos būtybės mirė tik todėl, kad tu galėtum priversti mane duoti tau tą įsakymą?

– Iš esmės taip. Bet turime viską užbaigti.

– Kodėl negali palikti manęs ramybėje? Man viskas gerai! Tu gavai savo kvailą naują vardą. Kodėl negali paprasčiausiai gyventi savo Elfų karalystėje?

– Nes jie jau beveik tave surado, mano meile. Slėpiau tavo buvimo vietą, kiek galėjau, bet jie greitai tave suras. Vivjana jau eina tenai.

Apimta siaubo prisidengiau ranka burną.

– Ne, ji negali… ji… Grąžink mane atgal! Tučtuojau! Turiu juos perspėti!

Retas atsiduso ir užmetė koją ant kojos.

– Jie nieko nereiškia. O tu net nepripildyta.

– Man nereikia bjaurios tavo sielos, nė trupinėlio!

Jis susiraukė.

– Mano brangi mergyte, aš nesiūlau tau savo paties sielos. Nebūk kvaila. Šiaip ar taip, tu atsiėjai mums labai brangiai ir aš neleisiu tau stoti prieš Vivjaną, neleisiu, kad visos pastangos, sudėtos tave kuriant, nueitų perniek.

– Tai tu… tu mane sukūrei? – tai buvo taip siaubinga, kad negalėjau net įsivaizduoti.

– Mūsų rūmai tave sukūrė. Juk turėjome jiems kaip nors pasipriešinti.

– O, žinau tuos tavo rūmus! – spjaute išspjoviau. – Žinok, nė piršto nepajudinsiu, kad padėčiau tamsiesiems elfams!

Ir vėl Retas nustebęs pažvelgė į mane.

– Kodėl manai, kad aš iš tamsiųjų elfų?

– Nesu kvaila! Tamsieji elfai – pats blogis!

– Visiškai su tavimi sutinku. Dauguma jų baisūs. Būtume tave sukūrę jau anksčiau, bet nežinojome, kam jie ketina panaudoti Vivjaną. Evelina, mes turime mažai laiko. Duok man savo ranką, – jis atsistojo.

– Niekada, – ir perliejau jį įtūžio kupinu žvilgsniu, net drebėjau iš pykčio. – Tu kai ką pamiršai.

– Ką? – paklausė jis ramiai artindamasis prie manęs.

– Denfelete! – sušukau.

Jo akys išsiplėtė iš nuostabos ir pykčio: durys atsidarė ir pro jas įžengė elfė raudonais plaukais.

– Ką tu padarei, Evelina, – teištarė jis.

– Nugabenk mane į Lendo namus! – įsakiau pasisukusi į Felę. Ji nusijuokė skambiu kaip dūžtantis stiklas balsu ir pergalingai pažvelgė į Retą.

– Kaip įsakysi, – ji paėmė mane už rankos ir mes dingome durų angoje. Kol keliavome Elfų karalystės takais, ji spaudė man ranką geležiniais gniaužtais, iki skausmo, dėl to sunerimau. Dabar ji neatrodė abejinga, greičiau keistai susijaudinusi. Kad spėčiau, turėjau bėgte bėgti. Pagaliau atsivėrė dar vienos durys ir mes įžengėme į Lendo virtuvę.

Čia tviskanti visu savo ugniniu grožiu ant baro sėdėjo Vivjana ir nerūpestingai tabalavo kojomis.

– Pagaliau! – sušuko nušokdama ant grindų. – Pačiu laiku! Ačiū, Fele, – apakinta Vivjanos švytėjimo nemačiau jos veido, bet iš balso supratau, kad ji šypsosi. Aš žuvusi. Mes visi žuvę. Ir vėl dėl visko kalta aš.

Su siaubu pažvelgiau į elfę. Ji man nusišypsojo.

– O, pypt! – sušnibždėjau. Jei Retas iš gerųjų elfų, neįsivaizduoju, kam gali ryžtis Felė.

Vivjana kažką pakėlė nuo grindų. Man nespėjus mirktelėti ji užsimojo ir sviedė tą daiktą elfei į veidą. Felė susmuko.

– Geležinė keptuvė, – linksmai paaiškino Vivjana. – O ši šeimynėlė nekvaila. Taigi, mažoji sesute, kaip sekasi?

Trisdešimt devintas skyrius

DEK, MAŽYTE, DEK

Ką aš galėjau pasakyti Vivjanai stovėdama Lendo virtuvėje? Mane sukaustė siaubas. Ne tiek dėl savęs, kiek dėl Lendo ir visų kitų. Tai aš atviliojau Vivjaną tiesiai pas juos. Turiu išvesti ją iš čia, kuo toliau nuo žmonių, kuriuos mylėjau.

– Aš… Tu čia, – mano smegenys sustingo kaip ir kūnas. Žiūrėjau į ją, degančią ryškia auksine liepsna.

– Taip, kvailute. Būčiau atėjusi daug greičiau, jei būtum pasakiusi, kur esi.

