Кирстен Уайт - Paranormalūs

Bet niekas neklausė mano nuomonės. Tą popietę užbaigėme tvarkyti paskutinio tos dienos vilkolakio reikalus ir Lendas pagaliau užsiminė tėčiui, kad mes kartu eisime į išleistuvių pokylį. Buvo galima pagalvoti, kad tai Deividas eina linksmintis, taip jis apsidžiaugė. Jis užsispyrė, kad mes tučtuojau važiuotume į prekybos centrą. Aš nesiginčijau. Automobilyje Lendas visą kelią šaipėsi iš pakilios mūsų nuotaikos: net Ariana pasišovė važiuoti kartu ir atrodė nepaprastai susijaudinusi.

– Oi, tik nereikia, tau ir pačiam patinka prekybos centrai, – atšoviau suspausdama jam ranką, kai įsitaisėme ant užpakalinės automobilio sėdynės. – Juk tai paauglių rojus!

– O aš maniau, kad pragaras.

Atvykus Deividas su Lendu atsiskyrė nuo mūsų ir nuėjo pasidairyti nuomojamų smokingų, o mes su Ariana patraukėme rinktis suknelių. Gal ji ir nebuvo tobula apsipirkimo draugė, bet taip jaudinosi dėl artėjančio įvykio, kad po kelių minučių abi jau kikenome kaip senos, geros bičiulės. Deja, tarp tokios gausybės žmonių jaučiausi nesaugi: porą kartų man pasirodė, kad minioje matau Retą, net buvau begriebianti kišenėje pūpsantį geležinį kastetą, bet paaiškėjo, kad ten šiaip vaikinas. Kažin, ar kada nors sugebėsiu iki galo atsipalaiduoti?

Trečioje parduotuvėje apžiūrinėdama drabužius Ariana liūdnai atsiduso.

– Mergyt, kaip man viso to trūksta. Aš labai domėjausi mada, kol… hm… nenumiriau. Ar ne? Taip ir nesupratau, kas dabar aš. Deividas irgi nežino, – ji susiraukė.

– Aha, aš irgi nieko apie tai nesuprantu. TKABA negaišo laiko pažintinėms pamokoms apie antgamtinį pasaulį.

– Taip keista. Noriu pasakyti, prieš dešimt metų mokiausi mokykloje ir visas gyvenimas buvo prieš akis. Tik staiga – viens du! – ir aš jau padaras . Ir štai ko negaliu iki šiol suprasti: kokia viso to prasmė? Ar aš taip ir liksiu įstrigusi tarp dviejų pasaulių, egzistuosiu nei gyva, nei mirusi visą likusį gyvenimą? Kai apie tai susimąstau, apima tokia neviltis!

Aš paniurau. Stengiausi negalvoti apie tai, ką sakė Vivjana apie antgamtinių būtybių išlaisvinimą.

– Tu juk nesėdi rankų sudėjusi.

Ji papurtė galvą.

– Tiek to. O, žiūrėk, kaip tau šita? – ir paėmė vieną suknelę. Ilgio iki kelių, apačioje platėjanti, puri kaip debesis, viršuje su širdies formos iškirpte ir be petnešėlių. Rausva! Rausva rausvutėlė, su nuostabiausiu gėlių motyvu, nueinančiu vienu šonu iki pat apačios. Aš ją įsimylėjau.

Trisdešimt šeštas skyrius

PASAPNUOK

Vivjana nesirodė, kol atėjo išleistuvių pokylio savaitė. Sėdėjau vienoje iš pamokų kartu su Lendo klase, bet nieko iš mokinių nepažinojau. Mokytojas dėstė negirdėta kalba, aš kažkodėl nebemokėjau skaityti ir vilkėjau savo išleistuvių suknelę, o kojas svėrė kareiviški batai. Na va, į mokyklą dar tik rudenį, o man jau sapnuojasi košmarai.

Rašėme kontrolinį – iš dalyko, apie kurį pirmą kartą girdėjau. Aš karštligiškai bandžiau iššifruoti žodžius, paskui pakėliau akis. Visi mokiniai staiga dingo. Viename iš suolų sėdėjo Vivjana, jai už nugaros pleveno jos sielos. Ji susimąsčiusi pažvelgė į mane.

– Tu keista, – pasakė ji.

Aš vėl nudelbiau akis į sąsiuvinį: nerimavau, kaip reikės atlikti tą užduotį.

– Taip, žinau.

– Ar dar jam nepasakei? – ir pasitikinčiai nusišypsojo.

– Tiesą sakant, jau.

– Tai kodėl man nepranešei?

– Jam nerūpi.

Jos šypsena išblėso, Vivjana rūsčiai suraukė antakius.

– Jam nerūpi?

– Ne. Aš jam patinku, kad ir kas būčiau.

Ji papurtė galvą.

– Ne, tu nesupranti. Tikriausiai jam sumelavai. Švieti vis ryškiau. Tu susivokei, kaip tai daroma, ar ne? Ar tu jį nužudei?

– Ne, aš jo nežudžiau! Ir niekada nenužudyčiau! Ir aš nesusivokiau, kaip tai daroma, nes man to nereikia! Aš laiminga ir nieko nenoriu keisti.

– O, supratau, – jos veidas pasidarė šaltas ir rūstus. – Vadinasi, jie tavimi pasirūpins. Juk tu tokia ypatinga. Neatsigini draugų.

