Кирстен Уайт - Paranormalūs

Jis nusijuokė.

– Nusirengti šituos drabužius ir apsivilkti smokingą užtruks dvi minutes. Beje, tu atrodai labai dailiai.

– Paklausyk, aš supratau! – susijaudinusi prisėdau ant jo lovos galo.

– Ką supratai? – jis atsisėdo priešais mane.

– Eilėraštį! Aš supratau, ką jis reiškia! – ir kodėl prireikė tiek laiko? Kokia aš kvailė!

Vaikino antakiai pakilo.

– Tikrai?

– Taip! Žiūrėk: „Vaiskios kaip tirpstantis sniegas jos akys“, čia viskas aišku. Tada: „Dėl to, ko nežino, ji šalta kaip ledas“, gerai, jeigu ji tokia pat kaip aš, jai visada šalta, ar ne? Ko mes su ja nežinome, aš dar neišsiaiškinau, – tiesą sakant, Vivjana nežinojo tiek daug nuostabių dalykų, kad nenuostabu, jog jai visuomet šalta ir yra vieniša. – Nesvarbu, toliau: „Pragaras po kojom, dangus virš galvos“ – tai Žemė, kur mes visi įstrigę. Turėjau omeny, kaip elfai. O tada: „Skysta ugnis slepia sielvartą jos“ – taip atrodo sielos arba energija: kaip skystos, auksinės ugnies liežuviai. Ji pasiima sielas, nes jos ją sušildo ir ji nesijaučia vieniša. Ir paskutinė dalis: „Mirtis, mirtis, mirtis, ir laisvės jokios.“ Tai ne tik apie tai, kaip Vivjana nužudo antgamtines būtybes! Pameni, tavo mama kalbėjo apie Lišos grąžinimą? Vivjana ne tik juos nužudo, bet pasiima jų sielas ir laiko jas. Jos uždarytos joje, blaškosi negalėdamos ištrūkti. Taigi ji nužudo, bet vargšelių sielos yra čia, įkalintos! – išpoškinau visa tai vienu atsikvėpimu, greitakalbe bėriau žodžius, kad tik ko nepamirščiau. – Liša ir Žakas, ir visi kiti, jų sielos neišsilaisvino – jos paprasčiausiai pavogtos!

Jo akys išsiplėtė.

– Hm, logiška.

– Ką manai… jei mes pabandytume išlaisvinti tas sielas? Ar tada Liša grįžtų? Noriu pasakyti, atgytų?

Jis susiraukė.

– Nežinau. Jų kūnai jau negyvi. Net nemirtingieji gali mirti, jei tai įvyksta pagal antgamtinio pasaulio dėsnius.

– O, – mano pečiai sukumpo. Aš taip tikėjau, kad man pavyko išsiaiškinti, kad galiu sugrąžinti Lišą. Pastarąsias kelias minutes atrodė, kad jau ją sugrąžinau. O dabar vėl praradau.

Lendas apkabino mane per pečius.

– Atleisk, Eve.

Linktelėjau. Kvailė. Net jei ir yra koks nors būdas sujungti Lišos kūną ir sielą, kuo abejojau (ir tai turėtų būti šlykštu, nes kūnas pragulėjo jau daug laiko), aš neturėjau supratimo, kaip atimti sielas iš Vivjanos ir ar tai iš viso įmanoma.

– Tačiau dėl eilėraščio buvai teisi. Jie mirę, bet nelaisvi, nes jų sielos įstrigusios spąstuose. Tai jau šis tas.

– Ir kokia mums iš to nauda? – atsidusau. Jis pasilenkė į priekį norėdamas paguosti mane bučiniu, bet aš atšlijau. – Nė negalvok! Ariana mane užmuš, jei sugadinsi makiažą.

Jis nusišypsojo ir pakėlė vieną antakį.

– Aš tvirtai pasiryžęs sugadinti jį, kol baigsis vakaras.

– Linkiu sėkmės!

Išėjusi iš jo patraukiau į savo kambarį. Buvau mažumėlę nusivylusi, kad mano prašviesėjimo akimirka iš esmės nieko nedavė. Vis tiek nesilioviau galvojusi apie tai, jaučiausi taip, tarsi išduočiau Lišą, bet nesumojau, ką dar galiu padaryti. Aš vis tiek anksčiau ar vėliau perprasiu Vivjanos paslaptį. Prisiekiu.

O kol kas manęs laukia paguodos prizas – išleistuvių pokylis. Gal esu savanaudė, bet Liša džiaugtųsi dėl manęs. Jos paveikslas – žėrinčiomis iš susižavėjimo akimis – stojo prieš mane kaip gyvas. Paskui jį pakeitė kitas: Rakelė plonai sučiauptomis lūpomis, rūsčiai žiūrinti į mano apnuogintus pečius ir per gilią iškirptę. Aš tarytum išgirdau vieną iš jos atodūsių.