Buvo taip keista kalbėtis su ja nematant veido bruožų. Teko spėti iš balso, ką ji galvoja. Atrodė laiminga.

– Eee, atsiprašau, kad taip išėjo. Tikriausiai elfai neleido tau manęs surasti, – reikėjo žūtbūt išvesti ją iš čia. Nežinojau, kur dabar Lendas, bet ilgiau pasilikti šiame name negalima. – Tai kur eisime?

Ji nusijuokė.

– O kam kur nors eiti? Visuomet norėjau atimti elfo sielą. Be to, galėsiu išmokyti ir tave! – ir ji priklaupė prie Felės. – Kažin kada ji atsigaus? Spėju, niekada, – Vivjana ištiesė švytinčią ranką ir uždėjo elfei ant krūtinės. – Visą laiką jos nekenčiau. Jos balsas… net nežinau, ką jis man primena… ak, taip, dūžtantį stiklą.

Aš papurčiau galvą.

– Mums reikia eiti. Dabar! Juk kiti elfai irgi žino, kur mes. Turime dingti iš čia.

– Atsipalaiduok, Eve, – Vivjana atsisuko į mane, pro akinamas liepsnas įžiūrėjau tik jos akis. – Dabar, kai mes kartu, mums nereikia galvoti apie apgailėtinus elfus, – ji nuleido akis į Felę. – O ji nepasiduoda! Jei anksčiau būčiau žinojusi, kiek energijos turi elfai. Tai bent! Eikš, noriu, kad ir tu pajustum. Pamatysi, tau patiks. Nieko nėra nuostabiau visame šiame suknistame pasaulyje.

– Prašau, liaukis, – ėmiau maldauti kone verkdama. Aš negalėjau ilgiau tverti. Kad ir kaip nemėgau Felės, neturėjau jėgų stovėti ir žiūrėti, kaip iš jos atima sielą.

– Kodėl?

– Todėl… todėl, kad tau to nereikia!

Vivjana atsistojo ir nesuprasdama pakreipė galvą.

– Tu paprasčiausiai nesupranti.

– Ne, kaip tik suprantu! Palauk, juk sakei, kad aš darausi vis ryškesnė, juk taip?

Ji linktelėjo.

– Beje, stulbinama suknelė.

– Bet aš neatėmiau nė vienos sielos! Aš net nežinau, kaip tai daroma! Vadinasi, yra ir kitas būdas, kitas būdas pripildyti save, ar ne?

– Ne, nėra. Aš jau sakiau tau: mes neturime savo sielos. Ir aš neketinu sustoti dabar, kai radau tave. Ar žinai, kaip ilgai laukiau? Žinai? Penkiasdešimt metų – visą amžinybę!

Buvau pritrenkta. Vivjana atrodė ne vyresnė nei dvidešimties.

– Bet tu ne… Kodėl?

– Todėl! – ir ji iškėlė degančias rankas. – O ką tu manei? Būčiau negyva nesulaukusi nė pilnametystės! Tad atsakyk man, Evelina, nori mirti?

– Ne, nenoriu, bet nenoriu – vien tam, kad išgyvenčiau, – atimti kitiems sielų!

– Tu neturi kitos išeities, – Vivjanos balsas pasikeitė, tapo švelnesnis. – O kaip tavo vaikinas? Tas, kuris sukurtas iš vandens? Juk matei jo sielą, ar ne? Tą švytėjimą, kuris jį gaubia. Jis toks ryškus. Ar žinai, ką tai reiškia?

Papurčiau galvą. Nenorėjau, kad Vivjana kalbėtų apie Lendą, net galvotų. Jis turi likti saugus.

– Tai reiškia, kad jis niekada nemirs . Pagalvok apie tai. Tavo dailusis berniukas gyvens amžinai, o tu užgesi kaip žvakė. Nori to? Todėl vėl klausiu, ar vis dar laikai save aukščiau viso to?

Lendas nemirtingas . Mano širdis beveik sustojo: prisiminiau, kaip Deividas žvelgė į Kresedą, kiek širdgėlos, kiek skausmo buvo jo žvilgsnyje – tai dėl to, kad teks išsiskirti amžiams. Ar ir man teks tokia dalia? Būti paliktai? Ar aš mirsiu pirma, kaip sakė Vivjana?

– Paklausyk manęs. Pažvelk į šitą elfę. Ar žinai, kiek žmonių ji nužudė, kol pateko TKABA žinion? Vyrų, moterų, vaikų. Ir be jokios priežasties. Ją tai tiesiog linksmino. Tad pasakyk man, ar ji nusipelno šitos sielos? Pasakyk, ar bet kuris iš šių padarų nusipelnė to, ką turi? Arba tie, kuriuos tu laikai nekaltais – kodėl jie per prievartą turi kankintis šiame pasaulyje? Taip neteisinga. Aš juos gelbsčiu, aš gelbėju pasaulį nuo tokių kaip ji!