Кирстен Уайт - Paranormalūs

Užsimerkiau ir giliai įkvėpiau.

– Skriskite, – sušnibždėjau.

Trumputę akimirką širdį užliejo ramybė ir dėkingumas, o tada kūną nutvilkė kankinamas skausmas: ugnis veržėsi pro kiekvieną odos porą ir šovė tiesiai link vartų. Skausmas dingo, vos pagalvojau, kad ilgiau jo neištversiu. Tik viena atsilikusi siela – Lišos, mano Lišos – akimirkai stabtelėjo prie širdies ir aš supratau, kad taip ji atsisveikino su manimi.

Mano kūnas atšalo, aplink aptemo ir aš susmukau ant žemės. Galvoje vėl ėmė suktis mintis: koks jausmas, kai miršti? Vis dėlto nusišypsojau dėkinga už tai, kad pažinau savo sielą, tada viskas nugrimzdo į tamsą.

Keturiasdešimt pirmas skyrius

DANGUS, PRAGARAS IR PASAULIS TARP JŲ

Juk mirusieji negali jausti skausmo? Taip nesąžininga. Jeigu jau aukštesnės jėgos atėmė man gyvybę, turėtų bent išvaduoti nuo skausmo. Gal aš rojuje, nors ir nemaniau, kad jo nusipelniau. Arba pragare, bet tada turėtų būti karšta, o aš šalau. Buvau sustingusi į ledą.

Pajudinau kojas bandydama patogiau įsitaisyti. Po velnių, aš nemiriau! Jei būčiau negyva, neturėčiau kūno. Kai didžioji skausmo banga atlėgo, visiškai aiškiai supratau, kad tebeturiu kūną. Ir jį maudė, gėlė mažiausią vietelę. Vos pakėliau vokus, atrodė, kad kiekvienas jų sveria po pūdą.

Ne, tai ne pragaras. Deja, ir ne rojus: nes rojuje, mano didžiuliu įsitikinimu, tikrai nėra tokių bjaurių plokštėmis kaltų lubų su fluorescencinėmis lempomis.

– Brr, – vienu žodžiu pasakiau, ką galvoju apie savijautą ir aplinką.

Pakėliau galvą stengdamasi nekreipti dėmesio į akyse siūbuojančias šviesas ir apsižiūrėjau. Gulėjau lovoje apklota keliomis antklodėmis, iš vienos rankos ėjo lašelinės vamzdelis. Paskui pastebėjau kai ką siaubinga – dingo mano suknelė! Kadangi nemiriau, vadinasi, jei kas nors atsitiks šitai suknelei, kažkam prisieis mirti. Pakėliau laisvą ranką, kad pasikasyčiau vietą prie lašelinės adatos, ir išsižiojau. Švytėjimas – skysta ugnis, kurią prievarta man buvo įliejęs Retas, irgi dingusi! Visa ugnis, iki paskutinės žarijos. Paskutinis ryšys, siejantis mane su juo ir Vivjana. Pajutau begalinį palengvėjimą ir kartu liūdesį. Kai mano ugninės sielos paliko mane, pasaulis ėmė slėgti, tarsi Žemės trauka būtų kausčiusi mane dviguba jėga.

Pamažu pasijudinau, kad pajusčiau, ar nesu kur sužeista. Bet skaudėjo visur vienodai. Atsidusau ir padėjau galvą ant pagalvės. Gal guliu ligoninėje todėl, kad mirštu. Gal paleidusi tas sielas iškart nemiriau, tačiau manyje liko tiek mažai gyvybės, kad ilgai netrauksiu.

O gal, užuot spėliojus, tiesiog paspausti pagalbos mygtuką, kad ateitų slaugė? Ko aš bijau? Blogiausiu atveju, jeigu jie nusprendė, kad aš ne žmogus, o gamtos klaida, pabaisa, pro duris įvirs būrys ginkluotų vyrukų ir mane „išjungs“. Dvejojau. Dabar būtų ne pats tinkamiausias metas. Ko gero, pirmiausia reikia nusnūsti. Jei manęs laukia tardymas ar panašiai, reikia sukaupti jėgų.

Nugrimzdau į keistą, neramų miegą. Lyg girdėjau atidarant duris, bet neturėjau sveikatos atsimerkti ar pajudėti. Kažkas kažką padėjo ant staliuko šalia lovos ir prisėdo kojūgalyje. Švelni ranka nubraukė plaukus nuo kaktos, paskui prie smilkinio prigludo lūpos.

Lova girgžtelėjusi atsitiesė, minkšti žingsniai nutolo. Išgirdau tylų, švelnų atodūsį – laimės atodūsį.

– Rakele? – sumurmėjau šiaip ne taip prisiversdama atsimerkti. Kambarys buvo tuščias. Nuoširdžiai nusivyliau: buvau tikra, kad tai ji. Taip norėjau, kad tai būtų ji.