Jei būčiau dar ilgiau apie jas galvojusi, būčiau apsiverkusi. Šiukštu, negalima, nes blakstienos buvo per daug storai nuteptos tušu. Tankiai sumirksėjau, kad sustabdyčiau ašaras, atsisukau į suknelę ir meiliai paglosčiau audinį. Taip ilgai svajojau apie išleistuvių pokylį, jog dabar negalėjau patikėti, kad viskas vyksta iš tikrųjų. Aš einu į išleistuves – su vaikinu, kurį esu įsimylėjusi iki ausų! Ir aš būsiu tokia laiminga, kokią norėtų mane matyti Liša.

Galėtų kambaryje būti veidrodis. Tiek to, apsieisiu ir be jo – ir taip atmintinai žinojau, kokia nuostabi mano suknelė: kai matavausi ją parduotuvėje, gal kokį pusvalandį staipiausi prieš veidrodį. O kai apsiaviau aukštakulnes blyškaus aukso basutes atviru priekiu, buvau tikra, kad tokio pritrenkiamo apdaro nebuvo nė viename išleistuvių pokylyje. Papuošalais nutariau nesigražinti, tik pasipurškiau pečius ir krūtinę blizgiu losjonu: šį vakarą ir taip švytėjau.

Pabeldė Lendas. Aš šypsodamasi atidariau duris. Tai bent! Jo žandikaulis atkaro ir jis kvailai išsišiepė tarsi negalėdamas patikėti savo sėkme. Kaip ir aš: šis vandens vaikinas ir šiaip atrodė karštas, o su smokingu jam nebuvo lygių.

– Tu… tu atrodai neįtikėtinai, – pagaliau atgavo žadą Lendas ir ištiesė man ranką. Aš įsikibau jam į parankę ir nusišypsojau.

– Tu irgi, – atsakiau tvardydamasi, kad neimčiau kvatoti, tokia buvau laiminga. – Tau vertėtų nusipirkti smokingą.

Mudu nusijuokėme ir nulipome į apačią, kur laukė Lendo tėtis ir Ariana su fotoaparatais. Padarę gal milijoną nuotraukų (aš nesiskundžiau – privalėjau turėti įrodymų – šimtą! tūkstantį! ne, milijoną! – kad šis vakaras man neprisisapnavo), išėjome į lauką ir nužingsniavome link laukiančio limuzino.

Vairuotojas atidarė dureles. Aš sustojau ir suspaudžiau Lendui ranką.

– Ar žinote, kad vairuotojas trolis? – sušnibždėjau sunerimusi.

– Taip, žinom, – nusijuokė Lendas. – Jis geras šeimos draugas.

Įlipę atsisėdome ant užpakalinės sėdynės – mus paėmė pirmuosius. Paskui užvažiavome Džono su Karle (ji man nusišypsojo ir pagyrė suknelę), tada patraukėme į nedidelį restoranėlį pavakarieniauti. Man patiko ir neryškus, jaukus apšvietimas, ir elegantiškas dizainas. Atsisėdome prie lango ant pliušinio minkštasuolio. Tai man irgi patiko, nes įdubus sėdynei aš meiliai prisiglaudžiau prie Lendo.

Po vakarienės mus nuvežė į mokyklą. Džonas visą kelią skundėsi, koks akmens amžius švęsti išleistuves mokykloje, bet aš nekreipiau dėmesio. Šiandien išleistuvių pokylis ir aš jame būsiu: nuostabiame, paprastame išleistuvių pokylyje su savo iš esmės normaliu nuostabiausiu pasaulyje vaikinu! Švytėjau iš laimės.

Įžengėme į sporto salę, išpuoštą mirgančiomis girliandomis, kampuose stovėjo romantiškos pavėsinės. Ir tada supratau, kad aš iš tikrųjų šviečiu. Pritemdytoje salėje mano riešas degė kaip žibintas. Nuleidau akis ir iškart pasigailėjau, kad pasirinkau suknelę su tokia gilia iškirpte. Plaštaka priminė žibintą, o krūtinė švietė kaip maža saulė. Išsigandusi prisidengiau ją ranka, bet paskui supratau, kad niekas to nemato.

– Pašokim? – pasiūlė Lendas vesdamas mane į vidurį salės. Jis uždėjo mano rankas sau ant pečių ir apkabinęs prisitraukė arti arti. Aš nusišypsojau stengdamasi nežiūrėti į švytintį riešą. Grojo kažkokią prieštvaninę baladę, bet man buvo vis tiek: svarbu, kad šokis lėtas.

– Štai mes ir išleistuvių pokylyje, – nusišypsojo Lendas mums lėtai linguojant šokio ritmu. – Ar tau patinka?

Aš švytėjau.

– Šimtą kartų geriau nei „Istono mokykloje“!

Trisdešimt aštuntas skyrius

NEPRAŠYTAS SVEČIAS

Žinojau, kad esu tragiška šokėja, ypač po to, kai kraipydamasi pagal „iPod’o“ muziką išsisukau kulkšnį, tačiau mes su Lendu spjovėme į atsargumą bei gėdą ir pasidavę muzikai sukomės salės viduryje tarp kitų porų.