Aš tik trūktelėjau pečiais, kažkodėl pasijutau nejaukiai.

– Nenoriu turėti jokių reikalų su elfais, nenoriu atiminėti sielų ir panašiai. Čia aš galiu gyventi paprasto žmogaus gyvenimą. Aš noriu būti kaip visi.

Vivjanos veidas persikreipė iš įsiūčio. Akimirką pagalvojau, kad ji mane puls. Tačiau po sekundės jos veido išraiška pasikeitė: Vivjana nudelbė akis į stalą ir ėmė vedžioti po jį pirštu. Kur braukė, medyje liko išdegęs, rūkstantis pėdsakas.

– Sakai, kaip visi? Argi ne miela? Mažoji Evė, paprasta Evė, kaip visi, – ir pakėlė mąslias akis. – Visuomet norėjau, kad mane kas pavadintų mažybiniu vardu. Bet elfai nieko neišmano apie švelnumą. Kad koks nors draugas ar kas kitas mane taip mylėtų, kad šauktų Vive ar Viv. Man visuomet buvo įdomu, koks tai jausmas.

Jos akys priplūdo ašarų. Aš buvau pritrenkta.

– Ar žinai, kaip ilgai tavęs laukiau? Taip ilgai buvau vieniša, paskui jie ėmė kalbėti, kad kiti rūmai sukūrė dar vieną – tokią kaip aš. Iš pradžių mane ėmė graužti pavydas, buvau pasirengusi tave nužudyti, kaip jie ir norėjo. Bet tada pamačiau tave Airijoje ir supratau: štai dar viena būtybė tokia kaip aš! Ir ėmiau tavęs ieškoti. Jie negalėjo tavęs rasti, bet aš žinojau, kad galiu. Ir kai galiausiai tave aptikau, tu pabėgai mums nespėjus net pasikalbėti. Aš vėl vieniša ir negaliu tavęs rasti, – jos liesi pečiai ėmė drebėti. Ji atrodė tokia liūdna, visiškai palūžusi, kad man širdį suspaudė gailestis. – Ilgai tai netruks. Tu negali būti kaip visi. Pasilik su manimi. Aš pavargau nuo vienatvės. Prašau, leisk man tave surasti.

Priėjau prie Vivjanos stengdamasi nežiūrėti į sielas, įtikinėdama save, kad aš jų netrokštu. Paglosčiau jai ranką.

– Atleisk. Man taip gaila.

Ji pažvelgė į mane ir jos akyse pamačiau degant ugnį.

– Tada eime su manimi.

– Aš… – norėjau pasakyti jai „ne“, bet ji sugriebė mano riešą ir suspaudė it gniaužtais.

– Aš vis tiek tave surasiu, – sušnibždėjo šypsodamasi.

Staigiai atsimerkiau ir atsisėdau lovoje. Blogai. Labai blogai.

Nors buvo tamsu, atsikėliau ir tylutėliai nutipenau į Lendo kambarį. Jis miegojo keisdamas pavidalus. Įlipau į lovą ir priguliau šalia, ant antklodės.

– Lendai, – sušnibždėjau. Jis neprabudo, todėl pašaukiau dar kartą, garsiau: – Lendai!

Jis plačiai atsimerkė ir iš pagyvenusio vyro vėl virto savimi.

– Eve?

– Mane vėl aplankė Vivjana.

– O, – jis kelias sekundes spoksojo į mane raukydamasis. – O, – pakartojo ir papurtė galvą. – Atleisk, o kiek valandų?

– Vėlu. Anksti. Nežinau. Atleisk.

– Nieko, viskas gerai. Tai tau vėl prisisapnavo Vivjana?

– Taip.

– Ir ką ji sakė?

– Kad darausi vis ryškesnė, – ir sunerimusi sužiurau į jį.

– Hm, manoji siela vis dar savo vietoje. Manau, ji nori tave išbandyti.

Aš linktelėjau, nors kiekvieną rytą, maudydamasi duše, greitosiomis nervingai dirstelėdavau į tą vietą, kur širdis, ir žinojau, kad ji teisi. Net Lendas aną vakarą pastebėjo, kad mano rankos ne tokios šaltos kaip visada.

– Ką dar ji sakė?

– Ji pyko, kad nesakau jai, kur esu. Ir ji labai liūdna. Ir tokia vieniša, – prisiminusi jos žvilgsnį pasijaučiau siaubingai. – Ji pasakė, kad vis tiek suras mane, nors daviau jai suprasti, jog to nenoriu.

– Bet iki šiol dar nerado.

– Ne, ir dėl to atrodė puolusi į neviltį. Tos žudynės… man regis, visa tai ji darė dėl manęs. Kad surastų mane. Lažinuosi, kad jos elfai žinojo, jog dirbu TKABA. Ir nusprendė, kad anksčiau ar vėliau taip galės priversti mane pasirodyti. Galiausiai ji mane pamatė, tada, kai nužudė raganą… – aš nutilau ir susimąsčiau. – Bet tada ji dar nebuvo apsisprendusi. Ko gero, tą kartą, kai įsiveržė į Centrą, ji ketino mane nužudyti. Bet paskui pakeitė nuomonę ir dabar nori, kad mes būtume kartu… Drauge žudytume antgamtines būtybes. Šeimos susijungimas, taip sakant.