Ant stalelio prie lovos stovėjo vaza, pilna ryškių atogrąžų gėlių, šalia buvo padėta kortelė. Drebančiomis rankomis atverčiau ją ir perskaičiau:

„Būk laiminga, mano mergyte. Ilgėsiuosi tavęs labiau, nei gali įsivaizduoti. Myliu, Rakelė.“

Pasisukau į duris ir mano širdis ėmė plakti kaip pašėlusi. Taip norėjau su ja atsisveikinti, nors tik būtų buvę sunkiau: žinojau, kad Rakelė niekada nepaliks TKABA, o aš niekuomet ten negrįšiu. Laikas, kai buvome kartu, praėjo ir niekada nebegrįš.

Staiga pajutau, kad ilgiuosi jos labiau nei bet kada, labiau nei galėjau įsivaizduoti.

Nubraukiau ištryškusią ašarą. Pasijutau tokia vieniša šitoje kvailoje palatoje su purvinai oranžinėmis sienomis ir nutrintais baldais. Kur Lendas? Buvau truputį nusivylusi. Jei tai būtų „Istono mokykla“, jis visą laiką prasėdėtų ant mano lovos, laistytų ašaromis mano ranką, kol užmigtų. Aš pabudusi švelniai jį pažadinčiau ir mes imtume bučiuotis kaip pašėlę. Aišku, serijos pabaigoje būtinai išsiskirtume, ir tai man visiškai nepatiko.

Staiga širdį it replėmis suspaudė. O jei Lendas nenori manęs matyti? Juk aš per plauką neatėmiau jo sielos. Prisiminimai atgijo visu ryškumu. Užsimerkiau.

– Vivjana, – sukuštėjau jausdama, kad mane tuoj supykins. Nejau ją nužudžiau?

Kažkas šalia manęs krenkštelėjo ir aš išsigandusi pašokau lovoje.

– Rakele?

– Vargu.

– O, dink man iš akių, – purkštelėjau pamačiusi Retą, patogiai išsidrėbusį kėdėje šalia lovos.

Elfas rimtai pažvelgė man į akis.

– Aš labai nusivyliau tavimi, Evelina. Po viso to laiko, kurį praleidom kartu, po to, ką dėl tavęs padariau… Išties labai nusivylęs.

Nusikvatojau jam į akis. Tikriausiai nuo skausmo ir iš bado išsikrausčiau iš proto, ne kitaip. Bet žinojau viena: su Retu ir jo nesąmonėmis baigta visiems laikams.

– Ką tu sakai? Tuoj apsiverksiu.

– Tu ne tik atidavei energiją, kurią tau dovanojau – beje, ją man perdavė pati karalienė, – net neišpildei pranašystės pabaigos. Ir noriu pasakyti, jog aš įdėjau labai daug pastangų, kad tu sulauktum tos dienos, kai ją išgirsi.

– Matai, kas būna, kai sudedi pranašystę į miglotą eilėraštį. Nes aš padariau tiksliai taip, kaip joje pasakyta – dovanojau sieloms laisvę.

Jo akys užsidegė pykčiu.

– Tu neturėjai išlaisvinti jų , kvaila mergiūkšte. Turėjai išlaisvinti mane . Mus.

– Nesuprantu.

– Dabar tau ir nereikia suprasti!

– Atleisk. Reikėjo eiliuoti aiškiau. O dabar, jei neprieštarauji, norėčiau dar pamiegoti.

Retas atsistojo.

– Aš su tavimi dar nebaigiau.

Pakėliau ranką ir atgręžiau delnu į jį.

– Tikrai? Tai va, leisk tau kai ką pasakyti: jei manai, kad būdama pripildyta tų sielų nepajaučiau jų saldumo, tai labai klysti. O jei taip sakiau, žinok – melavau. Taigi jei nenori prarasti savosios, laikykis nuo manęs kuo toliau. Labai toli. Supratai?

Reto veidas pasidarė šaltas kaip ledas, bet jis vis tiek prisivertė nusišypsoti.

– Tu negalėsi viena ilgai ištempti, mano meile. Tau reikės daugiau, ir tada tapsi tuo, kuo tau ir lemta būti. Ir kai tai atsitiks, aš tau atleisiu, – jis nusisuko ir dingo sienoje atsivėrusioje angoje.

Aš iškvėpiau. Negalėjau patikėti, kad jis taip lengvai pasidavė, neabejojau, jog vieną dieną Retas būtinai grįš. Bet jo žodžiai įstrigo galvoje. Aš mylėjau gyvenimą. Mylėjau šį pasaulį ir beprotiškai mylėjau Lendą. Nenorėjau jo palikti, bet aš netapsiu tokia kaip Vivjana, kad ir kokia didelė būtų pagunda.

Kilstelėjau ligoninės pižamos apykaklę ir aiktelėjau: mano širdis, kuri, maniau, bus šalta ir tuščia kaip riešas, švytėjo ryškiai kaip niekada. Mačiau plazdant auksinius vos matomo rausvo atspalvio ugnies liežuvius. Negalėjau to paaiškinti. Visa tai stebino ir kartu ramino.

Pasisuko durų rankena ir aš krūptelėjau. Greitai paleidau pižamos apykaklę. Į palatą įgriuvo Lendas, visai be kvapo ir baisiai nusiminęs.